Metas šokiui ar šokio metai?

Agnė Tuskevičiūtė 2017 12 29 dance.lt, 2017 12 29
Auksinių scenos kryžių apdovanojimo akimirka: Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius. Nuotrauka iš lcda.lt
Auksinių scenos kryžių apdovanojimo akimirka: Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius. Nuotrauka iš lcda.lt

Praėjusius metus, kilusius iššūkius bei labiausiai nudžiuginusius Lietuvos šokio rinkos veiksnius išskirti paprašėme Lietuvos šokio informacijos centro vadovės Gintarės Masteikaitės, šokio teatro „Dansema choreografės Birutės Banevičiūtės, šokio teatro „Airos choreografės Airos Naginevičiūtės, vieno iš Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air įkūrėjų Lauryno Žakevičiaus bei Vyčio Jankausko šokio teatro įkūrėjo, choreografo Vyčio Jankausko.

Gintarė Masteikaitė, Lietuvos šokio informacijos centro direktorė, tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis vadovė.

Kokius teigiamus pokyčius Lietuvos šokio rinkoje pastebėjote šiais metais?

G. M.: Šie metai Lietuvos šokio laukui buvo labai intensyvūs. Urbanistinio šokio teatrui „Low Air“ buvo suteiktas Vilniaus miesto teatro statusas, o teatro kūrėjai Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius apdovanoti Kultūros ministerijos skirta Jaunojo menininko premija.

Vienas iš svarbiausių teigiamų pokyčių šokio lauke - tai labai produktyvus Klaipėdos šokio lauko, tiksliau šokio teatro „Padi Dapi Fish“ bendradarbiavimas su Prancūzijos ambasada, kurio dėka stiprinama profesionali šokio bendruomenė Klaipėdos regione, vyksta tarptautiniai projektai, į daugelį veiklų įtraukiama ir miesto bendruomenė. Choreografės Agnijos Šeiko dėka jauniesiems Lietuvos šokio profesionalams suteikiamos darbo ir kūrybos sąlygos.

Choreografės ir šokėjos Rūtos Butkus pakvietimas dėstyti naujai įkurtame didžiausios Kinijos Džedziango (Zhejiang) muzikos konservatorijos (ZJCM) šokio departamente - didžiulis mūsų šalies profesionalumo įvertinimas.

Be galo malonu matyti vis labiau aktyvėjančius jaunuosius šokio profesionalus, dirbančius ir kuriančius ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Net neabejoju, kad 2018 metais išvysime ne vieną jų kūrybos produktą. Puikiai įvertinta jaunos choreografės ir šokėjos Agnietės Lisičkinaitės premjera „Z+“ (šokio teatras „Airos“), šokėjas ir choreografas Marius Pinigis Kauno menininkų namų paskelbtas Menininkų menininku. Na, o metus baigėme žinia, kad šokio profesionalas Mantas Stabačinskas nominuotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijai gauti.

Su kokiais iššūkiais, jūsų nuomone, šokio profesionalams tenka susidurti?

G. M.: Šokio laukas kiekvienais metais kovoja už savo vietą po saule ir sprendžia tas pačias problemas. Dažniausiai tai erdvių kūrybai trūkumas, amžina kova dėl finansavimo. Liūdna, kad vis dar atsiranda tokių žeminančių pareiškimų, kaip garsiai nuskambėjęs Kauno tarybos nario Algio Raižio pasisakymas šokio teatro „Aura“ atžvilgiu.

Tačiau didžiulių pastangų ir iniciatyvų dėka šiuolaikinis šokis vis tvirčiau stojasi ant kojų, sulaukia pripažinimo iš kitų profesionalių scenos menų atstovų. Smagu stebėti, kad teatro sistema tampa liberalesnė ir laisvesnė, plačiau atveria duris ir pradeda po truputį kviesti choreografus dirbti kartu su teatro režisieriais. Puikus iniciatyvos ir bendradarbiavimo pavyzdys - alternatyviems scenos menams skirtos erdvės „Šelteris“ atsiradimas Kaune.

Kurios eksporto rinkos vis plačiau atveriamos mūsų šalies šokio atstovams?

