Pjesės kenkia jums ir aplinkiniams

Vaidas Jauniškis 2005 11 06

aA

Tiesiog Salomėja, Diržinskaitė ir kt. - Rasa Rapalytė
Mažojoje salėje džiugi nuotaika. Po kiekvienos ištartos frazės publika raitosi. Nors ta frazė gali būti ir liūdna. Viena mergina apskritai nenutyla kvatojusis pusę spektaklio, per save nebegirdėdama aktorių. Bet smagu. Nes skaitoma naujoji dramaturgija.

Naujųjų pjesių skaitymai per keletą metų susikūrė tokį įvaizdį, kad niekas, be autorių, į juos rimčiau nežiūri. Tai akcija-atrakcija jaunai publikai ir jos priviliojimas į teatrą. Anksčiau kiek rimtesnę ar ir labai rimtą miną bandžiusios išlaikyti Audronio Liugos Naujosios dramos akcijos šiandien jau perėjo nuo dramaturgų paieškų į kokios vienos naujos pjesės normalų pastatymą. O per keletą nuoseklių įvairių šalių dramaturgijos forumų metų linksmą nuotaiką jiems sukūrė Jaunimo teatras ir jo literatūrinės dalies vedėja Ingrida Daunoravičiūtė. Tad šiandien pagimdyti Nacionalinio dramos teatro naujų pjesių skaitymai „Versmė“ pavėlavo bent 10 metų ir įžengė į tą laiką, kai nauja pjesė tapo tiesiog „prikolu“.

Nežinau, ar egzistuoja pasaulyje koks kitas miestas, kur per metus pasitaikantys du vienos meno rūšies renginiai ištaiko sugulti į tą patį laiką, bet Vilnius panašiais atvejais nesiskundžia. Šiuo metu vyksta du kino festivaliai (dokumentinių filmų bei „Tylos garsai“, ant slenksčio „Scanorama“), o dramaturgijos forumus vienu metu surengė Nacionalinis dramos teatras ir Menų spaustuvė. Neduok Dieve, panorėsi nueiti į dar kitos meno srities renginį – šansų nebus jokių. Kultūros renginių operatoriai primygtinai perspėja: šioje šalyje domėtis galima tik viena meno sritimi!

Taigi, iš visos Lietuvos suvažiavusios jaunosios dramos žanro bandytojos iš esmės galėjo suspėti nueiti į kitą renginį, bet tuo metu joms reikėjo rašyti „namų darbus“, užduotus britų kuratorės Svetlanos Dimcovič. Menų spaustuvė pasirinko vieną kelią - dramaturgus ugdyti per seminarus, per bacilą, kuria užkrės britė jaunus protus, sujauks juos, kad šie kuo ilgiau negalėtų atsikratyti teatro. Moksleivių atostogos jiems reiškė aibes atradimų ir nemaža darbo. „Mano personažai tarpusavyje nebendrauja“,– frazė po pirmojo bandymo. „Nežinau, gal man juos nužudyti?“– svarsto kitos pjesės autorė. Svetlana užsimena: „Bet palauk, čia dar tik pirmas veiksmas!“ Ir dar – „Dieve, kaip man tie veikėjai atsibodo!“ – „O juk turėsi juos pakęsti mažiausiai iki pjesės premjeros...“ Finale keturi LMTA ketvirtakursiai azartiškai ir smagiai suvaidino 17 naujų, kai kurių - ir išties daug žadančių pjesių ištraukų. Užuominų į pjeses. 15-18 metų žmogui pamatyti savo kūrinį scenoje, tegul ir eskizo pavidalo, manau, reiškia labai daug.

Žiūrintiems tai reiškė ir naujos kartos atėjimą: nė vienos pjesės apie politiką, narkotikus, jaunimo „tūsus“. Yra 6 pjesės su šeimos problemomis, 4 su veikėjais – menininkais, keletas sekretorių, pora psichiatrų, tik viena su televizoriaus kuriamu pasauliu. Viena, itin nuotaikinga, vaikams apie Kalėdų senių egzistavimą, dar viena – miuziklas a la „Moulin Rouge“. Jaunosios dramaturgės buvo patenkintos, ir dabar – pats sunkiausias metas: šventė pasibaigė, atėjo pagirių metas,– Menų spaustuvei priversti jas parašyti visas pjeses ir kai kurias jų bandyti pastatyti. Pažadai kol kas tokie, kad nesinori jų paleisti iš rankų. Bet be statymo, be autorių susitikimo su aktoriais ir režisieriumi jokie skaitymai jokioje šalyje dar nepasiteisino.

