Apie įvykusius ir užstrigusius stebuklus

Jūratė Katinaitė 2017 03 16 menufaktura.lt
Merė Popins - Jomantė Šležaitė. Martyno Aleksos nuotrauka
Merė Popins - Jomantė Šležaitė. Martyno Aleksos nuotrauka

Vėl užlipau ant to paties grėblio - antrą sykį gyvenime sutikau recenzuoti spektaklį vaikams. Ir vėl įviliojo į spąstus mintis, kad tai - šiuolaikinė lietuvių opera, tad jaučiausi turinti tam tikrą profesinių instrumentų rinkinį, kuris padėtų šį tą pasakyti. Šįsyk - apie Ramintos Šerkšnytės operą „Penki Merės stebuklai“ pagal vaikų literatūros klasikės Ramutės Skučaitės libretą. Prisipažinsiu: nesugebu įlįsti į vaikišką kailį ir švariomis nuo bet kokios patirties akimis bei ausimis pamatyti ir išgirsti vaikams skirtą spektaklį. Visai nekoketuoju. Anksčiau maniau, kad bet kuris suaugėlis gali įvertinti vaikams skirtą veikalą, juk su kokiu malonumu ir įsijautimu vaikystėje skaitydavome Justino Marcinkevičiaus „Greitąją pagalbą“ ar „Grybų karą“! Paskui su tokiu pačiu malonumu jau studentė, pastebėdama daugybę autoriaus meistriškumo detalių, kurios vaikystėje buvo nė motais, skaitydavau tą patį savo mažiesiems giminaičiams. Bėgo metai... Neseniai Kalėdoms nupirkau vieną iš savo vaikystės mylimų knygelių, tik išleistą naujai, net su tomis pačiomis iliustracijomis, ir šoviau pro šalį. Nuovokaus pradinuko ši knyga nesujaudino nei mielais piešinukais, nei žaismingu, sykiu išmintingu tekstu. O berniukas anksti išmoko skaityti, tėvai irgi jam nuo mažumės skaitė... Pirmąkart apie tai rimtai susimąsčiau, kai prieš gerą dešimtmetį BBC rodė „Teletabių“ serialą, kuris, gal kiek per aštriai pasakysiu, rodėsi žalojantis vaikų estetinį skonį, užuot ugdęs. Tačiau teletabiai tiesiog užburdavo pyplius, net dar nešliaužiojančius kūdikius. Serialą kūrė ne tik animatoriai ir lėlininkai, bet visa komanda pedagogikos profesorių, kurie žinojo, ką daro. Tuomet aš pasiduodu.

„Penkių Merės stebuklų“ kūrėjų komanda pridėjo nuorodą „visai šeimai“, tad tai suteikė vilčių, kad spektaklis turėtų būti prasminiu požiūriu daugiasluoksnis. Ir tai buvo geras apsidraudimas. Patiems mažiausiems turi pakakti reginių, spalvų ir garsų. Antai šalia manęs sėdėjusi kokių trejų metukų mergytė stebėjo sceninį vyksmą susikaupusi ir tik tuomet, kai jai tapdavo nebeaišku, nervingai timpčiodavo mamos rankovę. Štai tada ir praverčia „kito sluoksnio“ žiūrovas - mama ar tėtis, kuris paaiškina, kas čia vyksta. Visgi jautriausiai mergytė reaguodavo į dailininkės Julijos Skuratovos sukurtus taiklius kostiumus, kaip antai neproporcingai išdidinti (patyrusi lėlininkė išmano lėlių proporcijų poveikį) Padavėjo ar Parko sargo personažai-lėlės ir kaskart, kai scenoje pasirodydavo karūną ir prašmatnią mantiją vilkintis Karalius (Liudas Norvaišas ir Egidijus Dauskurdis), entuziastingai sušukdavo: „Kalãlius!“ Su šiuo sluoksniu, matyt, viskas tvarkoje. Tačiau kur kas storesnis sluoksnis nutaikytas į pradinukus, kuriems jau formuojasi kritinis mastymas ir humoro jausmas. Čia tenka stabtelėti prie kontroversiškiausio Ramutės Skučaitės personažo - Ponios Ben. Elės ir Simo bei nė metukų neturinčių dvynukų mama vaizduojama kaip šiuolaikinė supermamytė, kurios interesai anaiptol neapsiriboja šeima. Priešingai, ji tik ir lekia iš namų kuo toliau nuo rutinos į susitikimą su drauge, po to į parodą, po to dar kažkur. Jos nesustabdo net vaikų ligos (Elės ausies uždegimas). Aišku, kad stipriai šaržuotas mamos paveikslas nutaikytas į giliausio sluoksnio stebėtojus - suaugusiuosius, ypač į veiklias, valdingas ir aikštingas šiuolaikines supermamytes. Muzikinė Ponios Ben charakteristika - kampuota vokalinė linija, aukštas spigus balso tembras - dar labiau paryškina ją kaip, sakyčiau, neigiamą personažą. Negana to, jai priešpastatyta puikioji auklė Merė. Kaip į Ponios Ben personažą reaguoja, tarkime, keturmetis, kuriam mama - visas pasaulis, nesiimu spręsti. Čia būtų įdomi pedagogikos specialistų nuomonė, tačiau nuojauta kužda, kad Ramutė Skučaitė, visą gyvenimą rašanti vaikams ir su mažaisiais skaitytojais bendraujanti, prisimenanti dabartinių supermamyčių kartos vaikystę, turbūt nesielgė neapgalvotai. Tarp kitko, ketinu eiti į šią operą su savo aštuonmečiu krikštasūniu, tad pabandysiu neaštrindama reikalo kaip nors išgauti jo nuomonę apie Ponią Ben, nors jau bus šaukštai po pietų (recenzija bus publikuota ir pamiršta). Galima būtų aptarti kiekvieną personažą iš kiekvienos žiūrovų amžiaus grupės pozicijų, tačiau, kaip jau aukščiau bandžiau apsidrausti, nesijaučiu turinti nei teorinių, nei praktinių pedagoginių įgūdžių. Verčiau jau pereikime prie muzikos.

