Iš bloknoto (19)

Audronė Girdzijauskaitė 2021 02 08 satenai.lt
Scena iš spektaklio „Maskaradas“, režisierius Rimas Tuminas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Maskaradas“, režisierius Rimas Tuminas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Pamažu baigiau skaityti įžymaus portugalo Fernando Pessoa „Nerimo knygą“, kurios paradoksai, ironija, neviltys mokantis nuo visko atsiriboti ir sykiu neprarasti vilties, savotiško blūdo ir neišsipildžiusių sapnų, nuostabių miesto peizažų ir savotiškos vienatvės (pagal autorių - bodesio) puslapiai erzino ir ramino ir tikrai tiko dabartinio mūsų visų nerimo pritvinkusiam karantino metui.

-----

O dabar bandau įveikti ne ką mažesnę Rūtos Oginskaitės knygą „Žebriūnas. Nutylėjimai ir paradoksai“, kurios paantraštė iš tikrųjų savaip perteikia ir teksto, ir portretuojamojo, ir vertinimų charakterį. Rūta nesilaiko įprastos tvarkos konstruodama knygą - gimė, mokėsi, dirbo, kūrė, mylėjo ir t. t. Ne. Ji audžia sudėtingesnį audinį, kuriame Žebriūno gyvenimo motyvai kryžiuojasi su kūrybos temomis, talento proveržiai darbuose komentuojami liudininkų, dalyvių ir jo paties, o deklaruojamos tezės iliustruojamos įvykiais, darbais, lūžiais. Pats jis dažnai pasirodo šiurkštus, pasipūtęs, stačiai atstumiantis (tokia ir knygoje atsidūrusi jo novelė „Bulvaras“), kartais net pokalbiuose su knygos autore - bet ji iškentė iki galo. Bijojęs banalybės, pašiepiantis, kandus, piktas. Supyksti ir tu, nori atsakyti jam tuo pačiu. Ką kita byloja jo ryšys su dėstytojais ir moksladraugiais - Mečislovu Bulaka, Vytautu Brėdikiu, Algiu Mačiuliu, Algiu ir Vytu Nasvyčiais ir kitais. Bene įdomiausia skaityti apie prieškario Kauną ir Vilnių, apie žmones, kurie gelbėjo sunkiausiais metais, apie Dailės institutą, kuriame tremtinių vaikai ne tik studijavo, bet ir slėpdamiesi nuo KGB ten nakvodavo pokario metais, apie dėstytojus Vosylių Sezemaną, Levą Karsaviną, kurio ten neberado, bet Tėvas Sibire buvo su juo viename lageryje; o paskui ir apie filmų radimosi aplinkybes, apie santykius su aktoriais ir kitais filmų bendraautoriais. Apie nykią, galbūt paties pasirinktą, vienatvę Kiemelių kaime gyvenimo pabaigoje. Apie žodžių „atstumas“, „stumti“, „atstumti“ etimologiją...

Knygoje mirga marga fotografijų, dalis jų - niekuomet nematytos, taip pat įvairiausių Arūno kelyje vienaip ar kitaip sutiktų žmonių ir visas pluoštas gyvybe pulsuojančių aktorių portretų, kuriuose pajunti būtent kino aktoriaus karčią duoną, sėkmes ir tos kūrybos specifiką (fone šen ir ten praplaukia ir žinomų rusų aktorių veidai). Puikus išėjo Henriko Šablevičiaus portretas, švysčioja ir kitų bičiulių vardai: Justinas Varanka, Jeronimas Čiuplys. Portretų eskizus skaitydama prisiminiau Sauliaus Macaičio aistrą stebėti visų kūrėjų darbą filmavimo aikštelėje ir Juozo Budraičio fotografijas, skirtas kino šiokiadieniams... Autorė stengiasi pastebėti viską, kas supo Žebriūną, o jam leidžia knygoje būti tokiam, koks jis ir buvo. Seki, kaip jos personažas bręsta, svyruoja, kinta. Ji nė nebando jo puošti, palieka nuogą. Rodo ir sudėtingus santykius su žmonėmis, pavyzdžiui, su Vytautu Žalakevičiumi. Ir šeimoje. Visko toj knygoj daug, ir palaipsniui prieš akis iškyla toks savotiškas Žebriūno gyvento meto, mūsų kino istorijos peizažas su duobėtu, gruoblėtu keliu, su daugybe juo judančių figūrų. Visus prieštaravimus išperka autorės nuoseklus gilinimasis, kantrybė ir tai, kad ji bando dienoraščio ištraukomis, atsivėrimais jųdviejų pokalbiuose atidengti savo įnoringo portretuojamojo sielą. Suprasti reiškia atleisti.

