Atoslūgis ar virsmas?

Monika Meilutytė 2016 05 14 Kultūros barai, 2016 m. Nr. 4
Toma Vaškevičiūtė ir Eglė Gabrėnaitė Krystiano Lupos „Didvyrių aikštėje“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Toma Vaškevičiūtė ir Eglė Gabrėnaitė Krystiano Lupos „Didvyrių aikštėje“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Tarptautinę teatro dieną, kovo 27-ąją, daugelis teatro kūrėjų ir mylėtojų šiemet sutiko už Velykų stalo. Todėl Auksiniai scenos kryžiai, kuriais kasmet pagerbiami praėjusių metų geriausieji, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje buvo įteikti dviem dienomis vėliau. Apdovanojimai jau išdalyti, aistros dėl pripažinimo aprimusios, Teatro diena paminėta. Po šventinio šurmulio su teatrologe, Auksinių scenos kryžių komisijos nare, VDU Menų fakulteto dekane Jurgita Staniškyte kalbėjomės apie šiuolaikinio teatro būklę, problemas ir galimybes.

Monika Meilutytė. Pokalbį pradėsiu paprastu klausimu, į kurį turbūt nėra paprasta atsakyti, - kokį įspūdį Lietuvos teatras padarė 2015 m.? Ką naujo jame atradote?

Jurgita Staniškytė. Teatras nėra inovacijų fabrikas. Tiesiog neįmanoma (o ir nebūtina), kad kiekvienais metais jis pateiktų kažką visiškai naujo. Kasmet būna ir atsinaujinimo, ir stagnacijos ženklų. 2015-ieji - ne išimtis.

Auksinių scenos kryžių nominacijos, jų refleksija žiniasklaidoje rodo, kad didžiausios praėjusių metų naujovės sietinos su tuo, ką pavadinčiau naujo konteksto žavesiu, nors iš tikrųjų tai nėra labai nauja. Pernai įdomiausi buvo tarptautiniai projektai: Krystiano Lupos „Didvyrių aikštė“, Árpádo Schillingo „Didis blogis“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Valterio Sīlio „Miškinis“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Minėti spektakliai ankstesnės šių režisierių kūrybos kontekste nėra išskirtiniai - Lupos estetika puikiai atpažįstama „Didvyrių aikštėje“, režisieriaus Sīlio ir dramaturgo Jānio Balodžio „Miškinyje“ taikyti teksto kūrimo ir darbo su aktoriais metodai yra patikrinti ne viename bendrame jų projekte Latvijoje, o „Didis blogis“ puikiai atskleidžia Lietuvos žiūrovams Schillingo teatro sampratą ir kūrybos principus, pažįstamus iš tarptautinių teatro festivalių.

Vis dėlto Lietuvos kontekste šios teatrinės tradicijos įskelia naujovių kibirkštis. „Didvyrių aikštė“, visų pirma, - tai kitoks aktorių buvimas scenoje. „Miškinis“ siūlo Lietuvos scenai neįprastą dokumentinės fikcijos žanrą. „Didis blogis“ parodo teatro galimybes kalbėti aktualiomis ir kontroversiškomis temomis, atsiverti šiandienos skausmui ir dinamiškai reaguoti į tai, kas vyksta anapus teatro sienų. Tokios, mano nuomone, būtų labiausiai matomos 2015 m. Lietuvos teatro naujovės.