Raminta Šerkšnytė sukūrė efektingą, spalvingą ir temperamentingą partitūrą - nesupaprastintą, nesubanalintą ir nenusaldintą. Orkestras skambus, faktūros tirštos, skirtingų epizodų kaita greita, iš peties darbuojasi mediniai pučiamieji, o dar labiau - kompozitorės mėgstami mušamieji. Vokalinės linijos iš pirmo žvilgsnio nesudėtingos, dainingos, tačiau kompozitorė į melodijų kontūrus prispendė harmoninių ir metroritminių spąstų, kuriuos dainininkams reikia išnarplioti švariai intonuojant ir raiškiai artikuliuojant. Tai sukuria šviežesnės, gyvesnės muzikos kalbos pojūtį ir sykiu neapsunkina klausytojų suvokimo. Elę ir Simą vaidinantys vaikai nedainuoja, jiems skirti kalbamieji epizodai ir tai, mano požiūriu, geriau, nei sukurti jiems kokias nesudėtingas daineles, kurios vargiai ar sklandžiai įsipintų į operos muzikinį audinį ir nepaverstų jo eklektišku.

Į partitūrą kompozitorė sumaniai įpynė klasikinės operos štampų, kurie čia veikia ir kaip žaismingos, stilizuotos inkrustacijos labiau patyrusiems klausytojams, ir kaip operos pažinimo pradžiamokslis mažiesiems. Tai ir ansamblinės scenos, kai kiekvienas personažas išgyvena skirtingas emocijas, tad dainuoja skirtingą tekstą ir savarankišką melodiją. Toks žavus, greito tempo ansamblis skamba I veiksme, kai Merė pareiškia, kad šiandien jai poilsio diena, todėl vaikus turi globoti patys tėvai. Štai šis tėvų ir Merės trio skamba lyg iš Rossini operų. Arba ansamblis Saros Vamp namuose II veiksme. Na, o kokia klasikinė opera be baletinio divertismento? Ir čia visų grožiu išsiskleidžia Piotro Čaikovskio baletų dvasia alsuojantis valsas I veiksmo scenoje su Karaliumi ir net šokančia karve! Tiesa, šiuolaikiniai režisieriai iš operų guja lauk šokių scenas, negailestingai jas kupiūruodami net iš prancūziškų „grand opera“ stiliaus veikalų, kur baletas yra vienas iš esminių žanro dėmenų, tad Ramintos Šerkšnytės reveransas tradicijai juo žavesnis.

