Režisūrinai debiutai: antrosios premjeros ir atsisveikinimas

2009 11 02 Menų faktūra

aA

 

Lapkričio 3-5 dienomis Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre – paskutinė proga pamatyti tris Rimo Tumino mokinių režisūrinius debiutus: Gabrielės Tuminaitės „Atsitiktinumą“ pagal XIX amžiaus dramaturgo Prospero Mérimée komediją, Kirilo Glušajevo „Batraištį“ pagal populiaraus šiuolaikinio rusų dramaturgo Aleksejaus Slapovskio pjesę ir Viliaus Malinausko „Viskas gerai“ pagal čekų autoriaus Martino Čičvako šiuolaikinio gyvenimo būdo parabolę. Po visų trijų spektaklių žiūrovai kviečiami į teatro kavinę – jaunieji aktoriai ir režisieriai žada kūrybinę staigmeną.

Spalio pradžioje šie spektakliai – baigiamieji režisūros absolventų darbai dalyvavo Sankt Peterburgo tarptautiniame teatro festivalyje „Baltijskij dom“, kur įvyko tarsi antrosios jų premjeros. Po intensyvių repeticijų, kurioms vadovavo Rimas Tuminas, spektakliai tapo gerokai brandesni ir įgavo daugiau sceninės laisvės. Tačiau kartu tapo aišku, kad tai – tam tikro etapo pabaiga, todėl ir nuspręsta su debiutiniais darbais atsisveikinti bei imtis naujų.

Po tarptautinės „Atsitiktinumo“ premjeros Maskvos valstybinio teatro instituto profesorius, teatro kritikas Aleksejus Bartoševičius sakė: „Pirmiausia tai labai tiksliai pasirinkta pjesė. Dėl to, kad Prosperas Mérimée ir aistringas, ir ironiškas, ir jausmai tikri. Tai nuostabus teatro pajautimas. Svarbiausia šiame spektaklyje – matyti laimingus aktorius. Jie jauni, juose kunkuliuoja energija! Kiek juose jėgų, kiek džiaugsmo, kiek malonumo jiems suteikia pati vaidyba, pats buvimas scenoje!“.

Viduriniosios kartus rusų dramaturgas ir scenaristas Aleksejus Slapovskis apie savo pjesę „Batraištis, arba Mylėjau, myliu, mylėsiu…“ yra sakęs: „Savo prisiminimų teatre kiekvienas esame ir autorius, ir režisierius, ir aktorius. Dažniausiai šio teatro scenoje vaidinamas amžinas pirmosios meilės siužetas. Keista: siužetas, atrodytų, seniai išsemtas, o pjesė vis nesibaigia, virsdama tai drama, tai komedija, tai farsu. Turbūt, kol mes gyvi, ji taip ir neturės finalo; tame ir laimė, ir neviltis...“ O režisieriui Kirilui Glušajevui, kaip pats sakė, „labiausiai imponuoja tai, kad daugumoje Slapovskio pjesių veiksmas vyksta arba pagrindinio veikėjo vaizduotėje, arba atmintyje. Tame yra labai daug intymumo ir akistatos su savimi. Ta akistata iš pradžių atrodo labai linksma ir žaisminga, bet galų gale prisikapstome prie to, kodėl personažas šiandien jaučiasi blogai, kodėl jis yra nelaimingas“.

Po žaisminga ir absurdiška teatrine forma Viliaus Malinausko spektaklis „Viskas gerai“ kritiškai žvelgia į vartotojišką amerikietišką kultūrą, analizuoja individo ir minios santykių problemą, atskleidžia intelekto krizę, moralinių vertybių nuosmukį, įtaigiai pasitelkdamas mūsų sąmonėje įsišaknijusius populiariosios kultūros stabus ir simbolius.

Vilniaus mažojo teatro inf.

 

Anonsai