Pavasario veranda, pilna poezijos

Rūta Oginskaitė 2020 05 11 menufaktura.lt
Pavasario veranda, už septymkelių kilometrų. Rūtos Oginskaitės nuotrauka
Pavasario veranda, už septymkelių kilometrų. Rūtos Oginskaitės nuotrauka

aA

„Ar tu namie, užneščiau žurnalą tau į pašto dėžutę, išleidome naują numerį“, - sako balsas iš praeito gyvenimo.

Namie, bet už septymkelių kilometrų, tai neužneši, bet smagu girdėti - žurnalas, naujas numeris, lyg niekur nieko.

„Kokius spektaklius tu dabar žiūri“, - klausia kitas balsas iš nutraukto gyvenimo.

Ką tu, sakau, kokie spektakliai, internetą vėjas nuneša.

„Tai aš ir klausiu, kokius spektaklius tu dabar žiūri.“

Debesų, medžių, žolynų, skruzdėlynų. Vanduo iš šulinio, šiluma nuo krosnies, tokie interaktyvūs kasdienos spektakliai. Ir balsai iš radijo. Kai kalba apie pirmą sakinį arba skaito poeziją. Tik tada.

...

Ir tiktai mediateka. Net jeigu tai taip patrauklu, kaip „Pirmas sakinys“. Arba, prisiminus aną gyvenimą, kompozitoriaus Šarūno Nako „Balsio trajektorijos“: dar žiemą išklausiau visą šešiolikos laidų ciklą, bet po kelias iškart. Buvau sklidina Eduardo Balsio charakterio, likimo, kūrybos. Esu turtinga po to. Ne tik kompozitoriaus gyvenimo reiškiniais, bet ir tuo, kaip apie tai pasakojama.

Mindaugo Nastaravičiaus ir Tomo Vaisetos „Pirmas sakinys“ atsirado pavasario pradžioje ir jau pasidarė narkomanija, todėl ketvirtadienius atskiriu iš visos savaitės ir susižvejoju iš mediatekos. Tai nėra proginės literatūros laidos, jos nelekia paskui įvykius, nors daugumos dingstį kartais įmanoma numanyti (balandžio pradžia - Marcelijaus Martinaičio, balandžio pabaiga - Henriko Radausko, laiko atitikmuo - Franzo Kafkos „Metamorfozė“ ir t. t.). Rašymo nesėkmių istorijos ar pažintis su kritiku, kuris pasirašo tik slapyvardžiu, buvo visiškai netikėtos kryptys, nors kiekviena laida turi intrigą. Iš tikrųjų tai rašančiųjų, skaitančiųjų ir literatūrą vertinančiųjų pokalbiai, toks lyg bendras stalas tiems, kam įdomu grįžti prie pamirštų dalykų, pažiūrėti iš kitos pusės į tai, ką tareisi pažįstantis arba nė nežinojai, kad buvo ar yra. Virtuali literatūrinė kavinė, atvira bendrų interesų kompanijai.

Žinoma, svarstau, kodėl nebuvo ir nėra „Pirmos mizanscenos“ ar panašiai, kodėl nesu girdėjusi apie Boriso Dauguviečio, Romualdo Juknevičiaus, Irenos Bučienės, Dalios Tamulevičiūtės, Eimunto Nekrošiaus, ko tik norit trajektorijas, kurios driektųsi per keliolika laidų. Ir nereikia badyti pirštais, kad kažkas kažko nepadarė. Juk daug ką lemia skatinantis atsitiktinumas. Šarūnas Nakas kuria radijo laidas nuo 2002-ųjų. Nastaravičius nuo 2004 m. žino, kas yra darbas radijuje. Kad pradėtum ir tęstum, reikalinga tinkama terpė - kad ir radijui reikėtų to, ką tu gali ir kas tau įdomu. Kad niekas ten neimtų abejoti ar skaičiuoti, ko nėra ar nebus.

O kai tuščia, laikas kurti idėjas ir veikti. Nors mūsų tiek nedaug ir visi klaikiai užimti. Vis dar?

...

„Karantino lyrika“, kaip žadėjo Agnė Biliūnaitė, „30 pabėgimo iš karantino būdų kiekvieną vakarą“. Trisdešimt aktorių po dešimt minučių skaito pasirinkto poeto eilėraščius. Kiekvienas aktorius pats įrašė savo skaitymą ten, kur jo aplinkoje tuo metu buvo tyliausia - svetainėje, vonioje, spintoje, mašinoje. Prisistatė patys ir paaiškino, kodėl skaito tą, ką skaito. Įdomu: aktorius iki vaidmens ir aktorius jau vaidmenyje, gretimą akimirką jis jau kitas ir kitoks, nors be grimo, be režisieriaus, tik su poeto žodžiais. Vieniems viešas poezijos skaitymas - įprastas dalykas, kitiems tai mokyklos ar stojamųjų ir studijų praktika. Visa tai, ką jie skaito ir kaip skaito, yra šiandieninis poezijos skaitymo suvokimas. Ir aktorių, ir poetų - įvairiausias spektras, įvairios kartos.