Tenka išskirti ir chorines scenas. Vieni chorai - fantastiniai, kaip kad įstabaus grožio impresionistinis vėjo choras, tai pat šešėlių, dangaus chorai, kiti - buitiniai, realistiški - praeivių, gatvės klausytojų, parko lankytojų. Pastarieji paprastesni, o fantastiniams kompozitorė negaili intonacinės įvairovės, subtilumo ir jausmingai nuteikiančių melodinių mušamųjų tembrų. Tiesa, kai kurie realistiniai chorai nuskambėjo kiek aštrokai, kaip antai prologo gatvės praeivių choras, pasakojantis apie pakabintą skelbimą, kad Benų šeima ieško auklės. Tačiau čia galbūt priekaištas šiek tiek forsuotam atlikimui, tarsi netyčia būtų pramušta garso stiprumo riba, juolab kad choras išeina į avansceną ir užgriaudi kaip reikalas! Antrojoje premjeroje tas pats pasikartojo. Tad jau nebežinau, ar šį priekaištą adresuoti kompozitorei, ar atlikėjams. Nepaisant smulkmenų, pastatymo muzikos vadovo ir dirigento Juliaus Geniušo ir orkestro bei choro (vadovas Česlovas Radžiūnas) darbas atliktas puikiai, muzikinė medžiaga įvaldyta ir su pakiliu užmoju atlikta. Apskritai, muzikinė operos dalis skamba lyg kine, kartais primena prašmatnius Walto Disney'aus filmų garso takelius su užburiančiais efektais, kai taip įsijauti į skambantį reginį, kad net nebegirdi muzikos kaip atskiro darinio, o pasileidi nešamas veiksmo ir emocijų bangos.

Štai čia metas pereiti prie vizualiosios spektaklio dalies. Afišose skelbiamos scenografo Gintaro Makarevičiaus, žymios lėlininkės Julijos Skuratovos (ji ir kostiumų dailininkė) bei vaizdo projekcijų dailininko Rimo Sakalausko pavardės žadėjo puikų rezultatą. Su tokia komanda   režisieriui Kęstučiui Jakštui tik ir kurti Merės stebuklus! Lūkesčiai beveik išpildyti, tačiau spektaklis palieka nevienareikšmį įspūdį, kai kurios scenos nesuvaldytos - kitaip tariant, jose pritrūksta stebuklo. Pradėsiu nuo stipriausių, mano supratimu, scenų. Išties kerinti pražydusių vyšnių scena, skambant vėjo chorui. Tai buvo vienas iš tų momentų, kai įtari kritikė žaibiškai atsivertė į kadaise buvusią mažąją Jūratėlę ir spoksojo nemirksėdama lyg apkerėta. Tačiau valingai susitvardžiusi nepatiklioji kritikė prisiminė savo užduotį ir ėmė dairytis, kaip reaguoja mažoji publika. Taip, įspūdis kuo puikiausias, vaikai guviai žvalgėsi į skriejančius vyšnių žiedlapius. Tad Merės pasirodymas sėkmingai paruoštas.

Kitas puikus momentas - dvynukų pokalbis su Mere. Dvynukai dar kūdikiai, jie nekalba, tačiau su Mere puikiausiai šnekasi lyg gyvuliukai Kalėdų naktį! Kaip šį stebuklą sukurti? Dvynukai Julijos Skuratovos valia įsodinti į stilizuotus secesinius lopšelius, atitariančius kai kurių kitų spektaklio kostiumų ir objektų estetiką. O jų pokalbis-lopšinė skamba iš fonogramos, įdainuotos „Ažuoliuko“ choro mažųjų grupės. Įriedėjus lopšeliams publika nuščiūva. Hipnotizuojanti lopšinės melodija ir „iš kažkur“ sklindantis garsas (juk lopšeliuose įmantriai „sulankstyti“ mokyklinio amžiaus vaikai tyli) buvo antroji spektaklio scena, kai salėje nebuvo girdėti jokio šurmulio. Tai vienintelė scena, kai dainuoja vaikai. Lyg žanrinis inkliuzas, kuriuo išpildomas pirmasis Merės stebuklas. Tyli melodija ir netekusi žado mažoji publika... Pirmąsyk ji nuščiuvo, kai Prologe į sceną įsiveržė Auklių auklė policininkės uniforma ir sutrenkė savo didaktinę ariją (kaip visada neprilygstama tokiame amplua Inesa Linaburgytė pirmojoje premjeroje, šiek tiek nuosaikesnė ir, sakyčiau, viliokė Aistė Miknytė - masalas operos nemėgstantiems, bet iš pareigos vaikus atlydėjusiems tėčiams). O grįžtant prie stebuklingosios lopšinės, manau, kad kompozitorei čia pavyko sukurti mažą šedevrą. Kadaise kelios kartos mokėjo mintinai berniuko dainelę „Kiek darbelių, kiek darbų, kiaurą dieną aš skubu...“ iš Eduardo Balsio oratorijos „Nelieskite mėlyno gaublio“. Dabar mokyklose jaunesniųjų klasių moksleiviai galėtų traukti Ramutės Skučaitės - Ramintos Šerkšnytės „Mes tik ligi šiol tylėjom, nes kalbėti negalėjom... O dabar mes netylėsim, tu esi, ir mes kalbėsim...“ Hitas!