Gyvas teatro menas privalo vienaip ar kitaip atsižvelgti į tai, kas vyksta čia ir dabar, kuo gyvena šiuolaikinė visuomenė, atliepti dabartines žmogaus jausenas ir patirtį, o tai juk labai konkrečios koordinatės. Lietuvos teatre aktualumas neretai suvokiamas pernelyg abstrakčiai - jei spektaklis kalba apie bendražmogiškus dalykus, kam nors tai, be abejo, bus aktualu. Vis dėlto šiuolaikinis teatras turėtų stengtis, kad taptų aktualus konkrečiam dabarties žmogui, kad publika atpažintų scenoje perteikiamą tikrovę kaip savą, kaip savosios patirties tęsinį. Aktualumas, žinoma, būna dvejopas. Viena vertus, aktualus gali būti spektaklio turinys - temos, apie kurias kalbama, istorijos, kurios pasakojamos (pavyzdžiui, „Didis blogis“). Antra vertus, aktualumas gali pasireikšti kaip teatro forma, nauja estetika, inovatyvus sceninio pasakojimo būdas. Lietuvos teatras praėjusiais metais, man regis, pasistūmėjo temų aktualumo link, bet kalbos aktualumo dar nedaug, nors šiuo keliu, galima sakyti, jau irgi einama.

O kokios yra tos šiuolaikinio žmogaus jausenos, patirtys, kurias teatras turėtų reflektuoti?

Dažnai bandoma supriešinti dvi kryptis - aktualų socialinį ir universalų metafizinį teatrą. Apie pirmąjį dažnai kalbama kiek „iš aukšto“, pabrėžiant, kad socialinio teatro tradicija Lietuvoje nesusiklostė, todėl jis sunkiai prigyja mūsų teatro terpėje. Antroji kryptis, bylojanti metafizinėmis, būties temomis, visada laikytas lietuvių teatro stiprybe.

Toks požiūris būdingas ne tik Lietuvai. Diskusijos apie politišką ir apolitišką teatrą, kaip dvi skirtingas scenos meno stovyklas, vyko iki pat XX a. vidurio - buvo svarstoma, ar teatras turėtų orientuotis į amžinąsias būties problemas, ar verčiau ryžtųsi tyrinėti, kas visuomenėje vyksta čia ir dabar. Pavyzdžiui, puikiai žinomas absurdo teatro dramaturgų ginčas su Bertolto Brechto teatro šalininkais dėl to, ar iš scenos reikėtų kalbėti apie „išgydomas“ socialines ligas, t. y. problemas ir situacijas, kurias įmanoma išspręsti, pakeisti, ar apie „neišgydomas“, t. y. metafizines, kurių, pavyzdžiui, mirties juk neatšauksime, kad ir kiek apie ją kalbėtume.

Tačiau šiais laikais toks skirstymas nėra nei naudingas, nei pagrįstas, nes mus supančioje tikrovėje šios sąvokos grakščiai susilieja. Galbūt daugumos šiuolaikinės visuomenės skaudulių giluminės priežastys ir yra metafizinės, kaip antai mirties ar Kito (Svetimo) baimė, bet jos pasireiškia kaip labai konkretūs socialiniai veiksmai. Šie dalykai glaudžiai susiję tarpusavyje, ir menui tikrai nereikėtų stengtis jų dirbtinai atskirti. Man atrodo, aktualus teatras ir yra tas, kuris kalba iš šių dienų perspektyvos, nepamesdamas iš akių metafizinio gylio. Juk dabar susiduriame su iš tikrųjų didžiulėmis, sudėtingomis problemomis - nuo karų iki pabėgėlių krizės, nuo melo iki agresijos, nuo istorijos klastojimo iki fiktyvios tikrovės, kuria žmonės įtiki kaip tikra, kūrimo. Tos problemos, viena vertus, labai konkrečios, atpažįstamos, socialinės, antra vertus, turi stiprų metafizinį prieskonį. Manau, bandymai narplioti šias painias sąsajas, į sudėtingą tikrovės tyrimą įtraukiant ir žiūrovus, galėtų būti aktualaus šiuolaikinio teatro stiprybė.

Teatro dienos proga kreiptis į pasaulio teatralus Tarptautinis teatro institutas šiemet suteikė garbę rusų režisieriui Anatolijui Vasiljevui. Savo pranešime jis pabrėžė, kad „reikia įvairaus teatro“. Su šiuo teiginiu sunku nesutikti. Peržiūrėjote daugiau kaip 70 pernai sukurtų spektaklių, tad galite pasakyti, ar Lietuvos teatras šiandien yra pakankamai įvairus. Ar žiūrovai turi pasirinkimą?

