„Sirenos'17“: saulė, jūra ir mirtis

Vaidas Jauniškis 2017 10 05 menufaktura.lt
„Saulė ir jūra“ NDG laiptų aikštelėje. Lyg saulė išties būtų įspindusi pro galerijos langus. Rengėjų archyvo nuotrauka
„Saulė ir jūra“ NDG laiptų aikštelėje. Lyg saulė išties būtų įspindusi pro galerijos langus. Rengėjų archyvo nuotrauka

Baltame galerijos kube laikinasis laike besiskleidžiantis menas sutinka kitokią aplinką, išvalytą nuo įvairių ankstesnių aurų. Ypač jei jis rodomas net ne parodų erdvėse, o galerijų koridoriuose, praėjimuose. Stebint antrą spektaklį šį sezoną iš viršaus, nuo laiptų (po prancūzų „L'Absolu“ Naujojo cirko savaitgalyje)  skirtumas akivaizdus: tamsi erdvė spinduliuoja teatrinį misticizmą, net jei ten jo ir nėra, o prancūzų atveju - buvo, ir labai lietuviškas. Kompozitorės Linos Lapelytės, poetės, libreto autorės Vaivos Grainytės ir režisierės Rugilės Barzdžiukaitės šiuolaikinė opera „Saulė ir jūra“, pristatyta Nacionalinės dailės galerijos laiptų aikštelėje, buvo švari nuo ankstesnių čia vykusių renginių - jei apskritai toje vietoje kas buvo, - ir nelyginti šiuolaikiškesnė pačia baltuma, išviešintais veiksmais ir smulkmenomis, t.y. ji buvo visiškai priešinga tradiciniam teatrui. Lyg saulė išties būtų įspindusi pro galerijos langus.

