Scenos ekologija. XIII tarptautinis menų festivalis „Plartforma“

Goda Dapšytė 2019 10 29 DURYS / 2019 liepa / Nr. 10(70)
Performansas-instaliacija „Mass-Bloom Explorations“ (chor. T.Tarpgaard, „Recoil Performance Group“, Danija). Eglės Sabaliauskaitės nuotrauka
Performansas-instaliacija „Mass-Bloom Explorations“ (chor. T.Tarpgaard, „Recoil Performance Group“, Danija). Eglės Sabaliauskaitės nuotrauka

aA

Teatro sezonas Lietuvoje prasideda ir baigiasi tarptautiniais festivaliais. Rugsėjį jie tiesiog vijosi vienas kitą per didžiuosius šalies miestus, šiuolaikinių menų gerbėjams siūlydami platesnį ar siauresnį žvilgsnį į Europos (ir ne tik) scenos tendencijas. Klaipėdoje šią misiją nuo 2005-ųjų kryptingai įgyvendina tarptautinis menų festivalis „Plartforma“, šiemet vykęs rugsėjo 12-19 dienomis ir šįkart ne tik Klaipėdoje, bet ir Palangoje.

Į festivalius visuomet norisi pažvelgti ne tik kaip į pavienių kūrinių virtinę, bet pamėginti suvokti, kokią visumą jie sudaro, kokią žinią siekia perteikti savo publikai, apie ką kviečia diskutuoti. Stebint šiemetę „Plartformos“ programą, geriausiai jos jungtis apibūdinančiu žodžiu norėtųsi pasirinkti ekologiją. Bet ne todėl, kad jis šiuo metu „trendina“. O todėl, kad geriausiai atliepia konceptualų „Plartformos“ programos pagrindą ir kūrėjų požiūrį į kūrybą bei aplinką.

Nors iš pirmo žvilgsnio ekologijos tema festivalio programoje neatrodė akivaizdi, tačiau ji įvairiomis formomis ir formatais vis dėlto atsispindėjo daugelyje pristatytų spektaklių, smelkėsi kaip įkyri mintis (idée fixe), stebint įvairiose pajūrio scenose pasirodančius atlikėjus iš Izraelio, Danijos, Korsikos, Prancūzijos, Slovakijos, Rumunijos, Čekijos ir Vokietijos. Tik čia pat turėčiau patikslinti, kad šiuolaikinių gamtosaugos ir klimato kaitos debatų fone ekologiją dėl teksto įtaigumo leidžiu sau traktuoti maksimaliai plačiai, kaip apimančią visa, kas gyva, kaip gyvųjų organizmų santykius su gyvenamąja aplinka ir aplinkiniais.

„Plartforma“ šiemet pasiūlė itin įvairią šokio spektaklių programą, kurioje - ir nauji vardai iš Korsikos, Slovakijos, Čekijos, ir žinomos trupės, tokios kaip „Granhoj Dans“ iš Danijos ar festivalį pradėjusi „Vertigo“ iš Izraelio. Tačiau, nepaisant žymių vardų, daugiausia dėmesio iki festivalio ir jo metu sulaukė didžiųjų milčių lervos. Toks, matyt, tas ekomenas.

Irimo filosofija

Garsas ir kvapas - tai pirmieji neįprasti aštrūs pojūčiai, vos įžengus į skaidrų geodezinį performanso-instaliacijos „Mass-Bloom Explorations“ kupolą. Smulkaus, nepaliaujamo traškesio ir salsvo kvapo kupinas danų trupės „Recoil Performance Group“ kūrinys - tai permatomu, kūno spalvos latekso kostiumu vilkinčios šokėjos Hilde I.Sandvold ir poros šimtų tūkstančių didžiųjų milčių lervų „pasirodymas“, trukęs tris dienas po šešias valandas kasdien. Šio pasirodymo „choreografiją“ sudaro ypač lėti ir atsargūs atlikėjos, kuriai jokiu būdu neleidžiama sužeisti ją apsupusių lervų, judesiai ir pačių lervų nuolat judantis knibždėlynas. Atlikėja vaišina savo „koleges“ vienkartinių polistireno pakuočių ir indų gabalėliais, siūlo tą patį daryti ir į kupolą užsukusiems lankytojams. Tokiomis paprastomis, bet drastiškomis ir galbūt būtent todėl įtikinančiomis priemonėmis performanso autorė Tina Tarpgaard perteikia pastarojo amžiaus išteklių švaistymo mentalitetą ir jo pasekmes bei pateikia futuristines naujos rūšių simbiozės perspektyvas. Ritmingas, visa apimantis mūsų šiukšlėmis mintančių lervų sukeliamas traškesys - ar taip skamba iš lėto besiartinanti apokalipsė? Ar ši mini plastiko dykynė - mūsų ateities maketas? Ką tokioje aplinkoje gali ir ką simbolizuoja žmogaus kūnas? Irimas yra pabaiga ar pradžia? Ar tai, kad atsiranda polistireną galinčios suvirškinti bakterijos, reiškia, jog turime vilčių išsivalyti? Tai tik keli klausimai, kuriuos galima sau kelti ir kontempliuoti, stebint itin neįprastą šio biomeno kūrinio choreografiją.

