Mes kare ar ne kare?

Daiva Šabasevičienė 2019 11 01 7md., 2019-10-25
Palestiniečio dramaturgo ir aktoriaus Amero Hlehelio monospektaklis „Taha. Poeto gyvenimas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Palestiniečio dramaturgo ir aktoriaus Amero Hlehelio monospektaklis „Taha. Poeto gyvenimas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Palestiniečio dramaturgo ir aktoriaus Amero Hlehelio monospektaklis „Taha. Poeto gyvenimas“, sukurtas kartu su režisieriumi Amiru Nizaru Zuabi, tarytum uždarė nedidelį tarptautinės „Sirenų“ programos ratą. Simboliška: paskutinis spektaklis buvo kaip gaivaus oro gurkšnis. Į festivalio spektaklius žvelgiant kaip į tam tikras antikines dramaturgų varžybas (pirmosios dramaturgų varžybos įvyko apie 534 m. pr. Kr.), įdomiausi pasirodė pirmas ir paskutinis spektakliai: „Sukūrimas / Paveikslai Dorianui“ ir šis - „Taha. Poeto gyvenimas“. Tai profesionalus darbas, nors iš pradžių atrodė, kad dominuos mėgėjiška pusė. Maža to, tai monospektaklis, žanras, po kuriuo galima „pakišti“ daug visokių keisčiausių nuorodų, visiškai nesusijusių su teatru.

Tačiau Hlehelis į sceną atėjo lyg garsaus teoretiko vadovėlio aksioma - vienas. Aktorius, kuriam reikia tik „lentos ir aistros“. Taip ir atsitiko - šis monospektaklis įsisuko elegantiškai, iš lėto, tačiau su labai dideliu vidiniu pagreičiu. 

Aktorius rankoje laikė portfeliuką, scenoje kėdę atstojo nedidelis suoliukas, o lempą - vienas prožektorius. Sceninę aikštelę dar labiau sumažino apibrėžta veiksmo erdvė - vienspalvis gelsvas kilimas. Ant jo ir šalia jo įvyko „Poeto gyvenimo“ išpažintis.

Dramaturgo tekstą reikėtų perskaityti kiekvienam, ypač tiems, kurie rašo pjeses. Šis tekstas nuo pat pirmų spektaklio akimirkų atskleidžia savo gylį, turinį ir meniškumą. „Taha. Poeto gyvenimas“ - tai ne tik poetinių išgyvenimų kondensatas, tai labai protingas ir tikslios struktūros kūrinys. Nuolat gali justi, kad jis yra skirtas scenai. Teatras žiaurus, reikalauja labai griežto santykio tarp tariamo žodžio ir veiksmo, vadinamo scenine dramaturgija. „Taha. Poeto gyvenimas“ - labai talpus tekstas, ir tai yra didelė kūrinio vertybė, ypač retai pasitaikanti teatre statant šiuolaikinę dramaturgiją.

Kūrinys, sukurtas pagal Adinos Hoffman knygą „Mano laimė nepanaši į laimę“ („My Happiness Bears No Relation to Happiness“), pasakoja apie pabėgėlius ir apie pusantro milijono palestiniečių, likusių gyventi Izraelyje po 1948-1949 m. Nepriklausomybės karo. Autorius Hlehelis pasakoja poeto Taha Muhammado Ali (1931-2011) istoriją, kurioje lygia greta skleidžiasi keturios pagrindinės temos - poeto gimimas, karas, meilė ir tikėjimas. Spektakliui įpusėjus šios temos susipina, ne tik viena kitą papildydamos, bet ir apaugdamos įvairiomis paralelėmis, kurios, atrodytų, natūralistinį pasakojimą paverčia poetinių vizijų reginiais. Ir nereikia geografiškai atsidurti saulės geltonyje, iškankintose Palestinos ar Izraelio žemėse, kad patirtum jose vykstančių įvykių tirštumą.

Hlehelis, įkūnydamas poeto Taha vaidmenį, savo pagrindine misija laikė ne išpažintį, bet dramaturginio teksto tekste formavimą. Įžengdamas į sakralią teatro sceną, jis sukūrė dar vieną dramaturginį sluoksnį, kuriame būtent kūryba tapo svarbiausiu elementu, - gyvenimo patirtis užaugino poetą. Žmogus ir kūrėjas, aktorius ir poetas - šis leitmotyvas tapo pagrindiniu iššūkiu statant šį spektaklį. Pradžioje įvykiai pasakojami stovint konkrečioje apibrėžtoje erdvėje - ant kilimo, o visi poetiniai atsivėrimai įvyksta jį peržengus ir atsidūrus greta jo, tiesiog kitoje - santykinėje poetinėje erdvėje, kurioje jau nėra karo, nėra praradimų, o egzistuoja tik išgyvenimų erdvės. Štai būtent to vieno žingsnio, skiriančio realybę nuo poezijos, mes gyvenime ir nefiksuojame, o šis spektaklis tam atviras.