Žinoma, opera neišsilaisvino iš kūrėjų praeities, pirmojo jų bendro kūrinio „Geros dienos!“, tą pačią struktūrą dar sustiprindama. Ir gal neišėjo į naudą arijų ir veiksmo skaidymas numeriais, minties įtaigumą ir veiksmo vientisumą keičiantis „cirkišku“ laukimu, kokia bus kita atrakcija. Tačiau autorės elgiasi taip, kaip ir jų personažai, - lengvai, nerūpestingai, lyg paplūdimyje mėtydamos kamuolį vienam ar kitam svylančiam kūnui - ir gal taip tampa lengviau priimti kūrinį. Opera beveik apie nieką: dainuojama apie įdegio kremus, atostogas Australijoje prie koralinio rifo, išvykusius į užsienį vaikus ir kol kas drauge su tėvais po vandenynų krantus keliaujančius paauglius. Projekto kūrimas turėjo būti malonus procesas - įspūdis, lyg autorės būtų leidę laiką Lietuvos paplūdimiuose ir skenavę akimis ir ausimis visus pokalbius, skaitomą lektūrą (ne literatūrą), maudymosi kostiumėlius ir dažniausiai pasikartojančius judesius (paimti kremą, žaisti šachmatais, manipuliuoti išmaniuoju, nuo rankšluosčio nupurtyti smėlį, spręsti sudoku, miegoti, degintis įvairiomis pozomis). Mūsų žvilgsnis iš viršaus stebi visą paplūdimio išklotinę, ir vienas nuostabiausių dalykų čia yra sukurtas erdvės „tikrumas“ - žaidžiantys ir stebėtinai natūraliai „scenoje“ besielgiantys vaikai, ne tik netrukdantys visam „garsovaizdžiui“, bet jį praturtinantys minimaliais garsais ir atgaivinantys suaugusiųjų poilsio statiką; suaugusieji taip pat ne visi dainuoja, bet taip pat kuria vaizdo tikrumą,- tikėtina, vyras į šį „koncertą“ palydėjo žmoną, o vaikai - mamą (kuri turbūt  greitai dainuos su dar vienu kūdikiu ant rankų). Tai išdarko tradicinę „visų scenoje svarbių ir reikšmingų“ sampratą ir kuria tą čia ypač reikalingą nereikšmingumo pojūtį. Tyčia supaprastintai, net primityviai skambanti elektroninė muzika tarpais žaidžia su popsu lyg jūra su krantu (čia galime paniūniuoti šimtus dainų su „shore and sea“), ir tas (veikėjų ir žiūrovų) nereikšmingas malonaus poilsio leidimas atleidžia nuo sąmoningesnės atsakomybės egzistuoti kitaip ar net bandyti mąstyti. Jūra graži, nes žalia ir spalvota nuo plastiko kamštelių, koralai žavūs, nes blyškūs, gali po juos palaipioti, orų prognozės keičiasi netikėtai ir prieš įprastus dėsnius, tik diskomfortas, kad lėktuvai vėluoja, bet nieko, suspėsim, vistiek malonu tokie netikėtumai kaip voveruškos gruodį... Ir švelniai, kaip koks besileidžiantis lėktuvas - kol jam nepriartėjus nesuvoki visos masės ir galios - suskamba viena kita baugi nata, žodžiai, fiksuojantys naikinamą aplinką ir džiugiai iš savęs atimamą galimybę gyventi. „Jūra žalia tarsi miškas: Eutrofikacija!“. Gal tik dvynukių virkavimai dėl nykstančių koralų bei galimybė viską susigrąžinti 3D spausdintuvu suskamba kiek per tiesmukai, nuojautą keičia deklaracija, bet vėl grįžtama prie nereikšmingo buvimo,- tik viena pakopa aukščiau. Žaidžiama žiūrovų žvilgsniu, kuris nuo laiptų kyla aukštyn, gal net susitapatina su astronauto, fotografuojančio planetą iš kosmoso, ir toji malonaus paplūdimio civilizacija ima rodytis kaip save naikinančių ir to net nepajėgių suvokti kvailių gentis, kuri po dinozaurų ėmėsi savęs pačios. Lieka tik laiko klausimas, o šis jau reliatyvus. Po 40 metų naujasis „Einsteinas paplūdimyje“ nuskamba grėsmingai, ir stebėtina, kad operos autorės  ėmėsi tokios pas mus nepopuliarios temos ir jai pritaikė itin malonią žiūrovams, bet bekompromisę sau protingą kūrybinę strategiją. Dar vienas žingsnis prieš inerciją. Intelektas scenoje taip pat kėsinasi į „Raudonąją knygą“.

xxx

Užgauta „Saulės ir jūros“ nata apie artėjančią mirtį jau visu pajėgumu suskambėjo pirmajame užsienio „Sirenų“ kūrinyje, Stefano Kaegi ir Dominico Huberio „Nachlass, kambariai be žmonių“.  Pirmąjį žodį versčiau kaip „Palikimą“, ir nebūtinai suplanuotą. Nors visi aštuoniuose kambariuose įkurdinti dar gyvų ir jau išėjusių balsai jį planavo, rengėsi, tačiau tolimi giminaičiai (o tokiais ir esame mes) nebūtinai pasiims tai, kas jiems įteikiama.

Viena įdomiausių instaliacijos dalių čia yra pats kambario atkūrimas - prieš įžengdami į Menų spaustuvės Juodąją salę televizoriuje galime matyti tikrus jų ardomus kambarius, o salėje - jau atkurtus, lakoniškai, bet preciziškai imituojančius gyvenusiųjų stilių. Dažniau jis - dar ano amžiaus 7-8 dešimtmečių (bankas Štutgarte, kino teatras, motelio kambarys), kitur likę tik detalės (turko  Šveicarijoje, fondo archyvo Briuselyje). Visgi labiau už buvusį ar dar tebesamą gyvenimą kūrėjai akcentuoja gyventojų ištarmes, įrašytas į kompiuterius ir paleidžiamas kas kelios minutės, užėjus naujai žiūrovų partijai.