Žavus paveikslas ir Saros Vamp namuose - tiek jos solinis numeris, beveik išpuolis (ekspresyviai vaidinusi ir dainavusi Jovita Vaškevičiūtė ir dar stipriau nokautavusi Inesa Linaburgytė antrojoje premjeroje), tiek ansamblis su pasirodžiusiu ponu Tonu (puikūs Rafailo Karpio ir Mindaugo Jankausko vaidmenys). Dar išskirčiau efektingą pilnaties patekėjimą parke.

Šie epizodai - paveikiausi spektaklio momentai, kai muzika, scenografija, vaizdo projekcijos ir apšvietimas (šviesų dailininkas Andrius Jankauskas) susiliejo į magišką teatrinį vyksmą.

Ne tokios sėkmingos masinės scenos. Jos perdėm sunkiasvorės ir perkrautos, nugramzdinančios  mizanscenas, kurios pagal siužetą gana svarbios. Masinėse scenose scenografija prašyte prašėsi transformuojama į erdvesnes formas. Manyčiau, kad esti tam tikro stilistinio „nesusikalbėjimo“ tarp scenografijos ir kostiumų. Julija Skuratova kūrė tariamai buitinį, bet išties labiau stilizuotą secesinį, fantastinėse scenose dar ir barokinį personažų pasaulį, tik kelis realistinius veikėjus, kaip antai Ponią Ben ar Auklių auklę aprengė buitiškai (šiuolaikiškai), o išmanusis Gintaras Makarevičius sumeistravo kaip visada funkcionalų, nevienprasmišką, tačiau abstraktų scenovaizdį, kuris puikiai dera su vaizdo projekcijomis, tačiau ne visada su kostiumais. Kad ir griežtų formų raudonasis minkštasuolis dvynukų lopšelių fone. Mano kukliu skoniu, šie objektai scenoje „nesulipo“ į stilingą reginį. Scenovaizdis įkalino ir masines scenas, ypač epizode su karve, kai Benų namai staiga virsta rūmais. Na, nepavirto jie rūmais, nors tu ką! Ir šokiui, ir, ypač, Karaliaus stotui pristigo erdvės. Tas pats nutiko ir arbatos gėrimo scenoje su piešėju Vincentu (Žygimantas Galinis) ir kulminacinėje scenoje Parke. Avanscenoje būriuojasi choras, solistai, mimanso artistai, skamba ansambliai, solistų replikos, o visame margumyne sunku atskirti, kuris personažas dabar dainuoja. Čia akmuo į režisieriaus daržą. Tik švieslentėje perskaitome tekstą, kad užliejusi pilnatis pakeitė visus žmones, kad jie tapo nuoširdūs ir atviri, kad Sara Vamp atsisako pretenzijų į pono Tono širdį ir t.t. Tačiau minioje jokios personažų transformacijos nematyti, visi stovi, kaip stovėję. Kitaip tariant, režisūriškai ši scena liko neišspręsta, tad ir penktasis Merės stebuklas pakibo.

Personažų daug ir įvairių, juos įkūniję artistai dirbo iš peties. Joana Gedmintaitė kurdama jau aptartą dviprasmišką Ponią Ben buvo šiek tiek nervinga, kas, manyčiau, trukdė preciziškai atlikti  vokalinę partiją, kuri ir šiaip nepatogi, aukšta, lyg specialiai erzinanti. Aistės Pilibavičiūtės personažas koketiškesnis ir sykiu komiškesnis. Ponui Benui operos autorės didelės reikšmės nesuteikė, tad Liudas Mikalauskas ir Šarūnas Šapalas nesunkiai susitvarkė su užduotimi - sukurti tėčio, kuris šeimoje griežia antruoju smuiku, paveikslą.

Tačiau svarbiausia - Merė. Jeigu jai nepavyktų įtikinti mažųjų žiūrovų, spektaklis tiesiog neįvyktų, nepadėtų nei žydinčių vyšnių, nei vėjo, nei pilnaties kerai. Visgi abi Merės buvo nuostabios. Jomantės Šležaitės herojė lyg ekspresyvesnė, valiūkiškesnė, Eglės Šidlauskaitės - romantiškesnė, švelnesnė. O vokaliniu požiūriu abi tiesiog puikios, stilingos, balsingos. Labai svarbu, kad Merė - gerumo, grožio, stebuklo ir meilės įsikūnijimas - prabiltų maloniu, aksominiu tembru, kad mažam teatro žiūrovui tas balso grožis įstrigtų į atmintį. Tuomet jis visą gyvenimą bus jautrus gražiam dainavimui, ir opera taps ilgesingu prisiminimu, kurį norėsis vėl ir vėl pakartoti.

Recenzijos