Aktorius labai kruopščiai apgalvojo kiekvieną perėjimą, kiekvieną ritmiškai skirtingų tekstų junginį. Nieko nuostabaus, kad grožis, kurį patiria pats aktorius, apsakomas originalo - arabų kalba. Visas spektaklis vaidinamas angliškai, o poezija deklamuojama gimtąja kalba. Būtent tuomet įvyksta didžioji mažojo teatro alchemija, kada aktorius susitapatina su poetu ir kartais užsimerkęs, galvą kilstelėjęs aukštyn, skaito eiles kaip muziką.

Gyvenimo proza: „Aš išvydau šį pasaulį prieš jo valią. Manęs jis nenorėjo. Sulaukęs dvidešimt vienerių, mano tėvas vedė penkiolikmetę kaimyno dukterį Fatmę. Tėvai gyveno mano senelio namelyje Palestinoje, Seforio kaime. Tame ankštame namelyje spietėsi penkiolika žmonių: senelis, močiutė, trys mano dėdės su žmonomis ir vaikais...“ Ši proza tapo vis dramatiškesnė, tačiau priminė pasaką. Konkreti istorija nesunkiai įgijo unifikuotų istorijų atitikmenis, todėl kiekvienas salėje sėdintis suvokėjas šios istorijos klausėsi remdamasis būtent savo patirtimi, t. y. lygindamas, prisimindamas savo gyvenimą.

Mano asmeninėje patirtyje - taip pat keli menininkai arabai. Tai buvo žmonės, su kuriais kartu mokiausi Teatro institute tuometiniame Leningrade. Į juos žvelgėme kaip į atskirą grupelę, nes taip ir buvo. Vieno nervai neišlaikė įtampos ir jis spruko, du baigė mokslus, tačiau vieną grįžusį namo netrukus nušovė, nes jo tėvas išpažino „neteisingą“ religiją, kitas įkūrė teatrą. Keisti, nors visada besišypsantys arabai netrukus tapo labai artimi: savaitgaliais gamindavo skanius patiekalus ir visus kviesdavo ragauti. Vakarėliuose skambėjo dainos ir poezija. Iš nuolatinio karo žemių atvykę žmonės svajojo apie vienintelį dalyką - kaip grįžti į savo gimtinę.

Spektaklyje „Taha. Poeto gyvenimas“ visa tai atsigamino, vos tik istorija pradėjo rutuliotis. Atrodė, kad prarasti namus, mylimąją, draugus - patirti didžiausią tragediją ir išlikti gyvam - įmanoma tik nenustojus mylėti ir tikėti. Meilė savo žemei poetą vaidinančio aktoriaus lūpose tapo tokia pat stipri kaip ir meilė mylimajai.

Ši žemė išdavikė,
ja negalima pasikliaut.

Ši žemė neatmena meilės.

Ši žemė - tai kekšė,
tiesianti ranką metams,
 

ji valdo šokių salę
uosto krantinėje,

juokiasi visomis kalbomis

ir po kąsnelį, savo klubu
maitina kiekvieną atėjūną.

Ši žemė atmeta,
apgaudinėja, išduoda mus;

Jos dulkės mūsų nekenčia,
urzgia ant mūsų

ir piktinasi, bjaurisi mumis.

Naujieji atvykėliai -
jūreiviai ir uzurpatoriai -

išrausia kiemus ir sodus,
laidoja medžius.

Tavo kasa vienintelė
sieja mane, tarsi kilpa,

su šita kekše.

Visą spektaklį regėjome, kaip gimsta poetas ir poezija, tačiau čia nebuvo jokių poetizmų. Struktūriška, logiška spektaklio eiga, pati dramaturgija suformavo atviras erdves skleistis žmogaus emocijoms, humorui, kurio gana trumpame spektaklyje taip pat pakako. Kartu „Taha. Poeto gyvenimas“ tapo lyg tam tikru atsiprašymu. Visas tekstas ir aktoriaus elgesys, nors ir savaip žemiškas, tuo pačiu metu labai siaura linija buvo atskirtas nuo realybės, tarytum sakralizuotas. Aktorius nieko neįtikinėjo, nekonstatavo, neišsakė tiesmukai. Juk poetas nenutuokia, kad yra poetas, jis tiesiog kitaip jaučia ir regi gyvenimą.

Įdomu ir tai, kad palestinietis Ameras Hlehelis, vos tik pradėjęs vaidinti, tarytum prarado savo tapatybę, sunaikindamas sienas, ištrindamas arabiškus veido bruožus. Išorė labai greitai ištirpo, nes kuo tiksliau jis pasakojo konkrečius istorinius faktus apie konkretaus asmens konkretų gyvenimą, tuo labiau ta išorė tolo. Ir tai, kad regi aktorių palestinietį, galėjai prisiminti tik pabaigoje, nes spektaklio metu veikė visai kiti, unifikuoti dėsniai. Visi geri aktoriai pasaulyje panašūs. „Kaip upė, išgremžta akmenyje“, atsispindi gerame eilėraštyje, taip ir aktoriai, paženklinti talentu ir jautrumu, atsispindi mumyse. 

Dėl tokių akimirkų „Sirenos“ darganotą Vilnių pavertė menu kvėpuojančiu miestu.

7md.lt

Recenzijos