Jaunas teatras - kurti nauja ar tęsti sena?

Aušra Kaminskaitė 2014 04 14 Menų faktūra
Festivalio nuotaika. Monikos Treikauskaitės nuotrauka
Festivalio nuotaika. Monikos Treikauskaitės nuotrauka

Klaipėdos jaunimo teatro kolektyvas teigia, kad jiems „jaunimas" - tai ne amžiaus grupė, o greičiau gyvybingumas bei noras tobulėti. Tikriausiai todėl šių metų festivalio „Jauno teatro dienos" programoje pasirodė tiek moksleiviai, tiek gausybė studentų ar neseniai studijas baigusių aktorių, tiek gana didelę scenos patirtį turintys profesionalai. Konkretesniais kriterijais nei „jauni kūrėjai" čia, regis, nebuvo remtasi, tačiau ateities teatro panoramą bei perspektyvas festivalis pateikė plačiai. Iš esmės išryškėjo viena aiški tendencija - studijuojantys žmonės pakankamai griežtai seka tuo, ką jiems diktuoja jų teatro mokykla, o baigusieji ir nevaidinantieji savo dėstytojų teatruose ieško, kas artima jiems patiems.

Festivalio renginiai vyko nuo vidurdienio iki vakaro, pertraukos būdavo nedidelės, o ir jas būdavo galima leisti Klaipėdos universiteto Menų fakultete, kuriame nuolat sukiodavosi Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai (dirbo ir ilsėjosi), taip pat Menų fakulteto bei LMTA studentai, atvykę pažiūrėti festivalio. Be to - neslėpkim, kad teatralams tai svarbu - čia nuolat būdavo ko užkąsti. Kur beeitum Klaipėdos gatvėmis, būtinai sutiksi keletą iš festivalio pažįstamų veidų, nekalbant jau apie tai, kad čia, regis, susirinko žmonių iš įvairiausių jaunimo teatro trupių, komunų, kursų - didelė dalis jaunos teatro bendruomenės. Iš kitų miestų atvažiavusieji be didelių problemų buvo apgyvendinti Klaipėdos jaunimo teatro aktorių namuose, o pastarieji, regis, buvo atsakingi už viską - pasirūpinimą svečiais, maisto gaminimą, sklandžią programos eigą, renginių vedimą ir, be abejo, patys turėjo suvaidinti keletą spektaklių.

Festivalio programa nudžiugino tuo, kad buvo atrinkti itin skirtingo pobūdžio spektakliai, atskleidę aktorių pasiruošimo įvairovę ne tik kokybės, bet ir vaidybos mokyklų atžvilgiu. Žvelgiant į Klaipėdos universitete ruošiamus aktorius ir režisierius, jau anksčiau teko pastebėti, kad didžioji dalis studentų studijų metais išbando grotesko žanrą (mažiau ar... mažiau sėkmingai). Kiek teko susidurti, visi jie linksta į mistiką, grimasų demonstravimą, renkasi beprotnamį kaip veiksmo vietą, klyksmus scenoje... Toks spektaklis buvo ir festivalyje - III bakalauro kurso projektas „Balti namai" (režisierė Kornelija Krasilnikovaitė). Čia bepročiai bandyti kurti per plastiką, neartikuliuotą kalbą bei dainavimą ne į toną, jie bėgiojo, stumdėsi, šaukė, rodė grimasas, lingavo... Todėl keistai nuskambėjo kūrėjų pareiškimas, kad jie į žmones su psichine negalia siūlo žvelgti kitaip, - aktoriai kaip tik į tai žvelgė gana stereotipiškai.