Nepaisant kai kurių nuomonės formuotojų socialinėse medijose sukeltų ir į galerijos erdves vėliau persikėlusių aršių diskusijų apie meno laisvę ir jos ribas, „Mass-Bloom Explorations“ tapo vienu stipriausių šių metų festivalio akcentų ir meninio bei edukacinio rezonanso požiūriu. Buvo be galo įdomu stebėti gausiai instaliaciją lankiusius vaikus ir klausytis jų tarpusavio pokalbių ar komentarų suaugusiesiems. Gal tai tik atsitiktinumas, tačiau šiuose pokalbiuose dominavo edukacija: mažieji lankytojai dalijosi pamokymais artimiesiems ir draugams apie gamtai daromą žalą, plastiko epidemiją, paaiškinimais apie didžiųjų milčių lervas ir bakterijas, leidžiančias joms misti polistirenu. Tad niūrias mintis apie trumpalaikę pasaulio ateitį praskaidrina šiame kupole gimusi viltis, kad, jei mamoms, tėčiams ir seneliams savo žinias beriantys vaikai augdami tęs šią ekologinės edukacijos misiją, galbūt jie ras tą paskutinės minutės sprendimą per pastaruosius porą amžių sukurtoms problemoms išspręsti. Gal ir naivu, bet viltis - žmogiška.

Žmogiškoji (ne)tvarka

Žmogiškosios (ne)tvarkos kupina pasirodė naujausio Šeiko šokio teatro spektaklio „Ordredesordreordredesordre“ premjera. Spektaklį klaipėdiečių trupei sukūrė šiuo metu Belgijoje gyvenanti ir kurianti šokėja ir choreografė Vilma Pitrinaitė. Kauno šokio teatre „Aura“ karjerą pradėjusi V.Pitrinaitė šiuo metu yra nepriklausomos šokio trupės „We cie“ įkūrėja ir meno vadovė, o „Ordredesordreordredesordre“ - antrasis jos darbas Lietuvoje.

Tvarkos ir jos priešingybės - netvarkos, chaoso - dinamiką scenoje choreografė perteikia derindama du iš pirmo žvilgsnio nesusijusius įkvėpimo šaltinius - mokslinius tyrimus biologinių sistemų srityje ir britų ‎postpanko grupės „Joy Division“ lyderio Iano Curtiso biografiją. Chaotiškas, tačiau kartu ir sistemingas dalelių judėjimas čia siejamas su gamtoje stebimais procesais ir su žmogiškuoju įsivaizdavimu, kad stabilumas - tai harmonija, visa ko pagrindas. Tačiau, pasak spektaklio kūrėjų, tik atsidūrusios disbalanse molekulės ima komunikuoti tarpusavyje. Ar tai tinka ir žmonėms? Regis, būtent tokį choreografinį eksperimentą galima stebėti spektaklyje „Ordredesordreordredesordre“.