Lietuvos teatras, sakyčiau, gana įvairus, tačiau klausimas, ar ta įvairovė yra geriausia, kokią galėtume turėti.

Esama stiprią meninę ambiciją puoselėjančių teatrų, kurie, bendradarbiaudami su menininkais, pripažintais tarptautiniu mastu, siekia atsinaujinti, pasisemti kitokios patirties. Kam nors gali atrodyti, kad toks bendradarbiavimas labai paprastas - pasikvietei režisierių ir jis viską padarys taip, kaip reikia. Bet juk ne kiekvienas teatras gali sau leisti tokį tarptautinį projektą, kuris ne tik daug kainuoja, bet ir reikalauja sugebėjimo priimti kitokią meninę kalbą, galų gale spręsti kylančius konfliktus. Daug kas priklauso ir nuo to, koks yra paties teatro kūrybinis ir administracinis potencialas.

Lietuvoje yra daug gana įdomių, naujų, nepriklausomų trupių. Jų veiklą vertinu labai pozityviai kaip teatro kūnui būtiną „šviežią kraują“, tam tikrą natūralų atsinaujinimą. Kalbu apie Artūro Areimos, Klaipėdos jaunimo, „Apeirono“ teatrus, Bad Rabbits trupę ir kitus. Viliuosi, kad iš šių daigų išaugs kažkas kokybiškai naujo, nes šie kūrėjai eksperimentuoja, išbando naują scenos meno kalbą. Tiesa, kartais ji nauja tik Lietuvos, bet ne pasaulio teatro istorijos kontekste. Pavyzdžiui, Areimos „Nevykėlis“ apeliuoja į istorinio XX a. avangardo maišto aistrą, bet Lietuvoje šios tradicijos nebuvo, todėl režisierius ją tarsi „išranda“ iš naujo.

Na, o kai kurių valstybinių teatrų spektakliai atrodo tarsi įstrigę laike, kuriami pagal tradicines formules, kaustomi rutinos, tačiau tai jiems netrukdo komfortabiliai jaustis... Taigi, Lietuvos teatrai skirtingi ir tai yra gerai, tačiau bėda ta, kad tenka kalbėti ne tik (ir ne tiek) apie stilių, žanrų ar teatrinės kalbos įvairovę, kiek tiesiog apie kokybinius skirtumus.

Norėčiau pasukti kalbą prie „blogio“. Kuo šiuolaikinis Lietuvos teatras labiausiai liūdina?

Esu teatrologė, todėl mane nuliūdinti galėtų nebent mažas spektaklių kiekis, neįvykusi premjera, uždarytas teatras. Kiekvienas spektaklis man yra įdomus analizės objektas, todėl kalbėti apie „liūdesį“ čia turbūt nelabai tinka. Galėčiau nebent pasakyti, ko man asmeniškai teatre trūksta ir kas mane kartais stebina. Tai, žinoma, bus labai subjektyvu. Stebiuosi, kad nemaža dalis Lietuvos teatro spektaklių taip atkakliai ignoruoja realybę už teatro sienų. Juk mes visi gyvename XXI a., vaikščiojame tomis pačiomis gatvėmis, sekame naujienas, esame susipančioję tais pačiais socialiniais tinklais, tačiau kai kurie spektakliai verčia abejoti, ar tikrai jų autoriai gyvena toje pačioje erdvėje ir laike... Šis negyvo spektaklio-muziejaus ar spektaklio kaip pabėgimo nuo tikrovės fenomenas mane, viena vertus, glumina, antra vertus, domina kaip tyrimo objektas, nes daug pasako ne tik apie teatro kūrėjus, bet ir apie publiką, o kartu ir apie visuomenę. Be abejo, yra nemažai spektaklių, kurie patvirtina, kad teatras - puiki terpė šiuolaikinės tikrovės tyrimams. Mūsų gyvenime vyksta tiek spektaklių, kad, atrodytų, tik kelk juos ant scenos ir analizuok kartu su žiūrovais. Manau, Lietuvos teatras po truputį jau imasi dabarties analizės, bet ne visada turi tam tinkamų įrankių.

