Šaltos emocijos, karštos moterys

2018 10 26 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Saigonas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Saigonas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Įspūdžiais apie šiųmečio tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ užsienio programą dalinasi teatro kritikai Vaidas Jauniškis, Kristina Steiblytė ir Kamilė Žičkytė.

Emocijas keliantys šūkiai

Kristina Steiblytė: Apie spektaklius ir festivalius pradedu galvoti nuo komunikacijos apie juos, frazių, šūkių - jais kviečiami, pasitinkami žiūrovai, pasiūloma interpretacijų, vertinimo kryptis. Pastaruoju metu man atrodo, kad „Sirenų“ komunikacija provokuoja daugiau emocijų nei patys spektakliai. O šūkiai dažnai neatitinka programos turinio. Kad ir šį rudenį - „Emocijos iš arti“. Ar programos spektakliuose svarbiausios buvo emocijos? Greičiau atrodė, tarsi būtų stengtasi rasti kažkokią giją, vienijančią tuos ganėtinai atsitiktinai greta atsiradusius spektaklius.

Vaidas Jauniškis: Retas kuris „Sirenų“ šūkis reiškia ką nors svarbesnio. Atrodo, kad tai tiesiog reklaminiai šūktelėjimai, kuriuos festivalis „pagal protokolą“ turi pasakyti, bet tuo mintis ir baigiasi. Bet šiais metais lengva apsiginti - emocijas sukelti gali bet kas, net ir blogas spektaklis.

K. S.: Būtent tai mane ir stebina - šiemet beveik visi „Sirenų“ užsienio programos spektakliai man nesukėlė emocijų. Nei teigiamų, nei neigiamų. Daugiausiai stimuliuojamas buvo protas. Tokių pojūčių, kokius sukėlė prieš metus rodytas Kornélo Mundruczó spektaklis „Gyvenimo imitacija“ ir jame įvykęs lėtas veikėjų pasaulio apsivertimas, šiais metais niekas neišprovokavo. Ir apskritai, susidarė įspūdis, kad „Sirenų“ programa sudaryta labiau atsitiktinai, o ne konceptualiai. 

V. J.: Bet šiųmetės „Sirenos“ turbūt buvo vienos geriausių. Pastaruoju metu festivalis rengiamas rodant vieną pagrindinį spektaklį ir keletą mažesnių, savotiškų satelitų. Tie satelitai dažnai būdavo silpni arba atsitiktiniai. Bet suprantu, kodėl taip nutinka: festivalį programuojant turi sutapti daugybė dalykų. Juk gali norėti parodyti spektaklį, bet neturėti pinigų arba pats spektaklis nebūtinai galės atvažiuoti. Ši loterija - žiauri.

Antra vertus, įžvelgiu ir kultūros politikos pasikeitimus. Iki 2008 m. buvo galima matyti  „Sirenų“ pakilimą. Tuomet dar buvo įmanoma įpirkti Jano Fabres ir Romeo Castelluci darbus vienam festivaliui. Vėliau pasikeitė finansinės politikos ir šiandien greičiausiai vis dar neįmanoma tokia prabanga. Bet dabar „Sirenos“ vėl gauna kiek daugiau, ir tai matosi iš didėjančių satelitinių spektaklių. Šis festivalis buvo kuriamas aplink „Saigoną“, bet kiti spektakliai irgi buvo pakankamai įdomūs. Man šįkart buvo įdomūs beveik visi, gal tik išskyrus „Dakh Daughters“ koncertas „Rožės“ (rež. Vlad Troitsky), kurios greičiau sunervino, kad ir kaip merginos stengėsi patikti.

Nuo visiško nusivylimo iki estetinio pasitenkinimo

Kamilė Žičkytė: Festivalio startas man pasirodė ganėtinai silpnas. Atrodo, kad užsienio programos atidarymui „Rožės“ pasirinktos turint politinių intencijų: paremti, pristatyti, palaikyti...