Spektaklio pradžioje Audriaus Kalyčio elektrinės gitaros solo užliūliuojama publika suburta aplink veiksmo aikštelę stebėti begaliniame skriejime ratu įkalintus šokėjus, nuolat kartojančius tas pačias judesių sekas, kol galiausiai jie tampa ornamentu, ima priminti smėlio smiltis, besisukančias vėjyje, ar vandens sūkurį. Šis nenutrūkstamas, akivaizdžiai šokėjams nemažai jėgų kainuojantis judėjimas ilgainiui ima hipnotizuoti, kol galiausiai organiškai pereina į grupinį šokėjų muzikavimą. Tačiau šokėjams, deja, nepavyko į savo šėlsmą taip organiškai įtraukti publikos, kaip, panašu, numatyta spektaklio dramaturgijoje. Muzikinis šokėjų debiutas pristigo intonacinės precizikos, gal todėl įsitraukti į įsibėgėjus finalui ėmusį strigti veiksmą nebuvo taip paprasta. Tačiau akivaizdu, kad atsakymas apie chaoso ir tvarkos pusiausvyrą slypi buvime kartu, o dinamiškas dalelių judėjimas veda į komunikaciją ir susitelkimą.

Visai kitokį požiūrį į visuomenę pateikė danų choreografė Gunilla Lind spektaklyje komplikuotu, tačiau gana tiesmukai turinį atitinkančiu pavadinimu „Šiuolaikinės panikos tuštybė - V.O.M.P“. Mūsų scenai neįprastos estetikos spektaklis, drįsčiau spėti, savo stilistika ir tiesmuku pasakojimu turėjo nustebinti ne vieną mūsų teatro tradicijos perkeltinių ieškojimui pasirengusį žiūrovą. Rožinių atspalvių paletė, minkštomis formomis deformuoti šokėjų kūnai ir kampuoti, primityvoki judesiai, nesudėtingos, elementariais teatriniais etiudais pagrįstos judesių kombinacijos. Atrodytų, kad šis spektaklis nepelnytai atsidūrė tarptautinio renginio programoje. Tačiau visos išvardytos priemonės naudojamos tikslingai, pasitelkiant mūsų šokio scenai nebūdingą komedijos rūšį - farsą - demaskuojama šiuolaikinės visuomenės tuštybė, paviršutiniškumas, gaujos instinktų gajumas, inercija ir savirefleksijos stoka. Čia užčiuopiamos ne tik plačiai aptariamos susvetimėjimo ar aklo įtakos formuotojų sekimo tendencijos, bet ir asmeniškesnės, ne mažiau pavojingos individų savidestrukcijos problemos. Tiesa, tenka pripažinti, kad spektaklyje apsiribojama vien jau patvirtintų diagnozių konstatavimu, gal todėl jis palieka neišpildyto pažado įspūdį.

Panašiai, kaip ir kito danų choreografo Palle'o Granhojaus šokio spektaklis „Ieva ir Adomas“. Gal todėl, kad šį kartą choreografas kaip reta mažai pasikliovė jį išgarsinusia abstrukcijos technika. Scenoje - du absoliučiai nuogi šokėjai. Jie neturi ko slėpti ir už ko slėptis. Vienintelė priedanga čia - humoras ir apšvietimas. Vyro ir moters individualybės skleidžiasi priešais žiūrovus visais požiūriais plikomis scenomis. Choreografas nevengia juokauti, o scenoje pirmuosius (?) žmones įkūnijantys šokėjai Sofia Pintzou ir Mikolajus Karczewski's nevengia saviironijos. Choreografijoje dera ir kasdieniai, buitiški judesiai, ir socialinių šokių aidas, ir minėtosios obstrukcijos technikos (kai šokėjo judesiai suvaržomi, o jis toliau tęsia ir kartoja tą pačią, nusimatytą judesių seką tol, kol tai tampa nebeįmanoma) fragmentai. Ką reiškia laikyti vienam kitą, išlaikyti vienam kitą ir visus, vieno kitam su(už)kraunamus Rojaus (ir kasdienybės pragaro) obuolius, ir nepaisant to išlikti ne tik kartu, bet ir kiekvienam savimi? Žmogiškieji santykiai lietuviškajame kontekste nuskamba garsiau, nei spektaklio kūrėjų deklaruojama viešo nuogumo drovėjimosi problemos pornografijos prieinamumo amžiuje. Nuogi moters ir vyro kūnai „Plartformos“ scenoje tapo integraliomis šios komplikuotos planetos ekosistemos dalimis. Kaip ir karjeras jau senokai baigę, bet noro pasirodyti scenoje nepraradę vyresnio amžiaus šokėjai Jiri Lossl, Monika Rebcova, Anka Sedlačkova, Karelas Vanekas festivalio uždarymui skirtame šokio retro projekte „Nostalgiada“.