-----

Ir vėl grįžtu prie Irinos Miagkovos, žinomos rusų teatrologės ir vertėjos, knygos „Svetima mergaitė“, kurią ji man padovanojo Torunėje, kur daug metų iš eilės susitikdavom „Kontaktų“ festivalyje. Čia rašoma apie save, apie savo aplinką, apie labai įdomų studijų ir tobulėjimo kelią ir apie teatrą, kurio ji matė labai daug ir sovietmečiu važinėdama po visą Rusiją ir kitas respublikas, ir Prancūzijoje, kur rinko medžiagą disertacijai apie „Don Žuano“ teatrinę tradiciją, ir Vietname, ir kitur. Knygoje aptikau keletą įdomių ir atvirų puslapių apie Juozą Miltinį (pavyzdžiui, apie gastrolių, kurių liudininkė buvau ir aš, nesėkmę Maskvoje), taip pat netikėtą Nekrošiaus „Hamleto“ ir Tumino „Maskarado“ sugretinimą: ji atranda, kad abiejų svarbiausias prasminis akcentas - kerštas ir kas iš to išeina...

Čia man kyla ir tokia mintis, kad mūsų bibliotekos labai susitraukė, jų, atrodo, nepasiekia net artimiausiose šalyse leidžiamos knygos, neužsakomi žinomi meno žurnalai, spaudos kioske nerasi užsienietiško laikraščio ar žurnalo, taigi susiaurėja galimybė plėsti akiratį. Nejaugi internetas gali viską kompensuoti? Nejaugi užaugs kartos, nepažinusios malonumo rankose laikyti knygą ar žurnalą? Beje, naikinami ir kioskai.

----- 

Lietuvoje sninga! Sniego žaidimai ir jo gausa miesto erdvėje ne tik pakeitė vaizdą pro langą, peizažą, bet ir įnoringai performavo architektūrą, ypač puošmenų detales, proporcijas, ritmiką... O Kudirka savo skverelyje pasidarė panašus į grakščią moterį su kepuraite, įsisupusią į baltus kailius. Laimingiausi šiomis dienomis atrodo šunys ir vaikai. Ir joks karantinas jų sutvardyt nebegali...

O man šis sniegas sužadina asociacijas ir su breigeliška žiema ir, suprantama, dar kartą primena „Maskaradą“ ir pirmąsias spektaklio gastroles Maskvoje, regis, 1998 metais. Tai buvo ypatingas įvykis ir Mažajam teatrui, ir stebėtinai imliai, gebančiai teatru alsuoti Maskvos publikai. Mažojo teatro vadovas Rimas Tuminas jau buvo pastatęs ne vieną kvapą gniaužiantį spektaklį ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje - „Dėdę Vanią“ Suomijoje ir „Don Žuaną“ Islandijoje, buvo rodęsis festivaliuose Peterburge... Bet į Maskvą lietuviams vežti Lermontovo kūrinį, ir dar taip laisvai interpretuotą, buvo savaip baisoka - juk Maskvos publika savo klasikus anuomet dar puikiai žinojo ir ne vienas galėjo atmintinai mėgstamus poetus recituoti...

Buvau laiminga galėdama kartu keliauti. Linksmai visi važiavom traukiniu Vilnius-Maskva. Jaudinausi ne tik dėl spektaklio, bet ir vėl važiuodama į savo jaunystės miestą. Kaip visada kelionėje, tykojo netikėtumai: dosniai prikūrentame vagone taip subrinko kojos, kad ryte niekaip negalėjau apsiauti batų, o batų šaukštą palikau namie, taigi šiaip taip su palydovės, paskolinusios savo valgomąjį šaukštą, ir aktoriaus Edmundo Mikulskio (tai jis spektaklyje taip puikiai skaitys rusišką teksto variantą) pagalba iš traukinio išlipau laiku, bet paskutinė...

Apsistojome „Maskvos“ viešbutyje, kuris, dar prieš karą, ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, talentingų architektų konstruktyvistų (vien jau Ščiusevo pavardė ką reiškė) sukurtas ir pastatytas, buvo monumentalaus ir sykiu elegantiško moderno įsikūnijimas, reprezentacinis architektūros pavyzdys. Karo metais jame buvo apsistojusi sovietinės Lietuvos vyriausybė ir man, mažai, su tėvais pas kažką ten yra tekę būti. Pamenu tik nedidelį elektrinį pečiuką kambariui šildyti... Bet pokary viešbutis vis labiau prastėjo, prarado savo išskirtinumą, o dabar jau atrodė visai nudremžtas. Kaip ir anksčiau, prie samovarų aukštuose tebesėdėjo budrios budėtojos, baldai, dar menantys prašmatnų ketvirtojo dešimtmečio stilių - sovietišką moderną, buvo apniokoti. Ant nutrintų fotelių marmurinėje fojė išsikėtoję, lyg kažko laukdami, dabar sėdėjo brangiais žiedais apsimaustę kaukaziečiai prekeiviai, o prie laukujų durų, anapus, trainiojosi ne pačios aukščiausios klasės „mergužėlės“. Turtingi papuošalų ir kosmetikos kioskeliai fojė, kaip visada Rusijoje, - žibėjo auksu. O parketai buvo nuvaikščioti, nebeprižiūrimi, pajuodę.