K. S.: Žinoma, šis aspektas, dabar kalbant apie Ukrainos meną, sunkiai išvengiamas. Bet kalbant apie „Rožes“, nemanau, kad reikėtų jas vertinti kaip spektaklį: kolektyvas „Dakh Daughters“ nėra teatras, ir jos koncertuoja, o ne spektaklį atlieka.

V. J.:  Bet kadangi kolektyvas yra dalyvavęs ne viename teatro festivalyje, jos vis tiek turėtų gebėti prisiderinti prie teatrinės publikos ir teatrinės komunikacijos. Būtent to „Rožėse“ man ir trūko. Net ir iš pradžių pradėtą pinti siužetą jos pameta. Ką ir kalbėti apie vidutinio lygio muzikavimą. O išėjimas su Ukrainos vėliava koncerto finale jau buvo panašu į politinę prostituciją. Ir tai buvo visai neskanu.

K. Ž.: Galima tik pasidžiaugti, kad be „Rožių“ šiais metais „Sirenose“ buvo ir „Stalčiai“, kur irgi yra labai ryški moterų linija. Tad šįkart festivalyje reiškėsi moterys.

V. J.: Taip, moterys būtų buvusi kur kas tikslesnė festivalio komunikacijos koncepcija. Bet dabar pabandykime išgvildenti kitus festivalio spektaklius. Po „Rožių“ kitas „ne visai spektaklis“ buvo trupės „Berlin“ spektaklis - instaliacija „Gal visi drakonai...“ (Bart Baele ir Yves Degryse koncepcija). Aš pats visiškai nesusieju spektaklio su Rilkės eilių drakonais. Bet šešių tarpinių žingsnių teorija čia gali ir įtikinti.

Sėdėdamas prieš vieną ekrano žmogų ir klausydamasis jo pasakojimo, matai ir greta kitiems pasakojančius kitus veidus iš ekranų ir reaguojančius ne tik į operos dainininkės trelę ar vaiko šūksmą, bet ir į tave patį: „man regis, tas žmogus, kuriam dabar pasakoji, anksčiau sėdėjo prieš mane", sako kadaise įrašytas veidas kaimynui, ir žinai, kad jis nemeluoja.

Tiesa, neatrodo, kad pasakojamos istorijos yra svarbios. Jas greitai pamiršau. Svarbus pats bendravimas. Ir „Berlin“ sukurta ryšio iliuzija verčia patikėti, kad bendravome tikrai, realiai, nes žmonės mums pasipasakojo, žiūrėjo į akis, šypsojosi, išpažino. Mačiau, kaip kaimynė, pasibaigus visam seansui, atsiduso, nes nuoširdumo sesija baigėsi ir galbūt jai vėl teks ieškoti šešių papildomų žmonių, kad susikalbėtų su savo vyru ar vaiku. Tai buvo mūsų globalaus Nojaus laivo kruizas, suteikęs tikslios fake-vilties patikėti bendravimo įmanomybe.

K.S.: Visos mano išklausytos istorijos buvo susijusios su mokslu. Tad man net nekilo mintis apie netikros vilties kūrimą ir bendravimo įmanomybę. Tiksliau, kilo tik apie galimybę prisiversti bendrauti su žmonėmis, megzti pažintis, pasinaudoti žmonių silpnybėmis, bet ne iš tikrųjų ką nors pažinti. Tad videoįrašų katalogas buvo tarsi nepažįstamo žmogaus nuotraukų albumas: istorijomis, veidais, vaizduojamų santykių nuotrupomis tik pabrėžiantis, kad mes negalime sužinoti, koks tas žmogus iš tikrųjų.