Šokėjai iš Slovakijos, Čekijos ir Vokietijos scenoje ne tik prisiminė vaikystę ir jaunystę, bet ir interpretavo senus bei kūrė naujus judesių junginius. K.Vaneko spektaklis koncentravosi į praeitį, nors šokėjus scenoje įdomu stebėti dabar. Jų refleksijos apie sovietinės sistemos įtaką jų vaikystei ir karjeros pradžiai nestebina šios Europos dalies gyventojų. Tačiau vyresnio amžiaus šokėjų buvimas (taip, būtent buvimas) scenoje akimirkai gali tapti savaimine vertybe. Nors fizinių galimybių skalė ir mažesnė, tačiau ją kompensuojanti ir judant scenoje besiskleidžianti ilgametė patirtis intriguoja kur kas labiau nei verbaliniai pasakojimai. Teatrui būdingas, o šiuolaikinio šokio scenoje vis dar retas skirtingų kartų atlikėjų susitikimas sukuria pilnatvės, pasaulio (ir sceninio, ir realaus) išbaigtumo pojūtį.

Savą indėlį į sceninę festivalio ekologiją įnešė ir kiti į 2019-ųjų „Plartformos“ programą įtraukti šokio spektakliai. Bene didžiausia šių metų „Plartformos“ žvaigždė - Izraelio trupė „Vertigo“, kūryboje siejanti meną, žmogų ir gamtą. Savo kasdienėje veikloje daug dėmesio ekologiškumui ir tvarumui skirianti trupė spektaklyje „Vienas. Vienas & Vienas“ daug dėmesio skyrė bendruomeniškumo, asmens ir jo aplinkos klausimams. Gamtos vaizdais, istorinėmis ir asmeninėmis fotografijomis, žmogaus kaulų vizualizacijomis ir šiuolaikiniu madonos įvaizdžiu iš ekranų užliejo Sonos Ferienčíkovos šokio spektaklis „Kaskart“ - tarsi vienas ilgas šokėjos sukinys, prasisukęs per žmonijos ir asmeninę istoriją. Be to, gimė įdomus dialogas tarp Korsikos trupės „Les Affranchies“ ir Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ šokio spektaklių. Helene Taddei Lawson režisuotas šokio spektaklis „Art Mouv“ netikėtai naiviai nagrinėjo moterų vaidmens kaitą visuomenėje, o Laurynos Liepaitės režisuotas „Su(si)tikimas“ į vieną pasakojimą pamėgino supinti lytiškumą, raganų teismų Lietuvoje istorijas ir sektos veikimo skerspjūvį. Nors labai skirtingi ir forma, ir atlikimo stiliumi, tačiau festivalio kontekste šie spektakliai papildė ir pratęsė vienas kitą stereotipinio moterų vaizdavimo aspektu bei jų vietos šiuolaikinio pasaulio ekosistemoje lokalizavimu.

Menama gyvūnija

Na, o cirkui skirta „Plartformos“ programos dalis prie ekologijos temos prisidėjo menamais gyvūnais. Vasaros pabaigoje Lietuvos Vyriausybė ir vėl svarstė siūlymą uždrausti cirko veikloje naudoti laukinius gyvūnus. Galutinį sprendimą dar turės priimti Seimas. Na, o naujasis cirkas bei jo kūrėjai ir be vyriausybių ir parlamentų steigimo jau ne vieną dešimtmetį yra atsisakę gyvūnų scenoje, ir, reikia pabrėžti, itin sėkmingai. Bet, paklausite, kaip ilgametės tradicijos, paveldas, publikos įpročiai ir lūkesčiai? Visi jie - patenkinami. Tai puikiai įrodė ir „Plartformoje“ viešėjusi prancūzų trupė „Le Cirque Plein d'Air“. Jų cirko ir muzikos spektaklį „Baltringue“ priskirčiau prie senojo cirko nostalgija dvelkiančių šiuolaikinio cirko kūrinių. Kaip ir daugelis tokių spektaklių, jis rodomas specialioje palapinėje - šį kartą tai buvo šalia Kultūros fabriko įsikūrusi jurta. Joje tilpo ne tik būrys vaikų, festivalio publika, bet ir tai, ką suprantame ir įsivaizduojame kaip cirko pasaulį. Spektaklio atlikėjai - Anne Desmoucelles ir Josephas Defromontas bei muzikantas Simonas Morantas - nedidelėje scenoje rodė virtuoziškus ir kartu paprastus numerius, žaidė objektais ir žiūrovų fantazija, kol iš dalelių surinko ir sudėliojo ne tik kelis medinius gyvūnus (savo vaidmenį atliekančius tikrai ne blogiau už gyvuosius), bet ir visiškai tikrą, dviračio (vadinasi ekologišką!) minėjo jėgomis varomą karuselę, galutinai sugrąžinančią naivius vaikystės stebuklus.