Pradėjau klausyti vieną įrašą ir išjungiau. Toks pasipriešinimas tam, ką girdžiu. Ar teksto pasipriešinimas skaitymo manierai? Su kitu įrašu ta pati istorija. Grumtynių klausytis nėra lengva. Gal pats poezijos skaitymas tiek neįprastas kasdienybei? Gal reikia laiko, kad įprastum, susitaikytum, priimtum? Arba - nejaugi veikia tai, kad esu poezijos skaitovo dukra, ir tėčio balsas tebeskamba iš ano šimtmečio, nors neklausydavau aš tų skaitymų - labai čia man reikia. Ir suprantu, kad kūryboje kanonai nėra būtini ir amžini, kiekvienas laikas turi savo.

Kad išsivaduočiau nuo tų klaustukų, išsikviečiau deklamuojantį tėčio balsą. Štai Laimonas Noreika, penkiasdešimtmetis, skaitantis Marcelijų Martinaitį (po gedulingos poeto gerbėjo parinktos muzikos) ir štai jis, aštuoniasdešimtmetis, skaitantis Salomėjos Nėries karo meto eilėraštį, įrašo pradžia visai kaip „Karantino lyrikos“ - su įžanga (po to vėl gerbėjo parinkta muzika). Žinau, kad scenoje, radijo ar plokštelių įrašų studijoje niekada neskaitė iš knygos, tik mintinai. Persirašydavo visus eilėraščius savo ranka į užrašų knygutes ir iš jų garsiai mokydavosi. Keliolika poezijos programų nuolat atminty. Girdžiu, kad skaitė taisyklingai tardamas, ilgieji balsiai buvo ilgi, trumpieji trumpi, tokie jie ir turi būti. Skaitė tuo savo aktoriniu balsu, ne tokiu pačiu, kokiu kalbėjo namie. Keista, į gyvenimo pabaigą tie du jo balsai suartėjo. Gal jame liko tik poezija? Draugavo su poetais, su Vincu Mykolaičiu-Putinu, Pauliumi Širviu, Justinu Marcinkevičiumi (Justinėliu), Marcelijumi Martinaičiu (Marčium), skaitė jų poeziją kartu su jais bendruose vakaruose, su pačiais poetais nagrinėjosi eilėraščius. Ir svarbiausia buvo ne „ką poetas norėjo pasakyti“ ir ne „ką aš noriu pasakyti“, o patys eilėraščiai - ką jie sako ir kaip jie sako, jeigu tokia siekiamybė gali tapti kūnu. Abu su Justinu buvo sutarę - kas pirmas mirs, kitas „prie grabo“ paskaitys Justino „Penktąją meilės elegiją“, tą kur:

Čia būta mano lūpų ir akių.

Čia mano rankų klaidžiota. Po žodžiais

ir po tyla gyventa. Atminties

gyva žieve priaugau aš prie jūsų.

Ir atėjo ta gegužė, kai paskaitė Justinas:

Norėsit nusiplėšt - labai skaudės.

Atėjus lapų išėjimo metui,

tą vakarą, kada manęs nebus,

brangieji mano, kaip aš jus mylėsiu!

Ir padedu savo prisipažinimus bei prisiminimus į kultūros istorijos lentyną. Kad nesipainiotų su šiandiena. Nesiklausydavau. Nesvarstydavau. Bet girdėjau. Vadinasi, įsikirto.

...

O „Karantino lyrikos“ klausausi. Atkakliai. Noriu suprasti, kas trukdo ir surasti, kas vis dėlto prikausto. Klausau ir klausau. Po tris, keturis kartus įsijungiu tuos pačius įrašus. Tame yra ir ilgesio, juk ne skruzdėlynais anas laikas būdavo užpildytas. Aktorių balsus branginu, dauguma jų atminty iškviečia vaidmenį po vaidmens, netgi spektaklį po spektaklio. Jie irgi iš sustabdyto gyvenimo. Kaip ir poreikis vertinti. „Tik širdis tik kažkas vėl nori mane įtraukti už kasdienybės ribų įeiti kažkur visai kitur“, - bandau iš klausos užrašyti Jono Meko eilėraštį. Mėgėjiška, begėdiška pastanga, bet po ranka neturiu jo knygos, su manim čia Papievis, Navakas, Ishiguro. Spėju, Mekas galėjo rašyti po žodį eilutėje, ilgu ilgu stulpeliu. Kaip tokį įgarsinti?