O pati pabaiga - filmavimo studijos demaskavimas ir pasakotojų atėjimas nusilenkti, kad ir kiekvieno tik vienam žiūrovui, man buvo tarsi kūrėjų mirktelėjimas. Čia nebuvo tikrovės, mes tik pažaidėme, pavedžiojome kiekvieną iš jūsų labirintu ir dabar esate laisvi susikurti ką tik norite. Galite pasijausti princesėmis uždarytomis labirinte, arba drakonais, tų labirintų sergėtojais. „Gal visi drakonai...“ kūrėjai siūlo puikiai sukonstruotą fikciją (nors, kaip patys teigia, iš 30 tikros 29 istorijos), kuri dėl įvairiausių atsitiktinumų kiekvienam iš trisdešimties žiūrovų gali reikšti bet ką - nuo nieko iki gyvenimo prasmės atskleidimo.

K. Ž.: Mano išgirstos atsitikinės penkios „Gal visi drakonai...“ istorijos paliko slogų susvetimėjimo, apatiškumo aplinkai jausmą. Istorijos įdomios, bet bandymai iš pasakojimų sulipdyti spektaklį atrodė dirbtini ir ne visada būtini. Turbūt smagiausia po spektaklio gavus atvirutę suprasti, kad galimybė išgirsti visas istorijas ir spektaklio pabaigos režisūra - tavo rankose. Todėl „Gal visi drakonai...“ man pasirodė lyg priminimas atidžiau klausytis aplinkinių, nes įdomių istorijų turi kiekvienas, nebūtinai gyvenantis kitame pasaulio pusrutulyje.

V.J.: O apie ką jums buvo „Saigonas“ (rež. Caroline Guiela Nguyen)?

K. Ž.: Man buvo labai įdomu matyti skirtingos rasės ir teatrinės tradicijos aktorius scenoje, bandyti perprasti jų organiką. Vietnamiečių veikimo scenoje būdas buvo svarbi „Saigono“ atmosferos dalis: maisto gaminimas, emocionalus bendravimas, gestai, intonacijos. Bet spektaklis prailgo, nes greitai perpratau, kokia istorija pasakojama, buvo per daug emociją užgožiančio teksto, banalių dialogų.

V. J.: Sutinku, kad kartais nesibaigiančiam kalbėjime ir pritrūkdavo teatrinių pauzių ir kad spektaklyje buvo banalių dialogų, o „Saigonas“ artimas serialo žanrui. Bet apskritai „Saigonas“ man buvo vienas iš įspūdingiausių šiais metais matytų spektaklių.

Istorija pasakojama tyliai, ramiai, nuosekliai. Sumaniai ir paveikiai sukurti vaizdai. Nors trečios dalies man lyg ir nebereikėjo, vis dėlto ji buvo svarbi atskleidžiant likusiųjų Vietname ir išvykusiųjų santykius, perteikiant postkolonijinės visuomenės traumas. Panašiai juk Nepriklausomybės pradžioje žiūrėjome į Amerikos išeivius. Arba Amerikos išeiviai į mus - savotiškai kolonizuodami pinigais, patarimais, pamokymais. 

Taip pat svarbi spektaklyje pasirodė melo tema. Traumas patyrę žmonės meluoja, patys sau ir kitiems: kad ves, gerai gyvens ir parsiveš į Prancūziją, kad sūnus nėra miręs, kad jis pats grįš į Vietnamą.

K. Ž.: O gal tai ne melas, bet idealizmas, naivumas?

V. J.: Manau, kad tai saviapgaulė, siekiant išlikti. Net ir apakusi prancūzė dar bando nepasirodyti bejėgė, jai reikia prie kažko prisiglausti. Šia melo tema,- o net ir apakusios prancūzės linija - man „Saigonas“ susisiejo su Jano Lauwerso „Izabelės kambariu“, kur per  ankančios Izabelė gyvenimą aptariama XX a. istorija, pastatyta ant melo pamatų. Taip pat galima prisiminti ir Robert´o Lepage´o melo ir tolimų ryšių temas, didžiuosius pasakojimus spektakliuose, kurių šiandien Lietuvos teatre nėra arba jie pernelyg išdrikę, supaprastinti.