Prieš 10 metų „Sirenos“  visą festivalį skyrė mirties temai - nuo Jano Fabre  „Rekviem metamorfozei“ iki „The Tiger Lillies“ miuziklo „Mergaitė su degtukais“. Tada keliavome į Bernardinų sodą, kuriame buvo instaliuotos kapinės, ir iš po antkapių skambėjo teatrališki ir spalvingi, kiek literatūriniai „Monologai Morė prie Ragiuzo“ (rež. Valéry Deloince), iš kurių galėjai susikurti visą mažo miestelio oficialių ir slaptų ryšių ir galių žemėlapį. Mirtis ir anapusinis gyvenimas buvo pakylėti, su prustiškos nostalgijos gaidele. Šiandien „Rimini Protokoll“ kūrėjas Stefanas Kaegi ir kompanija viską  pateikia be jokių fantazijų, realiai iki televizinio plokštumo: parašiutininkas pasakoja apie savo šuolį nuo uolos, kiekvienas jo naujas bandymas gali būti paskutinis. Bet pasakoja taip neįdomiai, lyg kokiame prastame vokiečių dokumentiniame filme. Šveicarijos turkas parodo visą savo režisuojamą mirties fabriką - ir savo įkapes, ir karstą, ir jo persiuntimo į Turkiją firmą. Gal tik kai atsiduria Stambulo kapinėse, sukirba jausmai, o šiaip - mirtis yra suprantama stulbinamai banaliai fiziškai. Bankininkų šeimą kabinete juokingai „vaidina“ du laptopai, ir čia jau regime „objektų teatrą“ - kairys (moteriškė) vis įkyriai įsiterpia į dešiniojo monologą. O kino teatre garsią „Tom Pilibi“ dainelę „atlieka“ tik 12-metės aktorės Nadine Gros megztinis, ir čia jau - nostalgiškas monoteatras. Nadine, beje, taip pat labai aiškiai suvokdama savo nykimo tragediją, pasirinko eutanaziją Šveicarijoje.

Stefanas Kaegi labiau akcentuoja ne pačią mirtį, o tai, kas yra iki jos - nepatogumai praradus adekvatų aplinkos suvokimą, beprotiški skausmai, beprasmybės jausmas tuščiai leidžiant laiką. Po to liks tik šis palikimas, perėjęs į spektaklį („Rimini protokoll“ mėgsta post ir eks - įdarbina buvusius „Sabenos“ aviatorius, apleistus pastatus įvairiuose miestuose, prisiminimus). Palikimas rodosi taip pat labai žmogiškas ir drauge sausokas, tai dramos be jokių koturnų: bankininkas bando pasiteisinti, kodėl tarnavo hitlerjugende, ir „palieka“ mums priesaką netikėti jokiomis ideologijomis; Nadine Gros balse - apmaudas, nes taip ir nesiryžo tapti aktore, o vien balso įnoringumas neleistų suabejoti jos gebėjimais pasiekti Holivudą. Turkas prastai kalba vokiškai, tačiau gyvena, kaip pats sako, „auksiniame narve“ ir į Turkiją grįš tik karste. Gabrielle von Brochowski rūpinasi įsteigti savo fondą Afrikai, girdime jos pokalbius su dainininku Rokia Traoré, vartome Dieudonné Niangouna spektaklių dosjė ir girdime kiek patetišką išvadą, kad šį žemyną galbūt išgelbės „tik jų pačių menininkai ir verslininkai“. Viso „spektaklio“ dramaturgiją susikuri pats, rinkdamasis vienas ar kitas duris ir nežinodamas, kas už jų laukia, ir taip susirežisuoji, ar finale nuskambės „palikti ką nors kitiems“, ar tik rūpintis savimi. Net ir tebeskambantis balsas yra paminklas sau, kurio kažin ar norėtum. Visos versijos žmogiškos, jokio vertinimo čia nėra. Durys automatiškai atsidaro, laikas išeiti. Ramu ir sausa kaip eutanazijos centre, ir tik lieka klausimas, ar tavo butas bus paverstas kokio nors teatro dekoracija. 

Recenzijos