Areimos kalėjimas

Milda Brukštutė 2016 05 01 Menų faktūra
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. Liudo Masio nuotrauka
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. Liudo Masio nuotrauka

aA

„Man svarbiausia buvo sukurti kalėjimą. O kas jį sukuria? Laisvės apribojimas: keturios sienos ir langas, jis yra laisvės viltis, pro kurį žiūrėdami ilgimės to, ko netekome. Tai ir mano scenovaizdis - pilkos sienos ir vienas didžiulis vilties langas.“ (Režisierius Artūras Areima)

Ką gi, tuomet pakalbėkime apie kalėjimą. Tai tokia vieta, kurioje gyva pavirsta į negyva. Vieta, iš kurios kada panorėjęs neišeisi. Kurioje trūksta oro, kūrybos, artimų žmonių; kur viskas tau svetima. Bet yra didžiulis langas, pro kurį sklinda Eugenijaus Sabaliausko šviesa ir fotelis, odinis, turbūt patogus.

Du premjeriniai Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Marija Stiuart“ vakarai man pasirodė tikras kalėjimas. Jame net trims veiksmams buvo įkalinti niekuo dėti Mažojo teatro aktoriai. Aišku, ir žiūrovai, bet čia jau ne tokia graudi istorija... Aktoriai sukosi kaip įmanydami, tai rėkimu, tai šaltu abejingumu, tai gana paviršutiniška, bet vis dėlto ironija. Supančioti ilgo, kliuvinėjančio, nei kasdienio, nei besirimuojančio Friedricho Schillerio teksto, kurį kadaise išvertė Vytautas Bložė, ir besistengiantys bent kartais netikėtais išsišokimais nugalėti savo pačių sukeltą nuobodulį.

Karališkasis gyvenimas nestokoja suvaržymų, bereikalingų įmantrybių, plika akimi dažnai nė neįžvelgiamų tradicijų. Ir kartais, nors tai ir garantuoja monotoniją, visai smagu stebėti įvairiausius karališkosios šeimos gestus, jos skrupulingus judesius, taupias, bet dosnias veido mimikas ir neišsenkantį garderobą. Dažnai vien dėl to kuriami ir žiūrimi istoriniai-kostiuminiai filmai. Aišku, kaip ir galima buvo tikėtis, Areima, statydamas savąją „Marijos Stiuart“ versiją, pasistengia viso to grožio išsilenkti. Šitaip jis tarytum sušiuolaikina dar 1800 m. parašytą kūrinį ir, tuo pačiu, palengvina aktoriams, kostiumų dailininkei bei sau pačiam keliamus reikalavimus.

Jokiais būdais nenoriu pasakyti, kad atsisakyti istorinio vaizdo kartotės jau savaime yra lengvesnis kelias. Tokiu jis tampa tik tuomet, kai vietoj to nieko nebūna pasiūlyta. Kai išvengiama ne tik istorinės, bet ir dabarties ar ateities perspektyvos. Kai kostiumai atrodo paprasčiausiai pigesni (kostiumų dailininkė Monika Gurskytė), veikėjų laikysena - suglebusi, o ironija, kuri dar galėtų apeliuoti į naujas prasmes ir režisūrinį braižą (mat kyla ne iš Schillerio teksto) - iliustratyvi, pažodinė. Kad ir kaip bežiūrėtum, nepanašu nei į žadėtas idealo paieškas, nei į to idealo griovimą. Ir kaip tik todėl, kad nepasirinkta jokia pozicija, visiškai nepateisinamas čia atrodo paties Schillerio melas, jo lengvabūdiška istorijos interpretacija, kurios buvo griebtasi vardan jo laikmečiui ir jam pačiam priimtinesnės grožio sampratos ir aiškiai nubrėžtos ribos tarp gėrio ir blogio. Žvelgiant šių dienų akimis, visiška kalėjimo pilkuma dvelkia dramaturgo sprendimas sutirštinti spalvas, apeiti ir pakeisti faktus, tam, kad gimtų šis nuobodus, priplėkęs idealas su prikišamai aiškiomis moralinėmis vertybėmis.

Kalėjime gali daryti ką nori - vis tiek liksi kaltas, vis tiek gerai nebus. Nieks čia prie nieko nelimpa ir jau tikrai kad netarnauja bendram labui. Ir kas gi galėtų būti bendro, kai kiekvienam atskirai, savomis priemonėmis bei jėgomis tenka kovoti už išlikimą? Galbūt labiausiai pasisekė Elžbietai Latėnaitei, kurios karalienė Elžbieta čia tokia aikštinga pamaiva, kad jai nereikia rūpintis savojo vaidmens natūralumu. Ji - pabrėžtinai nenatūrali, netikra ir dėl to net tarytum natūraliau už kitus besijaučianti, vaidinanti. Tuo tarpu Indrės Patkauskaitės įkūnyta Marija Stiuart tokia dora, švelni ir kažkaip perdėm nuolankiai išdidi (bet ir jos intonacijose kartais prasimuša nuobodulys - tik sunku suprasti ar specialiai, ar netyčia), kad labai jau sunku patikėti, jog ji dar ir įdomi, praeityje įvairiausių nuotykių turėjusi asmenybė. Bet palikime ramybėje ir taip iškankintus aktorius ir pereikime prie scenografijos - dar vieno neaiškaus, paskiro elemento.

Lyg ir nėra ką pasakyti apie kelias pilkas sienas, langą ir odinį fotelį. Tačiau veikiausiai tame slypi kažkokia paslaptis. Mat režisierius pats atsidėjo scenografijos kūrimui. Ir galbūt kaip tik dėl to pamiršo savo, kaip režisieriaus pareigas - sujungti paskirus sprendimus į bendrą visumą. Tuo tarpu pro langą krintanti vilties šviesa vertė galvoti visai ne apie laisvę, o tik kaip subtiliai, taip pat tarp pilkų sienų ji krito Krystiano Lupos „Didvyrių aikštėje“. Nieko funkcionalaus (taigi ir iš tiesų scenografiško) „Marijoje Stiuart“, deja, nėra. Tik retkarčiais akį patraukia prašmatnios Rimo Sakalausko kurtos vaizdo projekcijos - jose tai kalendorių lapeliai, kurių tiek daug teko nuplėšti Marijai, tai rožančiai, mat tą akimirką ji meldžiasi ar (čia jau visa filosofija!) pulsuojančios vandens bangos. Lyg ir gražu, tik neatsiranda už ko užsikabinti.

Taip visas teatras įkalintas kartu su karaliene Marija. Ir visiems drauge čia tenka stumti laiką, prislėgtiems bent šiokios tokios prasminės minties trūkumo. Galbūt tai - pereinamasis laikotarpis, kuomet režisieriui pabodo žaisti formomis, bet ir prie tvarkingo (taigi apgalvoto) literatūrinio teatro jau nebesinori sugrįžti. Galbūt šiuo šaltu, išvargusiu spektakliu betikslio blaškymosi ratas užsidaro ir pradėsime stebėti atsinaujinančią, kvėpuojančią režisieriaus kūrybą. Galbūt. Tačiau vieno niekaip negaliu suprasti. Scenoje suvedamos dvi be galo aistringos, įsimylėjusios, jaunos, ambicingos, kompleksuotos ir dargi itin skirtingos moterys, prie kurių sukiojasi įvairaus plauko vyrai, o režisieriui svarbiausia... Sukurti kalėjimą? Kad ir kaip ten bebūtų, sveikinu, pavyko!

 

Recenzijos