Asmeninių istorijų politika

K. S.: Kartais teatre nutinka taip, kad žiūrėti spektaklį nėra labai įdomu, bet jį analizuoti - vienas malonumas. Taip man buvo ir pamačius „Saigoną“. Nors spektaklis vizualiai patrauklus, estetiškas ir egzotiškas, kičas gražiai derinamas su aukštąja kultūra, vis dėlto sėdėti salėje buvo nuobodoka. Bet po spektaklio pradėjus mąstyti, ką man veiksmas scenoje papasakojo, pasidarė labai įdomu. Juk mes Lietuvoje, ir ne tik Lietuvos teatre, tokiomis temomis beveik nekalbame. Kalbėti apie mažas bendruomenes, su kuriomis sieja ryškiu kaltės ženklu pažymėta bendra istorija, nepatogu, sudėtinga. Kaip sudėtinga kalbėti ir apie santykius su šalimis, su kuriomis sieja kariniai konfliktai. Arba apie santykius su mažesnėmis, ne visada pageidaujamomis, bet Lietuvoje gyvenančiomis bendruomenėmis, jų istoriją ir padėtį čia. O juk tai yra mūsų istorija ir kasdienybė. Dėl to kad ir kaip norėtųsi atsiriboti ir sakyti, kad tai ne apie mus, „Saigonas“ yra ir ženklas mums.

Bet kalbėti apie „Saigoną“ be „She she pop“ „Stalčių“ man atrodo tarsi vaikščioti su vienu batu. Abiejuose spektakliuose aptariami skirtingų kultūrų susidūrimai, kurių analizei tinkama postkolonijinė teorija.

V. J.: Smagus sutapimas: dieną prieš spektaklį pradėjau skaityti Laimos Vincės knygą „Lenino galva ant padėklo“, kur ji aprašo, kokius dalykus išeiviai siųsdavo Lietuvoje likusiems, ir kai kurie vardinami daiktai sutapo.

K. Ž.: O mane nudžiugino, kad pagaliau pamačiau tikrą feministinį spektaklį Lietuvoje.

V. J.: Kodėl „Stalčius“ vadini feministiniu spektakliu?

K. Ž.: Nes apie moterį, jos kasdienybę, problemas pasakojama iš moters perspektyvos. „Stalčiuose“ atskleidžiama unikali moteriška patirtis, pasaulis pažįstamas per moters prizmę. Tam pasirenkami metodai, priemonės, neigiantys patriarchališką socialinių vaidmenų ir santykių pasiskirstymą visuomenėje. Feministinis teatras - moterų teatro dalis, o pagrindinės temos - politinių ir socialinių moterų problemų refleksija. Feministinis teatras turi politinę intenciją. Man labai patiko, kad mes galim įsileisti feminizmą kaip pramogą, galim apie moteris kalbėtis dvi valandas, juoktis, nepriešinti lyčių ir neieškoti teisingesnių ar galingesnių.

V. J.: Nebuvau pagalvojęs, kad tai galima įvardinti feministiniu teatru. Akivaizdu, kad moterys kalbasi apie moteriškus pergyvenimus ir visose jų patirtyse skleidžiasi moteriškumas. Jei paprastai įsivaizduojame feminizmą kaip karingą judėjimą, tai „Stalčiuose“ reiškiasi švelnioji jo galia.

Bet kalbant apie tai, kas vyko scenoje, sakyčiau - moteriškės užsipliurpė, kalbėjimui pritrūko struktūros. Regis, buvo galima padaryti penkis finalus, kurių pirmas ir vienintelis turėjo būti po sienos griuvimo. Nes paskui tiesiog buvo nukeliauta iki šios dienos ir tai jau atrodė gerokai  silpniau, pritrūko akcentų.

K. S.: Iš tikrųjų jos užaugino veiksmą, įtampą iki kulminacijos ir pasirinko ne spektaklį baigti, bet pradėti iš naujo, ta pačia forma pasakoti kitas istorijas. Antrą kartą pradėjus kalbėti taip pat, nauja tema sudominti sunkiau.