G. M.: Šiais metais Lietuvos šokis buvo pristatytas kaip niekada plačiai, nuo Europos iki Azijos, Afrikos. Šokio teatras „Airos“ Dakare (Senegalas) atidarė 9-tąją tarptautinę šokio bienalę KAAY FECC. Kaip niekada aktyvios šokio teatro „Dansema“ ir Kauno šokio teatro „Aura“ gastrolės Europoje ir Azijoje, kurių metu aplankyti pagrindiniai festivaliai ir erdvės Italijoje, Turkijoje, Lenkijoje, Maltoje, Kinijoje, Japonijoje, Švedijoje, Indijoje ir kitose šalyse. Urbanistinio šokio teatro „LowAir“ spektaklis „Feel- Link“ pristatytas pagrindinėje Izraelio šokio scenoje „Suzanne Dellal“ (Tel Avivas).

Ar šiemet turėjome džiuginančių užsienio trupių ar profesionalų viešnagių Lietuvoje?

G.M.: Noriu pasidžiaugti Lietuvos šokio informacijos centro iniciatyvomis ir įgyvendintais projektais. „Nyderlandų šokio teatro 2“ pristatymas Vilniuje birželio mėnesį sulaukė didžiulio žiūrovų susidomėjimo ir gausių ovacijų.

Taip pat puikiai pavyko seminaras „Giving & Receiving Feedback“ profesionalams, kurį vedė dramaturgas, atlikėjas, teatro programų sudarytojas, šokio kuratorius ir meno vadovas Bushas Hartshornas (Didžioji Britanija).

Ar galime apibūdinti, kokia ji - šių dienų Lietuvos šokio scena?

G. M.: Nors ir būdama be galo maža, Lietuvos šokio scena pasižymi didžiule įvairove. Turime beveik visas šiuolaikinio šokio sritis ir kryptis, vyraujančias visame pasaulyje, pradedant grynuoju šokiu, baigiant šokio performansu.

Galbūt jau matosi žemėlapio kontūrai, kur Lietuvos šokis bus pristatinėjamas kitąmet?

G. M.: Galima pasidžiaugti, kad mūsų šalies šokio pristatymas užsienyje plečia savo geografiją ir atranda naujus regionus bei renginius. Jau tikrai žinome, kad spektakliai kitais metais bus pristatyti JAV, Indijoje, Makedonijoje, Kinijoje, Meksikoje, Italijoje. Specialią Lietuvos šokio platformą organizuojame Bulgarijoje vyksiančiame tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „ONE DANCE WEEK“. Šiuo metu vyksta derybos ir dėl platesnio Lietuvos šokio lauko pristatymo Čekijoje.

Ar galite prognozuoti, ko žiūrovams tikėtis kitų metų šokio scenoje?

G. M.: Patarčiau nepraleisti jaunųjų šiuolaikinio šokio atstovų darbų. Galite būti pirmieji pamatę didelės tarptautinės sėkmės sulauksiančius kūrėjus ir jų darbus.

Šokio teatro „Dansema choreografė Birutė Banevičiūtė, apie praėjusius metus ir ateities planus:

B. B.: Šie metai mūsų teatrui buvo įsiminti. Šventėme savo veiklos dešimties metų jubiliejų ir ta proga sukūrėme naują šokio spektaklį-laboratoriją vaikams iki dvejų metų „Šviesiukai“.

Mūsų gimtadienį pažymėjome ypatingu projektu. Kartu su Vilniaus specialiojo ugdymo centro „Aidas“ vaikais, turinčiais intelektinių ir fizinių sutrikimų, statėme spektaklį „Pasaulio sutvėrimas pagal vaikus“.

„Dansema“ keliavo per Lietuvos miestus ir miestelius, kuriuose keturiasdešimt vieną kartą parodėme savo spektaklius. Dosnios buvo ir šių metų užsienio gastrolės, kuriose pasirodėme devyniasdešimt aštuonis kartus. Aplankėme Švediją, Italiją, Turkiją, Maltą, Latviją, Vokietiją, Lenkiją, Kiniją ir Japoniją. Mūsų spektakliai buvo pristatyti svarbiuose scenos menų festivaliuose „Ricca Ricca festa“ Okinavoje, „International Arts Carnival“ Honkonge, „Attafestival“ Stambule, „Zigu Zajg“ Maltoje. Šokome prestižinėse scenose „Theater an der Parkaue“ Berlyne, „Auditorium“ Romoje, „Shanghai Children Arts Theater“ Šanchajuje, „Inside-Out Theater“ Pekine. „Dansema“ pateko į specialią „Spot light Artist“ programą didžiausioje JAV scenos menų vaikams mugėje IPAY, kuri vyks Filadelfijoje. Šiuo pasirodymu ir pradėsime 2018 metų užsienio gastroles. Vėliau trupės laukia keturi Indijos miestai bei Honkongo, Šanchajaus ir Pekino publika.