Čia pat prie viešbučio nusileidęs į metro perėjas galėjai pamatyti didžiulius vilkinius šunis, tupinčius pasieniais, ir jų agresyvius šeimininkus, prašančius išmaldos tų šunų mitybai, greta - čigonų šeimyna su lyg mirštančia, lyg alpstančia mergaite ant rankų, dar už kelių žingsnių - mažas berniukas, grojantis mažyčiu smuikeliu, dar toliau - pornografinėmis fotografijomis prekiaujantis vyriškis, o dar toliau - seniai neplautas rankas ištiesusios tamsiaodės moterys (gal kokios čečėnės?) - ir taip iki pat įėjimo į patį metro. Ir taip kiekvienoje perėjoje. O viršuje spindi nauji namai, gelžbetonis, stiklas, vitrinos, kur ne kur nušveistos, suremontuotos „užsieniečio akiai“ cerkviukės (regis, dar neveikiančios), Arbato skersgatviuose prekiaujama matrioškomis, lygia greta - prezidentų ir buvusių partijos veikėjų biustais; čia gali nusipirkti ir Leniną, ir Gorbačiovą, ir Jelciną, ką ir daro paiki užsieniečiai, niekada nieko nesupratę apie Rusiją ir jos sukurtą sovietiją; o čia pat - jau perpildytos prašmatnios maisto parduotuvės. Bet chamizmo aptarnavimo sferoje (tik jis šiek tiek pridengtas privaloma forma) kaip buvo - taip ir dabar apstu. Beje, Maskvoje dabar tiek įvairių teatrų (nuo profesionalių, tapusių mėgėjiškais, iki mėgėjiškų, tapusių profesionaliais), kad nesiimčiau jų vardinti.

Laukiau vakaro ir jaudinausi - kaip maskviečiai priims mūsų Mažąjį, kaip jiems patiks Tumino interpretuojamas Lermontovas, ar seksis mūsiškiams susitelkti, atsiverti? „Maskaradas“ sausakimšame Vachtangovo teatre dvi dienas ėjo triumfališkai. Bet pirmąją dieną - vėl tragikomiškas įvykis: vaidinama viena gražiausių, žaismingiausių - „kaukazietiškoji“ Vytauto Šapranausko ir Andriaus Žebrausko scena, kurioje abu „joja“ plevėsuodami milinių skvernais ir dainuoja! Dėl jų sukelto vėjelio nusliuogė žemyn ant scenos krašto gulėjusi programėlė, mandagus žiūrovas iš pirmos eilės ją pakėlė ir, aišku, netyčia padėjo ant ką tik liepsnojusios dujų rampos; lakštas po truputį ėmė smilkti, o paskui ir užsiliepsnojo. (Aš instinktyviai dairausi į salės duris - ar įmanoma bus išbėgti, jeigu scenoje įsiplieks ugnis?) Ir jeigu ne nuostabiojo Sniego žmogelio, Žebrausko, akylumas ir žaibiška reakcija, būtų kilęs tikras gaisras sausakimšame teatre - bet matau, kad jis, dar sėdėdamas ant tariamo žirgo, keliskart sekundei išlekia į užkulisius pagalbos ir pagaliau, apsukęs scenoje dar ratą, grįžta su kibiru vandens ir jį šliūsteli ant rampos, o tuo pat metu partneriauja su nustebusiu Šapranausku - kunigaikščiu Zvezdičiumi! Jųdviejų duetas - tai buvo fantastiška, lyg kokios commedia dell´arte improvizuojančių aktorių meistrystę demonstruojanti scena! O žiūrovai net nesuprato, kad rampa dega, kad vaidinimas trūkinėja! E-e juk tie lietuviai - ko tik neprasimano!..

Nustebinta ir sužavėta publika po spektaklio sukėlė ovacijas. O užkulisiuose buvo greitosiomis surengtos kuklios „lietuviškos“ vaišės su rūkyta mėsyte, sūriu, lašinukais ir degtinėle. Visi sustojo ratu, kai jų pasveikinti atėjo Miša Kozakovas ir Piotras Fomenka, o šie negailėjo pačių šilčiausių žodžių aktoriams, režisieriui ir dailininkui.

Ką tik praėjo Rimo Tumino gimtadienis. Ne jubiliejinis. Karantinas laiko režisierių Lietuvos kaimo sodyboje. Tegu žiupsnelis mano prisiminimų, meilė andai jo sukurtam teatrui ir jo aktoriams bus tarsi gero linkėjimas.

satenai.lt

Komentarai