Ačiū už informaciją

Kamilė Žičkytė 2020 12 08 7md.lt, 2020-11-27
Scena iš spektaklio „Irano konferencija“, režisierius Artiomas Rybakovas. Gabrieliaus Jauniškio nuotrauka
Scena iš spektaklio „Irano konferencija“, režisierius Artiomas Rybakovas. Gabrieliaus Jauniškio nuotrauka

aA

Danijos - šalies, kurioje gyvena laimingiausi pasaulio gyventojai, - sostinėje Kopenhagoje rengiamas simpoziumas. Devyni akademikai ir žymūs visuomenės veikėjai susirenka aptarti esamos Artimųjų Rytų ir Irano situacijos. Visai šalia vykstantys kariniai konfliktai, kasdieniniai žmogaus teisių pažeidimai lyg ir neturėtų palikti mūsų abejingų. Ypač kai šių dienų visuomenėje turėti nuomonę svarbiau nei argumentų, tad pasisakyti apie stereotipais apipintą Persų civilizacijos tėvynę Iraną ir išsikalbėti apie rūpimus dalykus gali kiekvienas.

Spektaklį pagal vieno ryškiausių šiuolaikinių rusų dramaturgų Ivano Vyrypajevo pjesę „Irano konferencija“ dėl įsigaliojusių apribojimų išskirtinai mažam būriui žiūrovų Oskaro Koršunovo teatre parodė jaunas aktorius ir režisierius Artiomas Rybakovas. Premjeroje vaidino gerai teatro bendruomenei pažįstami aktoriai: Algirdas Dainavičius, Airida Gintautaitė, Darius Gumauskas, Darius Meškauskas, Toma Vaškevičiūtė, Arūnas Sakalauskas, Rytis Saladžius, Severina Špakovska, Paulius Tamolė ir spektaklio finale vaizdo projekcijoje pasirodęs Juozas Budraitis.

Vienas po kito su pjesės tekstu prie mikrofono žengia prieš akis eilute scenos aikštelėje susėdę aktoriai. Kiekvienas jų skaito pranešimus, kartais paprieštaraudami, kartais pritardami, o kartais įsiterpdami ir pertraukdami vienas kitą, prieš arba po monologų dar skamba kelios konferencijos vedėjo, aktoriaus Saladžiaus, replikos, tad žiūrovas labai greitai perpranta pjesės formą. Šiek tiek ironiška pati konferencija - pasisako ne tik užsienio reikalų ekspertai, bet ir norintieji pareklamuoti save ar savo ką tik išleistą knygą, jaučiantieji pareigą atstovauti šalies religinei bendruomenei ar tiesiog konferenciją remiančiam savo vyrui, Danijos ministrui pirmininkui. Diskusija nuo sociopolitinių aspektų greitai pereina prie etinių, kuriuos lemia ne tik kultūriniai skirtumai ar įsitikinimai, bet ir asmeniniai nesutarimai bei traumos.

Štai Gintautaitė spektaklyje vaidina buvusią TV laidų vedėją, o dabar - politiko žmoną Emą Šmit-Poulsen ir dalijasi asmenine patirtimi, įgyta kelis mėnesius gyvenant Pietų Amerikos kaime. Aktorė jautriai pasakoja atradusi, kad ten žmonės jaučiasi laimingi, suvokusi, kas yra tikra, turtui, išsimokslinimui, karjerai nepavaldi laimė. Konferencijoje pasisako ir Irano poetė, visuomenės veikėja Širin Širazi, jos eilutes skaito Špakovska. Mums akivaizdžios teisės - gyventi, pažinti pasaulį, laisvai mąstyti ir mylėti - kito žmogaus pasaulyje gali būti beprasmės. Jauna moteris vaikystėje bėgdavo į slaptą vietą, užsimerkusi asmeninės laisvės ieškojo savo mintyse, savyje, tačiau tikrąją laimę ir meilę suvokė tik atsidavusi ne vyrui, o Mylimajam. Liberaliems vakariečiams be pastangų suvokti islamą ir tokią meilę Dievui vis dėlto sunku.

Kiekvienas pranešimas atskleidžia kitą žmogiškąją patirtį, kitas žinias, kitą „tiesą“. Tad kiekvienas monologas vis dėlto „suskamba“ labiau apie save nei apie kitus, ir juo labiau ne apie gyvenančiuosius Artimuosiuose Rytuose. Graži, vaizdinė pjesės kalba nuteikia asmeniškam ir šiek tiek poetiniam pokalbiui apie visuomeninės sąmonės kaitą, vertybių transformaciją ir skirtumus, gyvenimo prasmę, jo iššūkius ir viltis. Režisierius palankiai tarnauja dramaturgui: kartais pritemsta šviesos, vaizdo projekcijoje šmėsteli vieno ar kito aktoriaus veidas, kartais teksto pauzes užpildo muzikiniai motyvai. Perskaitomi visi pranešimai ir spektaklis nugramzdina į monotoniją, o kūrėjų atakos objektu tampa kiekvieno žiūrovo sąmonė ir įsitikinimai.

Spektaklis veikiau primena pjesės skaitymą, o galimybę įsiklausyti į tekstą apsunkina neužtikrinta ar per daug emocionali aktorių kalba ir truputį šaržuota, kartais net ironišką santykį transliuojanti vaidyba. Retkarčiais nesibaigiančiame kalbėjime tiesiog pritrūksta pauzių, leidžiančių žiūrovui atsikvėpti, įsiklausyti ir pamąstyti. Konferencijos formatas tarsi suteikia aktoriams galimybę nesklandžiai skaityti tekstą, jaudintis ar blaškytis: lyg viskas vyksta čia ir dabar, mums, gyvai, o visos aktorių klaidos ir nepasiruošimas tuoj pat užglaistomi seniai išmoktais profesiniais triukais - juk kiekvienas turi kautis savais ginklais. O režisieriaus ginklu šįkart tampa tekstas, kurį suvaldyti nėra taip paprasta.

Pjesė įtraukia į sekuliaristinius svarstymus, kas yra tiesa, laisvė, kančia, Dievas, koks gyvenimo tikslas ir kas formuoja tavo asmenybę - galiausiai vis tiek sveri savo įsitikinimus pats, - tačiau ji reikalauja drąsių režisieriaus sprendimų. Gumausko vaidinamas politologas Magnusas Tomsenas iškelia ir kertinį klausimą - kokią ir kaip informaciją renkamės, kaip ją priimame ir kada informacija tampa žinojimu? Ypač dabar, kai informacija nepaliaujamai plūsta įvairiais kanalais.

Spektaklio pabaigoje, lyg sumaniai užglaistydamas išsprogusius konfliktus ir atsikratydamas atsakomybės už išsakytus teiginius, konferencijos vedėjas taria: „Aš tik noriu dar sykį priminti visiems susirinkusiems, kad atskirų pranešėjų nuomonės gali ir nesutapti su konferencijos organizatorių ir salėje sėdinčių žmonių nuomone. Nes man kartais atrodo, kad girdžiu kažką tokio, kas tiesiog netelpa mano galvoje.“ Galbūt čia kaltas ir nuo metų pradžios mūsų kantrybę bandantis pasaulinis virusas, ir per tiek laiko atpratome nuo teatro, nuo gausaus romantiško, patosinio teksto? O gal mus išvargino kritinė globali situacija, rinkimų aktualijos, nesantaikos ir nuolat persekiojanti informacijos lavina? Juk kartais būna sunku ne tik kalbėtis, bet ir klausytis.

7md.lt

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Recenzijos