V. J.: Spektaklis daugiažodis, be galo daug informacijos ir kiek nutolęs nuo kitų matytų „She She Pop“ darbų. Bet ta informacija, bent pirmoje dalyje, man atskleidė glaudų kasdienybės ir ideologijos ryšį: ką bedarytum kasdienybėje, nuolat atsimuši į idiotiškus ideologijos reikalavimus. Ir dėl to pats spektaklis man buvo pasakojimas apie ideologijų sankirtas.

K. S.: Taip, „Stalčiai“ puikiai iliustravo studentų protestų ir antrosios feminizmo bangos šūkį „the personal is political“ (tai, kas asmeniška, yra politiška). „Saigone“ tai taip pat atskleista, tik kur kas dramatiškiau.

K. Ž.: „Stalčiai“ dokumentinis spektaklis. Įdomu jį palyginti su Lietuvoje pradėtu kurti dokumentiniu teatru: kiek jis aktualus ir įdomus ir kaip greta „Stalčių“ atrodo, tarkim, Manto Jančiausko „Dreamland“.

V. J.: Tiek „Dreamland“, tiek „Žalia pievelė“ (rež. Jonas Tertelis ir Kristina Werner) ir „Nežinoma žemė. Šalčia“ (rež. Jonas Tertelis) pasakoja apie uždaras, gana egzotiškas bendruomenes, su kuriomis negali susitapatinti, jautiesi nuošaly.

K. Ž.: „Nežinoma žemė. Šalčia“ bando reprezentuoti universalias patirtis, susidūrus su nepažįstama bendruomene ir joje atpažinus save. Bet spektaklis nėra paveikus, dėl, manau, netaikliai pasirinktos formos. Pasakojama ilgais monologais, nors ir skirtingais, bet vis tiek nesukuriant dinamikos, tempo, todėl viskas atrodo labai statiškai ir nepatraukliai. Man patiko „Stalčiuose“ atrastas priėjimas: labai daug informacijos, šnekama labai gretai, papildant viena kitą, bet viskas yra tiksliai surepetuota.

K. S.: Manau, kad būtent dinamika ir yra pagrindinis skirtumas tarp Lietuvoje kuriamo dokumentinio teatro ir „Stalčių“. Lietuvoje režisieriai stengiasi kurti dinamišką vaizdą: nuolat kažkas keičiasi, juda, o „Stalčiuose“ vaizdų kaita nėra svarbi, bet kuriama minties dinamika.

K. Ž.: „Stalčiuose“ buvo ryškus kontrastas tarp intensyvaus teksto ir primityvaus vaizdo.
Projekcijoje nuolat matomos tuščios konferencijų salės, regis, pasirinktos kaip diskusijų vieta. Juk ir spektaklyje vyksta apvaliojo stalo pokalbiai.

K. S.: Tos tuščios salės susijusios ir su spektaklio pradžioje minimais stalčiuje rastais močiutės atvirukais, kurių kiekviename po tuščią salę su skirtingus laikotarpius nurodančiais politikų portretais. Tad tos beveik vienodos atvirukų erdvės atkartojamos beveik identiškomis, bet vis kiek kitą laikmetį nurodančiomis, projekcijomis. Tik portretų mums nerodo - nebent tais laikmetį nurodančiais portretais laikytume du kartus parodomus jų pačių veidus.

Taip pat negaliu nepaminėti, kad šiame spektaklyje vaidino šešios vyresnės aktorės. Lietuvoje scenose vis dar dažniausiai matome jaunus žmonės, o jei jau vyresnius, tai dažniausiai vyrus. Tad labai gera buvo pamatyti šias įdomias vidutinio amžiaus moteris.

V. J.: Juo labiau, kad jos net ne visos profesionalios aktorės. Bet būdamos scenoje nesiskiria nuo profesionalių dėl pasirinkto būdo dalintis savo patirtimis nevaidinant.