Iš tokios raiškos išsivaduojanti atrodo jau mokslus baigusi režisierė Eglė Kazickaitė, kurios spektaklis „Uroboras" buvo pristatytas „Apeirono" teatre - nedidelėje salėje Turgaus gatvės pastate. „Menų spaustuvėje" prieš porą metų pristatytas jos baigiamasis darbas, kaip ir priklauso Klaipėdai, buvo bandymas kurti groteską dėl grotesko, o „Urorobas" jau atrodo žemiškesnis ir drauge aiškesnis. Gal tema daugelio ir iššnekėta (visi mes esame nuo sistemos priklausančios kažkieno stumdomos šachmatų figūrėlės), tačiau sveikintinas noras kalbėti apie tai, kas įdomu patiems kūrėjams. Įdomu, kad žiūrovai skatinami prisidėti prie spektaklio eigos ir bandyti kurti skirtingus personažus. Tiesa, patys aktoriai savo personažus kuria gana abstrakčiai: kiekvienas renkasi po konkretų būdo bruožą, tačiau už jo nesimato nei žmonių, nei jų istorijų - paprasčiausiai trūksta konkretumo. Tas pats pasakytina apie KU Studentų trupės pasirodymą „Aš - aktorius" (tekstas - Justo Tertelio „Vienaveiksmės monopjesės pradedančiam aktoriui" ištraukos). Tik čia aktoriai ne tik nekonkretūs, bet ir apskritai nelabai supranta ką, kodėl ir kam kalba. Apibūdinti, kuo ypatinga jų aktorinė mokykla, būtų sudėtinga, nes jos čia apskritai nelabai matyti, - sunku kažką saikyti apie teksto atkalbėjimą bei paskėsčiojimą rankomis, ypač kai kalbama apie aktoriaus profesijai svarbius dalykus.

Kitokia situacija yra su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais - buvusiais ir esamais Valentino Masalskio studentais. Aktorių vaidyba stipriai remiasi į tai, ką scenoje rodo pats mokytojas - nuolatinė ataka, deklaratyvumas (dažnai pats dėl savęs), pavydėtina energija ir jos sukelta  nepavydėtina monotonija. Galbūt dėl polinkio į šiuos dalykus Valentinas Masalskis pamėgo muzikinius ritminius spektaklius, kuriuos dabar nuolat kuria Klaipėdos jaunimo teatre - juose  svarbu tikslumas, energijos siuntimas žiūrovui, vokalinis pasiruošimas bei susiklausymas. Tačiau pastarojo tiems patiems aktoriams pristinga dramos kūriniuose, kuomet beveik nelieka dialogų, nes aktoriai užsiėmę tuo, kaip išreikšti savo pozicijas nepaisant aplinkinių reakcijų. Vis dėlto studijuojantiems naudinga pabandyti skirtingus žanrus, tobulinančius įvairius gebėjimus - tuo Klaipėdos jaunimo teatro aktorių paruošimas išsiskiria iš daugelio kitų.

Jeigu Klaipėdos atstovų dauguma festivalyje buvo studentai, tai Vilniaus - kone vien profesionalai. Vienintelis studentų darbas - Aido Giniočio režisierių kurso studentės Eglės Kižaitės „Dekameronas" su paraleliai besimokančiais Giniočio kurso aktoriais. Kižaitė pasirinko statyti spektaklį commedia dell´arte stiliumi - greičiausiai dėl to vienoje festivalio diskusijoje su teatro kritikais buvo sukritikuota kaip kartojanti kurso vadovo kelius. Taip pat kalbėta, kad  aktoriams neva visiškai nenaudinga užsiimti tokio žanro vaidyba bei tokia „neatkualia" medžiaga, ir galiausiai pasakyta, kad aktoriai nesukūrė jokių personažų. Iš tiesų gaila, kad pirmasis gastroliuojantis jaunos režisierės darbas sutampa su jos kurso vadovo kūrybos kryptimi, tačiau keista, kad niekas neakcentavo techniškai tvirto spektaklio sudėliojimo, ypač turint omenyje, kad tekstai beveik be siužetų, o personažai beveik nesikeičia. Sunku suvokti ir pastabą „nėra personažų", nes kiekvienas iš aktorių išsiskyrė labai aiškiais štrichais bei konkrečiais tikslais, link kurių kiekvienas ėjo nenukrypdamas. Personažai nesikeitė vien dėl to, kad to nėra pačiame tekste  (tai netinka tik kur kas gyvesniam Danui Kamarauskui, kuris dažnai tiesiog žaisdavo jam duotose aplinkybėse ir žavėdavo vien savo buvimu, charizma ir organiškai įsisavintomis keleto personažų ypatybėmis).