Nacionalinis dramos teatras sutraukė nemažai žmonių į savo naująsias pjeses. Koks buvo jų renginio „viršuždavinys“? Pjesės kaip paraiškos spektakliams? Pjesės kaip prekė, nes suvažiavo ir kitų Lietuvos teatrų vadovai? Tai ir lieka paslaptimi.

„Mato” partinių veikėjų panoptikumas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Nes Nacionalinis viską nuo pradžios iki galo įvykdo valstybiškai: pirmiausia Jonas Korenka sugalvojo skaitymus (tai tik pirmas etapas, o kas bus antras – klausimas nežinia kam), prieš tai ar po to – pavadinimą. Tada nuėjo į Kultūros ministeriją, o ši, kaip žinia, myli šios sudėties Nacionalinį, ir be jokių svarstymų ir ekspertų komisijų, aplenkiant bet kokias savo nuostatas iš Vyriausybės rezervo fondo skyrė 20 000 Lt. Ir tada, įsivaizduoju, Korenka susimąstė – o ką su jais daryti? Ir nudrožė pas Daivą Šabasevičienę – kas geriau pažinos dramaturgus, jei ne literatūrinės dalies vedėja? Ši ėmėsi paieškų, ir festivalis įvyko.

Šiuos skaitymus reikėtų pavadinti Niekad scenoje nepastatytų pjesių pristatymais, ir viskas gultų į vietą. Nes nė viena pjesė nebuvo rašyta skaitymams, nebuvo ir užsakytų. Pjesių amžius – nuo daugiau kaip prieš 10 metų parašytos a.a. Giedriaus Gabrėno „Utopijos“ iki pusmečio senumo Herkaus Kunčiaus „Mato“. Sigito Parulskio „Viskas, ko pageidavote“ jau pastatytas Lietuvos radijuje, Beno Šarkos parodytas„A gu-gu“ vaidinamas jau ketveri metai. Štai taip ir išsisukome, gali atsidusti Nacionalinio galvos.

Tik viena bėda: jiems matą paskelbė Herkus Kunčius. Būtų daug nevykusių pjesių ar prastų pastatymų, būtų ramu. O dabar jis parašė puikią pjesę – netiesioginį „Kipro, Fiodoro ir kitų“ tęsinį, tik nebe operetinį, o dramos, kurį gerai ir tiksliai pristatė Albertas Vidžiūnas. Makabreska apie Antano Sniečkaus ir jo bendražygių gyvenimą, tiksliau – apie mūsų ar mūsų tėvų kartos gyvenimą nuo 1940 iki 1973 m. – tai su skausmu iš genų ir smegenų traukiama tikroji istorija, veidmainystės atplaišos ir visas marazmas. Juoko terapija čia prilygsta Viduramžių išlaisvinančiai juoko galiai. Tokį kūrinį pastatyti Nacionaliniam būtų garbinga vien dėl Nacionalinio vardo – kaip minčių, trafaretų supurtytojo, kaip teatro, kažką daugiau už pramogas reiškiančio visuomenėje. Tai ir sveiko skandalo prieskonis (Antano Sniečkaus figūra itin įvairialypė) ir pagaliau labai įmanomas geras spektaklis.

Nepastatyti – atvirkščiai: matas toks ir yra, kad taip Nacionalinis pripažintų skaitymų, bet kokių akcijų, o galiausiai ir savo beprasmiškumą ir bejėgiškumą. Antra – pats žiauriausias – prisipažintų, kad iki šiol tebegyvena milžino Antano Sniečkaus paunksnėje. Nekalti skaitymai, pasirodo, gali būti pavojingi.

Tiek mano nurodymų skaitymų rengėjams. Žinosite, kaip kitą kartą...

Komentarai