Spalio veranda: in memoriam rūmams

Rūta Oginskaitė 2019 10 22 menufaktura.lt
Profsąjungų kultūros rūmai Vilniuje, 2019 m. Ramūno Danisevičiaus nuotrauka
Profsąjungų kultūros rūmai Vilniuje, 2019 m. Ramūno Danisevičiaus nuotrauka

aA

Antra savaitė vaikštau ten, kur juos griauna. Pirmiausia pamačiau Ramūno Danisevičiaus TĄ nuotrauką. Supratau, kad žiūriu į salės griuvėsius. Salės, kurioje tiek visko įvyko. Rūmuose, kuriuose tiek tilpo ir reiškė. Kažkodėl galvoju, kad yra daug tų, kurių mintys šitomis savaitėmis vaikšto greta jų. Nes jeigu kažkas kabina gedulo vainiką ant tvoros, juosiančios griaunamuosius, nes jeigu pasisveikinę vis pasakome vienas kitam: klausyk, šiandien ėjau pro... Ir nutylam.

Kai realiai nuėjau, nes norėjau nueiti ir atsisveikinti, už tvoros pamačiau nebe salės griuvėsius, o scenos rėmą. Toje scenoje tilpo Jaunimo teatro pirmieji spektakliai iki pat Tamulevičiūtės dešimtuko su Nekrošiaus pradžia, Šaltenio dramaturgija, be to - "Sovremenniko", Liubimovo teatro „Na Taganke“ ir Efroso teatro „Na Maloj Bronnoj“ gastrolės, Hanuszkiewicziaus gastrolės, visi mėgėjai, kurie repetuodavo tuose rūmuose, daugybė savų ir svečių koncertų, kol mieste nebuvo kitų salių. Apvalusis fojė ir rūbinė buvo tapę amerikietišku bokso klubu Žebriūno filme „Turtuolis, vargšas“. Palauk, iš eilės. Tai nebus rūmų istorija, tai bus mano.

Jaunimo teatras, pati pradžia, Ragauskaitės, Čibiro, Žilio spektakliai, o juose jauni, neatsižiūrimi artistai, daug įdomesni, negu tame akademiniame, kur prospekte. Pleškytė, Gelžinytė, Žebertavičiūtė, Girdvainis, Sipaitis, Bagdonas, Butkevičius, Karvelis! Ir Karalienė tarp jų, ta pati Karalienė, aplink kurią iš viso miesto rinkosi vaikų dramos būrelis. Ne tiek vaidinti, kiek būti kartu, tuose rūmuose, ir kiek daug ateidavusiųjų liko scenoje, o jų pirmoji scena - ta. Pažinome visą rūmų geografiją, nuo rūbinės rūsyje ir apskritojo fojė su kolonomis ir balkonu iki stogo su apvaliąja sale, o Jaunimo teatro spektakliuose tiesiog gyvenome, nes žinojome, kaip įeiti.

Gelžinytė vaidino Braškę, kurią ne laiku nuraškė, o Girdvainis - Nykštuką, visiškai tokį patį, koks buvo vaikų kavinės iškaboje, tikrinau. (Čia Ragauskaitės spektakliuose pagal Palčinskaitės pjeses). Tas Girdvainis... Kitame Ragauskaitės spektaklyje jis vaidino tokį tikrą berniūkštį, kokių scenoje nebūdavo (nes juos vaidindavo moterys su perukais), kad būtinai norėdavau paslapčiomis matyti tą artistą ir gyvenime, kai jis išeina po spektaklio; o pabandyk tu pasislėpti aplink tuos rūmus, ten juk tik šaligatvis. Vėlesniame gyvenime, kai ieškojau Jaunimo teatro dokumentų muziejuje (dabar ten dirba Regina Kazlauskaitė, kuri anuomet irgi vaidino toje scenoje), suradau ir to spektaklio programėlę, ir paskaičiavau: mylimam artistui tada buvo -niolika, o gerbėjai lygiai 12. Jis gal pirmakursis, ji - šeštokė.

O kai 17-metis Rastauskas parašė „Lenktynių aitvarą“ ir Žilys jį pastatė Jaunimo teatre, į vaidinimus tuose rūmuose driekėsi žiūrovų eilės nuo pat prospekto, - Bagdonas atsimena, ir ne jis vienas. O dar - Bagdonas, Girdvainis ir Gelžinytė Tamulevičiūtės „Vakarienėje penkiems“, tame epizode, kur vyras (Girdvainis) supranta, kad jo žmona (Gelžinytė) permiegojo su svečiu (Bagdonu) ir dabar jie „pilvo broliai“. O dar - Pleškytė ir Šurna, dainuojantys „Ak, ponai ir ponios“ Tamulevičiūtės „Trešnių skonyje“. O dar - Gelžinytės ir Kudlaitės Pepė Ilgakojinė Čibiro spektaklyje. Gelžinytė buvo vaikiškų spektaklių primadona, o Kudlaitė - ne, ir man buvo įdomiau vaikščioti „pas Kudlaitę“. O dar - visos kompanijos šėlsmas Čibiro „Skapeno klastose“, kur publika tik ir laukdavo Karvelio „Ko jį velnias nešė į tą galerą!“. Labai mėgau Vaičekausko Skapeną, o koks juokingas buvo Grašio Silvestras, kaip jis įžirgliodavo gąsdinti Karvelio, žingsniuodamas ant kibirų ir Moljero komedijoje kalbėdamas aukštaičių tarme!   