Kiti į festivalio programą įtraukti Vilniuje kurti pasirodymai priklauso profesionalams ir tai, kas studentų darbuose buvo akivaizdžiai atėję iš mokyklos, čia pasirodo jau kaip individualių kūrėjų ieškojimų rezultatai. Todėl džiugina, jog netgi finansinės naudos daug negaudami atlikėjai nevengia dirbti prie Lietuvoje mažiau vystytų formų. „Bitinėlio pasakojimai šešiems pojūčiams" - spektaklis, skirtas tiek akliesiems, tiek matantiems žiūrovams, spektaklis „Contemporary?" - konceptualusis šokis, kuriame patys kūrėjai reflektuoja ir kvestionuoja savo veiklą, klausdami to, ko dažnai klausia žiūrovai - ką jūs čia darote? Šokėja Lora Juodkaitė jau ne vienerius metus kurdama Lietuvoje ir užsienyje yra atradusi savo stilių, o drauge su juo - mylėtojų ir nemylėtojų ratus. Norisi tikėtis, kad dauguma studentų, baigę aukštąsias mokyklas, kalbės taip ir apie tai, kas svarbu jiems, ir ne vien taip, kaip buvo išmokyti.

Itin džiugu buvo pastebėti, kad į festivalio organizuotas dvi diskusijas su jaunosios kartos teatro kritikais susirinkdavo nepaprastai daug žmonių. Kita vertus, prieš diskusijas ne kartą teko išgirsti festivalio dalyvių ar svečių komentarus: „būtinai eisiu, įdomu, ką pasakys apie...". Dauguma dalyvių aptardavo spektaklius per pertraukas, tad galbūt todėl nebuvo didelio noro pasisakyti iš salės, diskusijas moderuojant kritikams Andriui Jevsejevui, Kristinai Steiblytei, Sigitai Ivaškaitei bei Viktorijai Ivanovai. Iš esmės abi diskusijos praėjo be jokių „kriminalų" - po truputį aptartos visos pasirodžiusios trupės, kartais kūrėjai įsišnekėdavo tiek, kad būtų buvę verta daryti diskusijas iškart po spektaklių. Jaunųjų kritikų pozicija diskusijose taip pat nebuvo aiški - vieni sakydavo, kad nereikia į juos žiūrėti kaip į profesionalus, kad festivalyje jie žiūri spektaklius ir kalba kaip paprasti žiūrovai... Ir po tokių žodžių nebežinai, kaip reikėtų su jais kalbėti. Žinoma, kritikai stengėsi nepabrėžti savo atskirtumo nuo publikos, nors ir buvo nuspręsta juos „išstatyti" prieš visus, tačiau puiku, kad jie išsakė norą ne būti kažko skelbėjais, o diskutuoti su susirinkusiais. Deja, tokia diskusijų forma, kai vienas kalba, kiti klauso, o keturi norintys pasisakyti negali, nes reikia išklausyti ilgą kalbančiojo monologą, yra absoliučiai neveiksminga - kol sulauki savo eilės, spėji pamiršti, ką norėjai pasakyti. Galbūt tas vadinamasis mandagumas ir tolerancija kartais galėtų būti pamiršti. Juolab kad mandagumas ir tolerancija kažkur dingo kalbant apie „Dekameroną", kai diskusijoje nedalyvavo nė vienas spektaklio kūrėjas.

Nepaisant programos įvairovės, susidaro įspūdis, jog jaunas teatras egzistuoja tik Vilniuje ir Klaipėdoje. Negana to, iš Kauno, kuriame taip pat dirba daug jaunų režisierių, o VDU surinktas jau antras aktorių kursas (dauguma jų jau rodėsi scenoje), buvo pakviesta tik moksleivių teatro studija „Kubas". Jų spektakliai žavūs, tačiau laikinojoje sostinėje jaunų kuriančių žmonių daugėja, tad būtų puiku vėliau įjungti ir juos. Taip pat su Šiauliais - aiški yra teatro visuomenės (tiek mačiusios, tiek nemačiusios darbų) nuomonė apie Šiaulių universiteto estrados meno studentus, tačiau dalyvavimas šiame festivalyje galbūt padėtų jiems gerokai plačiau pažvelgti į savo profesiją, suteiktų galimybę palyginti save su kitais. O dėl spektaklių kokybės - vis dėl to ir šiame festivalyje matėme tokių, kurių verčiau scenoje nematyti.

Festivalis įrodė, jog norinčių kurti teatrą Lietuvoje tikrai daug, dirbančių ir siekiančių profesionalumo - taip pat. „Jauno teatro dienų" idėja reikalinga Lietuvos teatrui - ne tik dėl to, kad tai gali tapti puikia galimybe aktoriams ir režisieriams užaugti suvokiant Lietuvos teatro kontekstą, bet ir dėl jauno teatro sklaidos už sostinės ribų, - to nepaprastai stigo iki šiol.

 

Komentarai