O lietuvių cirko kūrėjos Marijos Baranauskaitės pasirodymas tam tikru požiūriu mėgina priartėti prie negyvosios gamtos. Išgirdusi apie kolegų sukurtą spektaklį šunims ir katėms, Prancūzijoje ir Belgijoje studijavusi jaunoji klounados atlikėja nusprendė žengti dar vienu žingsneliu toliau ir sukurti spektaklį daiktams. „Sofos projektas“ savo turiniu neįprastas ne tik cirko, bet ir teatro ar šokio spektakliams. Čia didžiąją laiko dalį žiūrovams tenka ne stebėti veiksmą, o apsimesti, kad jų nėra, ar tiksliau - įkūnyti sofas. Mat M.Baranauskaitės spektaklis iš tiesų skirtas ne žmonėms, o sofoms. Bet rimčiau, „Sofos projekte“ M. Baranauskaitė derina klounadą, kritišką požiūrį į šiuolaikinį meną ir šiokią tokią savireflesiją. Lygindama save su sofa, atlikėja pateikia meiliai ironišką šiuolaikinio žmogaus / kūrėjo paveikslą, o priversdama visus žiūrovus noromis ar nenoromis įsitraukti į spektaklio veiksmą, pelno publikos palankumą ir simpatijas. Įdomu, kad konceptualizuodama savo pasirinkimą kurti spektaklį sofoms, kūrėja kilsteli savo iš pirmo žvilgsnio nerimtą kūrinį dar ir filosofiniu laipteliu.

Taigi, apsukus ratą nuo lervų iki sofų, susidaro itin plati sceniškosios ekologijos panorama, kurią klaipėdiečiams šiemet pasiūlė festivalis „Plartforma“. Vienintelis elementas, kurio vis dėlto pritrūko šioje mozaikoje, tai - šiuolaikinis teatras. Nors panašu, kad šią misiją „Plartforma“ lyg ir perleido teatro sezoną pajūryje užbaigiančiam festivaliui „TheATRIUM“, tačiau šie festivaliai vadovaujasi itin skirtingais požiūriais ir prioritetais, tad „Plartformos“ ekosistemai teatro elementas atrodytų būtinas.

Pastaraisiais metais vis nuskambant gyventojų skundams dėl krovos sukeltos aplinkos taršos Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste veikiančiose įmonėse, netylant ginčams dėl miškų kirtimų ir juos reguliuojančių teisės aktų ir aršioms diskusijoms socialinėse medijose apie Gretos Thunberg kalbą Jungtinėse Tautose, jos nuoširdumo koeficientą bei sveikatą, platus „Plarformos“ ekologiškumas atrodo tikslus ir savalaikis. Nors ne visi programoje pristatyti spektakliai lygiaverčiai estetiniu ar atlikimo technikos atžvilgiu, tačiau visi jie sugulė į keliasluoksnę dėlionę, skirtingais rakursais atspindinčią ekologišką (tausojantį aplinką) požiūrį į šiuolaikinį gyvenimą ir jo realijas. Tačiau ekologija šiame festivalyje nėra deklaratyvi kryptis, ji nėra prikišama ar tiesmukai brukama, ji tiesiog tampa efektyvia jungiamąja programos dėlionės medžiaga. Šis konceptualumas išskiria „Plartformą“ iš kitų šiuo metu Lietuvoje rengiamų tarptautinių scenos meno renginių ir skatina laukti kitų metų.

DURYS / 2019 liepa / Nr. 10(70)

Recenzijos