Kas tuos įrankius galėtų suteikti, ko reikėtų, kad jie atsirastų?

Sakydama „įrankiai“, turiu omenyje, pavyzdžiui, kitokius dramaturgijos kūrimo būdus, dokumentines ar pažodinio teatro formas, kurias gali kurti aktoriai, tačiau jiems labai praverstų dramaturgo pagalba. Kai kuriems jaunųjų kūrėjų darbams akivaizdžiai trūksta dramaturgo rankos, bet ne geležinės, o pagalbinės, padedančios režisieriui ir aktoriams tinkamai „suveržti“ ar atvirkščiai - „išlaisvinti“ dramaturginį spektaklio karkasą. Tokiame teatre ir vaidyba turėtų būti atviresnė, nuosaikesnė, mezganti ryšį su žiūrovais. Spektaklis-tyrimas - tai visada šiokia tokia nežinios, rizikos ir netikrumo teritorija, į ją kūrėjai žengia be išankstinio plano ar scenarijaus, tai taktiniai manevrai, kurie gali būti ne visiems priimtini ar patrauklūs. Tačiau jiems galima pasiruošti, taktikos išmokstama. Nesakau, kad dabar visi turėtų imtis kurti spektaklius, paremtus tikrovės tyrimais. Bet jaunimas, gavęs tinkamus įrankius, manau, būtinai turėtų tai išbandyti. Po truputį šis procesas Lietuvos teatre jau „įsivažiuoja“.

Sakote, teatras yra tinkama terpė tirti šiuolaikinei visuomenei. Tačiau jis nėra komunikacijos priemonė, galinti operatyviai reaguoti į dabarties įvykius, juos komentuoti ir apmąstyti. Ar teatras turi kokių nors komunikacinių pranašumų prieš žiniasklaidą, kiną, kitas medijas?

Galbūt todėl, kad dirbu tarpdisciplininėje terpėje, bendrauju su kolegomis iš įvairių meno sričių, teatrą vertinu kaip interaktyvią mediją. Tačiau tiesa ir tai, kad Lietuvos teatras kol kas neišnaudoja visų komunikacinių savo galimybių.

Ką turiu omenyje? Neretai Lietuvos teatro pastatymai iš esmės patvirtina daugelio teoretikų požiūrį, kad dvikryptė komunikacija teatre nevyksta, jeigu nėra publikos atsako - žiūrovai sėdi tamsoje ir tik stebi scenos veiksmą. Tokiu atveju komunikacijos blyksniu arba savotišku atsaku galėtume vadinti nebent žiūrovo išėjimą iš salės.

Toks teatro modelis vyrauja ne tik Lietuvoje. Tačiau istorija liudija, kad komunikacija tarp scenos ir salės gali būti labai intensyvi, prisiminkime, kiek riaušių yra kilę dėl teatro spektaklių! Šiuolaikiniam teatrui apsimetinėti, kad publikos šalia nėra, manyčiau, tiesiog nebenaudinga, nes būtent gyvas bendravimas su žiūrovais ir yra komunikacinis teatro pranašumas prieš šiuolaikines medijas. Juk šiandien beveik visi esame įpratę naujienas virtualiai komentuoti, čia pat į jas reaguodami, o neretai ir patys jas kurdami. Kitaip tariant, siejami virtualaus dalyvavimo, simuliuojame bendrystę... Teatras galėtų būti gyvas tokio forumo pakaitalas. Jei žiūrovai skatinami kurti, intensyviai mąstyti, veikti kartu, galima tikėtis, kad spektaklis suburs gyvai reaguojančią bendruomenę.

Taigi, teatre slypi labai didelis tarpusavio ryšių kūrimo potencialas, ne kartą patvirtintas istorijos. Juk ir tarpukariu Lietuvos teatras buvo tautinės bendruomenės telkimo priemonė, ką jau kalbėti apie sovietmečio nematomas arba sąmokslo bendruomenes, kurias subūrė sceninė Ezopo kalba. Šios teatro įsteigtos bendruomenės neabejotinai daug prisidėjo prie lietuvių tapatybės kūrimo. Tad nenuvertinkime komunikacinės teatro galios.