Kartais į Jaunimo teatro spektaklius įsiterpdavo šokių muzika, nes kitoje fojė pusėje, antrame aukšte buvo šokių salė. Dienomis ten žmonės mokėsi pramoginių šokių, o kai kuriais vakarais vykdavo šokiai „tiems, kuriems per 30“, taip juokingai jie vadinosi. Per spektaklių pertraukas fojė susitikdavome ten įšilusius šokėjus.

Baleto mergytės rinkdavosi kitoje salėje, gal trečiame aukšte, kur veikė jų studija „Liepsnelė“, iš ten irgi kilo nemažai tikro baleto šokėjų. Netoli „Liepsnelės“ buvo biblioteka, iki šiol atsimenu tas rusakalbes bibliotekininkes, jų kuodus. Veikė ir piešimo, ir fotografijos studijos. Pirmame aukšte, kaip tik po šokių sale, veikė kino teatras „Tauras“. Kažkurioje patalpoje dainuodavo „Liepaitės“. Repetavo senjorų teatras, kurio veiklos nestebėjome, tik stebėjomės, kad ten renkasi vaidinti tie, kuriuos matydavome per televiziją arba skaitydavome jų straipsnius. Toks kultūringas ir kūrybingas laisvalaikis.

Dar repetuodavo ir lenkų ansamblis, gal ir žydų saviveikla. Gal. Nes ten visko būdavo taip daug. Net ir naujametės „eglutės“ viso miesto vaikams. Ir tada Jaunimo teatro aktoriai turėdavo labai daug darbo, nes tam laikui sukurtus spektaklius rodydavo mažiausiai po triskart per dieną ir vadindavo juos seansais. Tyčia žiūrėdavau kiekvieną, nes ten artistai leisdavo sau padūkti, kad nenuobodžiautų. Po to kažkuris jų apsirengdavo Seneliu Šalčiu ir eidavo su vaikais pasišnekėti į fojė prie eglės, o ji ten tilpdavo aukšta.

Toje scenoje gastroliavo Lenkijos dainų ir šokių ansamblis „Mazowsze“, toks temperamentingas ir spalvingas, blizgantis, kad negaliu. Turbūt jis ir buvo prototipas to ansamblio, kurį neseniai mačiau Pawlikowskio filme „Šaltasis karas“, tokiame beviltiškai liūdname, kad...

Kai gastroliavo teatras „Na Taganke“, prie įėjimo į rūmus mačiau Vladimirą Vysockį. Ir kadangi šalia tų rūmų nėra kur pasislėpti, jis irgi pamatė, kad žiūriu ir atpažįstu, ir esu apstulbusi, jog matau jį gyvą, ir nusišypsojo. Jis gi pratęs, kad į jį žiūri. Jis vaidino toje scenoje.

Ten dainavo trys prancūzai, jie vadinosi „Trubadūrai“ ar „Trys trubadūrai“. Ir kadangi jie iš Paryžiaus, pati nesuprantu, kaip per sceną nuėjau į užkulisius, nes man rūpėjo pasikalbėti su žmogumi iš Paryžiaus. Jie tik nusigando. Klaikiai. Svetimas už kulisų!

Ir dar kartą ėjau paskui artistą į užkulisius. Tai buvo mimas Adamas Dariusas iš Anglijos. Violetiniu peruku, baleto artisto judesiais, ir užbūrė viskas, ką jis darė. Abu vakarus ėjau ir į spektaklį, ir visiems gerbėjams iš paskos - į grimo kambarį. Daug jų ten rinkosi, laukusių autografo ant programėlių. Neturėjau programėlės, tik žiūrėjau, kaip jis pasirašinėja, kaip bendrauja. Antrą vakarą, kai jau visiems pasirašė, pakišau jam savo rankinuką - kad ant jo pasirašytų. Mimas iš lėto piešė autografą violetiniu flomasteriu, pozuodamas nuotraukai, nes paprašė, kad jo apšvietėjas (šviesų dailininkas!) Nathanielis įamžintų tokį neįprastą artisto gyvenimo momentą. Turiu tą nuotrauką, jis atsiuntė. Ir atsimenu, kas buvo po to. Jis pasakė: čia buvo nemažai žurnalistų, jie manęs daug klausinėjo, bet jie nieko nežino apie mane, o tu du vakarus tyliai stebėjai ir tu viską žinai, tu gali rašyti. Ir aš rašau.

Kernagis tą sceną, pažįstamą jam nuo Karalienės būrelio laikų, rinkosi, kai darė kabareto „Tarp girnų“ atsisveikinimo koncertus ir kai rodė „Dainos teatro“ programas. O kai „Dainos teatras“ atsisveikino, jį filmavo televizija - štai dalis to koncerto: 40-metis Kernagis, ta scena ir ta salė. „Suplėšysim į gabalus“!

Komentarai