K. Ž.: Neatskyriau, kurios iš jų buvo aktorės, kurios ne: kai žiūri spektaklį, tai visiškai nesvarbu.

(Kino)teatro malonumai

V. J.: Galime pereiti prie Kristiano Smedso „Tik filmuojama“. Man spektaklis buvo apie meno mitologiją. Tam toną uždavė pirmas Juhano Ulfsako monologas, kuriame jis pasakoja apie grybuką scenoje, kurį jis, dar vaikas norėjo pagriebti, būdamas užkulisiuose. Pasirodo, tą spektaklį Taline matė daugybė vaikų, kurie norėjo tų grybukų. Ir visi buvo užkulisiuose, tik vienas kito nematė! Taip kuriami meno mitai.

Apkritai atrodo, kad tai - „popkornisto“ ir kino maniako kūrinys. Scenos netvarka - tarsi žmogaus, tyrinėjančio kino štampus,  galvos atspindys.

K. S.: Juhaną Ulfsaką prieš kelis metus mačiau Estijoje teatro No99 spektaklyje „Mano žmona supyko“ („My Wife Got Angry“, režisieriai Ene-Liis Semper ir Tiitas Ojasoo). Nors spektaklyje pasakota tragiškai pasibaigusi ir pagrindinio veikėjo žmoną supykdžiusi šeimos atostogų istorija, bet apskritai spektaklis buvo apie pasakojimą vaizdais. O tiksliau - fotografiją. Pusė to spektaklio scenografijos - hiperrealistiškas viešbučio kambarys, kita - balta siena, ant kurios rodomos nuotraukos - dažniausiai akimirksniu atpažįstamos - perteikiančios fotografijos ir komunikacijos nuotraukomis istoriją.

„Tik filmuojama“ taip pat rodo poros santykius, ir čia taip pat įsivėlusi meno rūšis - kinas.  Įdomu, kad Juhanas Ulfsakas vaidina abiejuose spektakliuose, kuriais Estiją, Suomiją ir visos Rytų Europos kultūrą mėginama įrašyti į vakarų meno tradiciją, ieškoma vietos savo kūrybai vakarų meno kontekste.

K. Ž.: Tokia eklektika kaip „Tik filmuojama“ teatre man patinka. Taip pat nudžiugino, kad galima taip įdomiai ir skirtingai kalbėti apie poros santykius.

V. J.: Taip, spektaklis visiškai postdraminis. Džiugu, kad jis taip pat atskleidžia ir nutrūktgalvišką „finougrišką“ kūrėjų humoro jausmą: pasišaipymai kalbant broken English, broken Estonian, broken Russian, kuriant Bertolucci „Perskelto dangaus“ garsinimo rusų kalba sceną su Nataša ir Serioža, gyvenime cituojant „Paskutinį tango Paryžiuje“, - ir jau nebežinai, kas pereina į kiną, kas į gyvenimą.

K. Ž.: Vis dėlto nepavadinčiau jo labai įsimenančiu spektakliu, hitu. Buvo smagu, bet vis dėlto spektaklis priminė popkorną - suvalgei ir nebeliko.

V. J.: Rengdamasis pokalbiui, perverčiau krūvą festivalio katalogų. Juose yra daugybė spektaklių, kurių neprisimenu, nors žinau, kad mačiau. Kurie nežinia kokiais keliais į festivalį atvyko ir iš atminties greitai išvyko. „Tik filmuojama“ turbūt išliks atminty dėl humoro. Bet kaip visų „Sirenų“ pirmoji asociacija man yra Ivo van Hove´s „The Fountainhead“ milžiniška scena, taip šiųmetį festivalį man žymės „Saigonas“.

K.S.: O man „Sirenas“ pastaruoju metu žymi italų darbai: du Castellucci spektakliai: „Pragaras“ bei „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“, ir prieš metus matytas trupės „Motus“ „MDLSX“ su Silvia Calderoni. Bet šiais metais „Sirenų“ užsienio programa dar nesibaigė - laukia lenkiškos Eimunto Nekrošiaus „Vėlinės“.

Komentarai