Šokio teatro „Airos choreografė Aira Naginevičiūtė, paklausta apie praėjusius metus Lietuvos šokio rinkoje ir teatro repertuare, sakė:

A. N.: Situacija šokio lauke yra prieštaringa. Vertinant šiuos metus, nesinori ignoruoti šokio vystymosi tendencijų praeityje. Visi iššūkiai, daugelis problemų yra ilgalaikės. Kai kurie dalykai nesikeičia metų metus, o ištraukti iš konteksto jie tampa mažiau reikšmingi, praranda aktualumą ir kartais net kenksmingi plačiąją prasme. Tačiau pozityviausia yra tai, kad šokėjai ir choreografai, dirbdami tokiomis sąlygomis, gaudami nedidelį finansavimą, vis tiek imasi iniciatyvų.

Šiuolaikinio šokio bendruomenė yra didžiausia vertybė. Matau teigiamą tendenciją, kad šiuolaikinis šokis plečiasi, pasiekia vis daugiau erdvių ir platesnę auditoriją. Šokis po mažu tampa ir kitų menų sintezės dalimi. Muzikantai, dailininkai, galerijos, teatras, kinas imasi kolaboracijų su šiuolaikiniu šokiu.

Šiais metais išskirčiau Rūtos Butkus meninius performansus, jos įvertinimą ir kvietimą dirbti Kinijoje.

Džiugina Mariaus Pinigio visada nuostabus atlikimas, Vyčio Jankausko kūrybinės veiklos 20-mečio paminėjimas, Gintarės Masteikaitės prodiusavimo mąstai ir didelis žmonių noras kurti Lietuvoje.

Asmeniškai džiaugiuosi, kad teatras „Airos“ atvėrė duris paaugliams - pristatytas spektaklis „Z+“. Turėjome ypatingas šių metų gastroles Senegale. Dakare tarptautinę 9-ąją šiuolaikinio šokio bienalę KAAY FECC atidarė spektaklis „Melancholijos bokštai“. Džiaugiamės ir šokėjos Godos Laurinavičiūtės įvertinimu Auksiniu scenos kryžiumi už vaidmenį šiame spektaklyje.

Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air vienas iš įkūrėjų, šokėjas ir choreografas Laurynas Žakevičius:

Kaip įvertintumėte praėjusius metus?

L. Ž.: Žvelgiant į metus, galima pasakyti, kad sėkmingesnių metų profesijoje nėra buvę, tačiau jėgų šie metai, taip pat, pareikalavo tikrai daug. Metus kūrybinė spektaklio „Žaidimas baigtas“ komanda pradėjo Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimu, teatro nariai Boriso Dauguviečio auskaru, o baigėme Kultūros ministerijos skirta Jaunojo kūrėjo premija.

Vasarą skyrėme intensyviems Gaga ir urbanistinio šokio seminarams Tel Avive ir Amsterdame bei gastrolėms. Gatvės šokio spektaklis „Feel-Link“ buvo pristatytas prestižinėse Izraelio scenose - „Suzanne Dellal“ šokio centre ir „Machol Shalem Dance House“. Su šiuo spektakliu antrus metus iš eilės leidomės po gastroles Prancūzijoje. Spektaklis „Žaidimas baigtas“ pristatytas didžiausiame menų festivalyje Ukrainoje „Gogol Fest“ bei tarptautiniuose festivaliuose Klaipėdoje „PlartForma“, Vilniuje „Naujasis Baltijos šokis“.

Rudens pabaigoje Vilniaus miesto savivaldybė „Low Air“ paskelbė Vilniaus miesto šokio teatru, o tai yra vienas didžiausių mūsų profesinių pasiekimų, skatinantis dar stipriau plėtoti ir populiarinti šokį Vilniuje, Lietuvoje ir pasaulyje.