O jeigu žvelgtume į pastaruosius 26-erius Lietuvos nepriklausomybės metus, kuris teatro tarpsnis atrodytų sėkmingiausias?

Sėkmė labai apgaulinga sąvoka. Manyčiau, giliausius įspaudus meno istorijoje palieka tie darbai, kurie kelia savo metui svarbius klausimus ir provokuoja diskusijas. Paradoksalu, o gal ir simptomiška, turint omenyje visą mūsų pokalbį, tačiau Lietuvos teatro kontekste tokie darbai beveik nesutampa su intensyviausiais Lietuvos visuomenės gyvenimo momentais. Pavyzdžiui, pirmaisiais metais po nepriklausomybės atgavimo teatras, galima sakyti, nesuspėjo reaguoti į vykstančius pokyčius. Gal todėl tiek daug diskusijų sukėlė Oskaro Koršunovo spektaklis apie vadinamosios lūžio kartos situaciją - 1997 m. pastatyta Sigito Parulskio „P. S. Byla O. K.“ Apskritai tas laikotarpis buvo nepaprastai įdomus, režisieriai polemizavo vieni su kitais, vienas realybę diagnozuodavo vienaip, kitas - kitaip, vyko diskusija, idėjų apykaita. Akivaizdu ir tai, kad spektakliai, kurie tuo metu, kai buvo sukurti, neatrodė sėkmingi, vėliau, žvelgiant iš šiokios tokios laiko perspektyvos, pasidarė gerokai įdomesni už sulaukusius pagyrimų.

Man asmeniškai ypatingas atrodo mūsų teatro laikotarpis nuo 1997 m. Eimunto Nekrošiaus „Hamleto“ iki 2004 m. Gintaro Varno „Nusikaltimo ir bausmės“. Manau, komisijos nariams tada buvo nelengva apsispręsti, kam atiduoti Kristoforą ar Auksinį scenos kryžių. O šiemet didelės intrigos, kas gaus apdovanojimą už geriausią režisūrą, nebuvo. Kaip manote, ar tai tebesitęsiantis Lietuvos teatro atoslūgis po buvusio pakilimo, ar vis dėlto kažkas kita?

Tai neabejotinai puikūs spektakliai, apie kuriuos studentai jau rašo tiriamuosius darbus, o teatrologai - straipsnius ir monografijas. Taip pat suprantu, kad tų didžiųjų nostalgija - labai sveikas ir dažnai vaisingas jausmas, iš šio ilgesio gali rastis nauji įdomūs kūriniai. Kita vertus, menotyrininkai ir kultūros istorikai mėgsta vartoti sąvoką „aukso amžius“ kaip tam tikrą atskaitos tašką, kurio fone šiandienos menas atrodo sumenkęs, susmulkėjęs, pakrikęs. Tačiau teatro raida yra labai dinamiška, didelius darbus ir herojus keičia smulkesnės formos, mažesnės bendruomenės. Gali būti, kad dabar yra virsmo metas, todėl jį reikėtų vertinti atsargiai, neskubant skelbti krizės.

Kokią ateitį pranašaujate Lietuvos teatrui?

Pranašauju, kad ir tolimoje ateityje lietuvių teatras bus. O jeigu rimtai, svarbu, kad jaunimo netrūktų ne tik scenoje, bet ir žiūrovų salėje. Svečiai iš užsienio stebisi, kad Lietuvos teatruose lankosi tiek daug jaunų žmonių, ypač kad jie eina ir į nacionalinius teatrus, kurie, atrodytų, skirti rimtai, solidžiai publikai. Taigi, turime ir jaunų kūrėjų, ir jaunų žiūrovų, o tai geras ženklas. 

Dėkoju už pokalbį.

Komentarai