Vieni aktoriai iš eilėraščių daro prozą, nepaiso eilučių grafikos ir ritmo akcentų, eilėraštį skaito tarytum pasaką ar novelę, priklausomai nuo turinio - keistesnis jis ar neva „iš gyvenimo“. Toks lyg kūrinio atpasakojimas. Ar prievartavimas? Poetas po vieno įrašo subtiliai replikuoja, kad aktorius „skaito kitaip nei aš pats, bet klausydamas atpažįstu, kad žodžiai tie patys“. Eilėraščio žodžiai sako visai ne tai, kas jais lyg ir parašyta, poezijos kita logika. O ritmas, o sąskambiai, o potekstės, o žaidimas žodžiais? „Poezija - menas paslaptį perteikti nepaslaptingu žodžiu“, - randu teigiant poetą Anatolijų Naimaną, kuris ir rašo poeziją, ir skaito kitų poetų kūrybą, ir ją komentuoja.

Poetai savo kūrinius dažniausiai deklamuoja ritmingai, net monotoniškai. Poetų skaitymas nėra jokia nuoroda aktoriams, joks receptas ar kriterijus. Poetai taria savo burtažodžius, patys žinodami, ką į juos sudėjo. Kas, kad ne visada įtaigus toks skaitymas. Užtat aktorius stengiasi - įtaigiai ir raiškiai. „Karantino lyrikoje“ žodžio raiškumo ir aktorinės įtaigos - apsčiai. O poezijos? Įtaigai reikia turinio, t. y. kas su kuo vyksta. O jeigu vyksta (ne)paslaptingų žodžių tėkmė? Tada ir aktoriai su eilėraščiu elgiasi kaip su gražia žodžių pyne. Paklausykit ir plauksit su žodžių muzika. Ar maloniai plūduriuosit žodžių vonioje? Dar variantas - eilėraščio teatras, kartais pati poezija tokį provokuoja. Tada išgirsti sukurtą personažą, visą mini monospektaklį.

Iš tikrųjų kiekvieno aktoriaus skaityme rasi ir polinkį iš eilėraščio daryti prozą, ir ritmingą deklamavimą, ir teatrą. Vienam kitam pavyksta suprasti eilėraščio „inžineriją“. Kažkam poezija - vien žalias nerūpestingumas. Kartais įtaigios intonacijos pastanga prapuldo mintį. Kartais noras perteikti prasmę nepaiso eilėraščio struktūros. Dauguma aktorių dar tik ragauja poezijos skaitymo meną, kuria jį, atranda. Jiems tai „pirmas sakinys“. Ir ką žinai, gal karantino epochoje perskaityta lyrika nepaliks jų ramybėje, įsiplieks eilėraščių deklamavimo sąjūdis, o tie trisdešimt aktorių, su kuriais viskas prasidėjo, ilgainiui taps poezijos skaitymo guru. Ir jų balsai ilgai ilgai vaidensis amžininkų atminty.

...

Sako, rašytoja Giedra Radvilavičiūtė kiekvieną karantino rytą balsu perskaito po vieną Kęstučio Navako eilėraštį. Laikas bent jau mūsų vienkiemyje įplieksti poezijos įgarsinimo sąjūdį. Atsiverčiu eilėraštį, įsijungiu diktofoną. Pasisakau, kad štai vaikštau su malkų glėbiais ir vandens kibirais, kad debesys virš galvos garbanojasi ir liepiu visiems atsidaryti langus, įkvėpti pavasario. Deklamuoju. Noriu skaityti gražiai - pametu mintį, noriu skaityti su mintimi - posmai iš manęs šaiposi. Ieškau logikos. Kliūvu. Užkimstu.

o prieš tai buvo saulės ir langas nuo jos buvo girtas
matės mūrytos plytos - nuzulintas miesto skiemuo
o prieš tai nubudau tada rytas atrodė man tvirtas
ir maniau jog diena šįsyk bus tobula lyg akmuo

Tai iš Navako o prieš tai. O čia - iš poeto, prozaiko, literatūros kritiko Rimanto Kmitos esė „Kodėl poezija?“. Todėl: „Poezijos kalba yra kita kalba ir tas kitoniškumas traukia. Tos kalbos reikia mokytis. Visą laiką, nes tai svetima kalba, ne gimtoji, vis atrandi niuansų, kurių anksčiau nepastebėjai. Jeigu skaitysime tuos tekstus tarsi jie būtų parašyti normalia kalba - taip ir liksime nesupratę, kas čia per daiktas.“ 

Tos kalbos reikia mokytis. Ji yra iš nenutraukiamo gyvenimo. Visada reikės pabėgimo būdų. Mokausi, vis grįždama prie eilėraščių, kažkur tarp debesų ir skruzdėlynų, klausydama, kaip skaito šiandien kuriantieji. Skaitydama.

man atrodė sutiksiu draugų kur pabėgo iš cirko
kur prieš tai rijo ugnį ir degė jų lūpų kraštai
tačiau švarko kišenėje tyliai man laiškas suvirpo
ir skaičiau jį ilgai netikėjau aš juo o prieš tai?

Komentarai