Kokius procesus teko stebėti Lietuvos šokio scenoje?

L. Ž.: Pastebiu, kad šokis vis daugiau dėmesio sulaukia iš kitų sektorių. Juntu, kad auga performansų, šokio pasirodymų skaičius, didėja šokiu besidominčių ir užsiimančių žmonių ratas.

Drauge su Airida džiaugiamės, kad šiais metais turėjome galimybę prisijungti prie Vyčio Jankausko kūrybos 20-mečio minėjimo. Iš arčiau galėjome pažinti vieną svarbiausių Lietuvos choreografų. Procesas ir sulauktas rezultatas privertė pajausti šokėjų apsijungimą ir atvirą dalinimąsi patirtimi. Buvo tikrai gera kolaboracija ir pamoka visiems.

Su kokiais iššūkiais, jūsų nuomone, šokio profesionalams tenka susidurti?

L. Ž.: Galėčiau vertinti tik „Low Air“ situaciją. Lietuvos kontekste finansavimo sulaukėme iš Lietuvos kultūros tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės, kurie parėmė edukacinius ir profesionalaus meno sklaidos Lietuvoje projektus. Su užsieniu susiję projektai liko nepastebėti. Net tvirti ryšiai su Izraelio scenomis ir Prancūzijoje gastroles organizuojančia kompanija nepadėjo sėkmingesniam projektų įvertinimui.

Stengiamės nelikti priklausomi vien nuo projektų finansavimo, todėl pradedame diegti savarankišką paramos platformą, kuri padės ieškoti papildomų finansavimo galimybių ir taip užsitikrinti galimybes sumanymams įgyvendinti. Pagrindinis dalykas, kurio siekiame, tai pastovumas.

Kas iš užsienio trupių ar profesionalų, apsilankiusių Lietuvoje, labiausiai nudžiugino?

L. Ž.: Kaip visuomet džiugina festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programa. Į save kritiškiau pažvelgti padėjo pažintis su B. Hartshornu, kuris vedė seminarus „Giving & Receiving Feedback“. Džiaugiamės, kad jau galime skelbti, jog nuveikėme didelį darbą, kad kitąmet galėtume pasikviesti garsiausią ir stipriausią hiphop´o šokėją ir pedagogą iš Prancūzijos ICEE, taip pat tęsiame bendravimą su sertifikuota Gaga mokytoja Natalia Iwaniec, kuri kuria Didžiojoje Britanijoje. Dirbti su jais galėsime žiemos seminaruose „Kolonija“, kurie, tikime, netolimoje ateityje taps nauja erdve profesionalams kūrybos lavinimui bei nauju formatu kontaktų užmezgimui.

Ar galime apibūdinti, kokia ji - šių dienų Lietuvos šokio scena?

L. Ž.: Lietuvos šiuolaikiniame šokyje pastebiu dvi kryptis. Tai dešimtmečiais kuriančių choreografų veiklos ir jų spektaklius, kurie labiau orientuojasi į grynąjį šokį bei jaunieji kūrėjai, kurie tiria ir eksperimentuoja, jungdami skirtingas sritis. Mes patys mėgstame ieškoti įkvėpimo kitose srityse. Pastebėčiau ir meno priartėjimą prie bendruomenės, prie žmogaus. Savotiškas lipimas nuo scenos ir ėjimas į sociumą. Ar tai būtų socialinių temų parinkimas, ar darbo pristatymo forma, kai žiūrovas yra visa ko dalis, ar spektaklis atlikimas socialiai jautresnėse vietose. Lietuvos šokio scena yra vis dar nedidelė, nors atsiranda naujų kūrėjų, atlikėjų, labiau pradeda dominuoti jaunieji kūrėjai.

Kokiomis mintimis ir planais naujuosius kūrybos metus pasitinka „Low Air komanda?

L. Ž.: Pirmiausia linkime sau nepalūžti ir neperdegti. Norime kuo garsiau ir stipriau pristatyti Vilnių visame pasaulyje. Esame kviečiami į Armėniją, planuojamas pasirodymas Italijoje, turime kvietimą pasirodyti Kinijoje bei planų platesniam prisistatymui Azijoje.

