LNDT dramaturgijos skaitymai: vaikiška egzistencija ir šiuolaikinio žmogaus frustracijos

Milda Brukštutė 2017 07 10 15min.lt, 2017 07 04
Nino Haratischwili pjesės „Liv Štain“ skaitymas. Režisierius Rolandas Rastauskas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Nino Haratischwili pjesės „Liv Štain“ skaitymas. Režisierius Rolandas Rastauskas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Lietuvos nacionalinis dramos teatras savo 77 sezoną užbaigė svarstymais apie galimus naujus spektaklius. Čia surengti atviri dramaturgijos skaitymai, kaip ir priklauso šiam žanrui - buvo tarytum galimybė prisiliesti prie teatro virtuvės. Kai kurie tokių vakarų būna naujojo spektaklio pradžia. Kiti, tuo tarpu, taip pat nenueina veltui, nes supažindina pačius skaitytojus ir jų žiūrovus su naujai išverstu šiuolaikinės dramos kūriniu. Vis dėlto, šį kartą pristatytas pjeses teko perskaityti ir pačiai - tiek daug jose per trumpą repeticijų laikotarpį spėta sutalpinti teatro, kad ne visuomet pavykdavo atskirti, kas yra kas. Viena vertus, mėgstu šį žanrą kaip tik dėl to, kad dramaturgų išrašytos temos dar nebūna susiaurintos aiškios režisūrinės interpratacijos. Kita vertus, pirmieji pastatymų štrichai, aktorių mėginimas perprasti savąjį personažą, gali taip ryškiai ir drąsiai praplaukti paviršiumi (nardymui juk laiko nėra), kad išvysime dar plokštesnį, šaižesnį, vienprasmiškesnį vaizdinį. Tai, kaip sakoma, kiekvienos skaitytojų komandos „sugedimo“ klausimas...

Šį kartą LNDT pristatė penkias šiuolaikinės užsienio dramaturgijos pjeses: dvi vaikams (pagaliau!) ir tris suaugusiems. Gyvenimo prasmės paieškos, filosofinis pasaulio supratimas, dėmesys aplinkai - visa tai vaikiška. Dvi vokiečių dramaturgo Carsten Brandau pjesės „Dangus ir rankos“ (Himmel und Hände, 2014) bei „Trijulis aukštyn kojom“ (Dreier steht Kopf, 2012) sluoksniavo pasaulį skaičiais ir raidėmis. A ir O, Vienulis, Dudulis, Trijulis - tokie yra šių pjesių veikėjai, dar tik atrandantys vienas kitą, save ir tai apibūdinčius žodžius. Egzistenciniai klausimai čia persipina su kasdiene tikrove. Baimės, žaidimai, svajonės sugula į bendrą, smalsaus vaiko akimis čiuopiamą visumą. Tai klausimų, dvejonių, laukimo ir paradoksų teatras, kuriame pasaulis gali apvirsti aukštyn kojomis ir žemė taps dangum, o dangus - žeme. Gana keistas sprendimas buvo „Dangaus ir rankų“ skaitymą pakviesti režisuoti Karolį Vilką. Jis, visais savo darbais bėgęs ne tik nuo teksto (žinoma, jeigu šis apskritai yra), bet net ir nuo jo diktuojamos temos, tą patį padarė ir dabar - sugriovė bet kokią pristatomos pjesės prasmę. Aktoriai, dėl nepaaiškinamų priežasčių išrengti iki apatinių, skaitė šį tekstą be jokių intonacijų trankios muzikos fone... Tik po antrojo, Giedrės Kriaučionytės režisuoto skaitymo buvo galima pajusti, kokio, iš tiesų, subtilumo reikalauja šio dramaturgo parašyti kūriniai.

Po šio švelniai becketiško vaikų teatro atradimo teko susidurti su „rimtuoju“ gyvenimo supratimu. Šis, be jokių užuolankų, nuo pat pradžių buvo griebiamas su visa dramaturgine, aktorine ir režisūrine jėga. Nei viename šių vakarų nebuvome lėtai ir vingiuotai vedami kulminacijos link. Mus iš karto užgriūdavo išsivadėjęs, pavargęs, seniausiai viską išjautęs pasaulis. Be žmogaus, priešingai nei Brandau kūriniuose, į kuriuos talpinamas nors ir vaikiškas, bet visas pasaulis, šiose pjesėse nieko nėra. Tad ir jų veikėjų tuštuma, jiems neturint kuo savęs užpildyti, neišvengiama. Jų dėmesys kreipiamas tik į savo pačių pojūčius, į uždarą, su niekuo nesusijusį, iš konteksto ištrauktą save. Šiems, ganėtinai nesceniškiems žmonėms, negebantiems sukelti ne tik simpatijos, bet ir antipatijos, nebeegzistuoja likimas, veiksmas, kiti. Didžioji tragedija verda ne išorėje, kurią dar būtų galima surežisuoti, bet jų pačių viduje.

Galbūt iš pykčio, kad žodžiai šiais laikais netenka savo galios, o gal tik dėl to, kad jiems artimesnė proza, visi trys dramaturgai panaudojo jų kaip niekad daug. Ne, tai toli gražu nėra nauja teatro kalba, ir visgi, ji atspindi naująjį žmonių gyvenimo būdą. Kalbėti kitiems, kad pakalbėtum su savimi. Pliurpimą, o ir kitą asmenį, naudoti kaip vienintelę savęs pažinimo galimybę. Išspjauti nereikalingus žodžius ir tikėtis apsivalymo. Komentuoti kito veiksmus ir taip pačiam sau demonstruoti, patvirtinti save. Beje, jiems visiems prireikia nuskausminamųjų - vaistai ir alkoholis - patikimiausia jų išlikimo priemonė.

Atviriausiai šias ištuštėjusio žmogaus pozicijas deklaruoja britų dramaturgas Martinas Crimpas su savo pjese „Laimės respublikoje“ (In the Respublic of Happiness, 2012). Anroje šios pjesės dalyje, kurią ir išgirdome, veikėjai susiniveliuoja, tampa išbarstytu vieniu, o jų beriamas tekstas - tai beviltiškas, emocijų ištroškusio žmogaus monologas. Plokščio, atbukusio asmens, atrodančio taip, lyg turėtų draugų, klyksmas. „Nustebinkit mane švelniu kačiuku arba pagrobkit mano vaiką“, maldauja vienas iš jų... O štai gruzinų kilmės Nino Haratischwili pjesės „Liv Štain“ (Liv Stein, 2008) veiksmas ir sukasi apie gedinčius tėvus ir jų mirusį vaiką. Tik nieks nuo to daugiau jausti nepradėjo. Kaltinimai, savigrauža, savosios tuštumos baimė - plataus diapazono emocijos tiško paties Rolando Rastausko, šių skaitymų rengėjo, režisuotos melodramos ritmu. Tačiau žmogus ir čia lieka tuščias, išsipūtęs ir vis dar ištroškęs bei reikalaujantis naujų, tarytum tikresnių, lengviau atpažįstamų jausmų.

Ir paskutinė - prancūzų dramaturgės Yasmina Reza „Bella figura“ (Bella figura, 2015) - vieną nenusisekusį meilužių vakarą vaizduojanti drama. Atsitiktinai susidūrę žmonės čia nepaliauja taškytis savomis frustracijomis, verslo patarimais, farmacijos klausimais, kaltinimais, pasiteisinimais, neapykanta... Kiekvienas jaučiasi teisus ir nuskriaustas, kiekvienas užstrigęs savo siauroje buityje, kiekvienas pavargęs ir visus kitus varginantis. Vėl žmogus, užsibarikadavęs savo santykiuose ir emocijose, atsimušantis į kitą ir ieškantis jame savo paties savasties, bandantis ir nesugebantis būti, reikalaujantis patvirtinimo, leidimo gyventi iš kito ir, žinoma, su pasimėgavimu neatsakantis jam tuo pačiu. Gaila, kad per visus šiuos žmogiškus tragizmus, per isteriškus žodžių pliūpsnius nukentėjo teatrinė kalba ir neatsirado vietos naujoms formoms, naujoms idėjoms, nors, vis dėlto, ir to (kad ir „Laimės respublikos“ struktūroje) užuomazgų būta.

Komentarai