Mūsų planuose yra ir naujas spektaklis. Siekiame skleisti „Low Air“ idėjas ir kuo daugiau žmonių įtraukti į šokį, nes šokis yra išsigelbėjimas visomis prasmėmis. Kai technologijos mus vilioja į virtualų gyvenimą, šokis traukia į realų gyvenimą, kur juntamas žmogiškasis ryšys.

Choreografas Vytis Jankauskas, apie dvidešimtuosius kūrybinės veikos metus, ateities planus ir šokio rinkos situaciją Lietuvoje:

V. J.: Vyčio Jankausko šokio teatras metų pradžioje Berlyne vykusioje „Litauen tanzt 2017“ programoje sėkmingai pristatė spektaklį „Akloji dėmė“, o pavasarį naujausią savo darbą „Agonija“ parodė festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ žiūrovams.

Bendradarbiaudami su jaunais architektais, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje surengėme parodą, skirtą mūsų teatro 20 metų kūrybinei veiklai paminėti. Joje parodos lankytojai iš arčiau galėjo susipažinti su teatro istorija, sukurtais šokio spektakliais, juose dalyvavusiais atlikėjais, pamatyti scenografijos, kostiumų ir rekvizito elementus, naudotus scenoje. Teatro turiningą veiklos laikotarpį grindžiantys spektaklių ir festivalių plakatai, brošiūros supažindino su teatro sklaidos maršrutais Lietuvoje ir pasaulyje. Ši šokio paroda - lyg naujas šokio žanras, kurio Lietuvoje man pačiam dar neteko matyti.

Lapkričio mėnesį, tęsdami mūsų teatro 20 metų kūrybinės veiklos minėjimą, surengėme du šokio vakarus, kuriuose Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleiviai, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai, teatro šokėjai ir kiti kolegos šokio profesionalai atliko ištraukas iš teatro gerbėjams gerai pažįstamų spektaklių „Nuskendęs slėnis“, „Viduramžių bernelio dainos“, „Žinia“, „Budėjimai“ ir kitų įvairių teatro kūrybinių laikotarpių.

Kalbant bendrai apie Lietuvos šokį 2017 metais, naujos šokio produkcijos sukūrimo prasme, jie man pasirodė skurdoki. Tradiciškai rudenį sulaukdavome 3-4 premjerų. Šiais metais, kiek man pačiam teko matyti ir sulaukti atgarsių, turėjome tik šokio teatro „Airos“ premjerą „Z+“. Tikriausiai šokio trupės šiais metais labiau koncentravosi į anksčiau sukurtų spektaklių sklaidą Lietuvoje ir užsienyje.

Svarbiausia problema išlieka trupių finansavimas, nes dominuoja projektinė veikla, kuri apsunkina šokio teatrų repertuaro formavimą, šokėjų pritraukimą, jų išlaikymą, veiklos tęstinumą. Nors ledai, regis, pajudėjo ir šioje srityje. Klaipėdoje „Padi Dapi Fish“ ir Vilniuje „Low Air“ sulaukė vietos savivaldybių paramos. Nerimą kelia masinis jaunų šokėjų išvykimas į užsienį. Vis dar sunku pritraukti į šiuolaikinio šokio spektaklius platesnius visuomenės sluoksnius.

Pasidžiaugti galima, kad, nepaisant minėtų problemų, egzistuoja šiuolaikinio šokio entuziastų būrys, apimantis tiek vyresnės, tiek jaunesnės kartos kūrėjus ir atlikėjus, kurie mato prasmę savo kūrybinėje veikloje. Su kiekvienais metais Lietuvos šokis darosi vis įvairesnis, jame galima įžvelgti tiek grynojo, tiek šokio teatro, multidisciplininių, konceptualių šokio kūrinių. Manau, kad ši šokio įvairovė atliepia šiuolaikinio meno padėtį, kai, nepaisant tam tikrų tendencijų ar madų, šokis išlieka labai įvairus, išreiškia skirtingus požiūrius ir estetinius nuostatus, ir taip gali būti patrauklus labai įvairiai publikai.

Mūsų teatro artimiausi planai yra atkurti 2010 metais sukurtą spektaklį „Liepsnos virš šaltojo kalno“, kurį dabar atliks šokėjai Giedrė Jankauskienė, Lina Puodžiukaitė ir Marius Pinigis.

Komentarai