„Nevykėlio“ kūno triumfas

Skaitomiausi
2016 02 09 Menų faktūra
Valerijus Kazlauskas spektaklyje „Nevykėlis“. Donato Stankevičiaus nuotraukos fragmentas
Valerijus Kazlauskas spektaklyje „Nevykėlis“. Donato Stankevičiaus nuotraukos fragmentas

aA

Renata Bartusevičiūtė

Man patinka, kad aš avantiūristas. Tai dažnai gelbsti. Jei staiga lietus, pykina, bloga ir norisi verkti, pagalvoju: Ei, tu juk avantiūristas, ar maža kaip būna. Laikykis, vaikeli, pats šį kelią pasirinkai, nenorėjai gyventi kaip normalūs žmonės - dabar kentėk.

Tai tik viena iš nedaugelio nonkonformistinių Eduardo Limonovo romano „Nevykėlio dienoraštis“ eilučių, kurios yra skirtos asmenybės maištui prieš visuomenę. Kaip ir prieš daugiau nei tris dešimtmečius, taip ir dabar šios eilutės vis dar arba ir vėl aktualios naujausiame režisieriaus Artūro Areimos spektaklyje „Nevykėlis“ pagal minėto autoriaus kūrinį. 

Areima „Nevykėlį“, kaip jam ir priklausytų, apgyvendino ne instituciniame teatre, o Kauno POST galerijoje. Galbūt neatsitiktinai ši erdvė įkvėpė ir ryškius šio spektaklio vizualinius sprendimus.

Spektaklis prasideda jam dar neprasidėjus. Žiūrovai, susigrūdę ankštoje patalpoje, prašomi pasirašyti, aukoti, galiausiai sukti ritualinį ratą aplink medinę kiaulę ir garsiai drauge kartoti „12 Nevykėlio aktų“.  Jei niekas nesipriešina ir paklusniai vykdo kiekvieną nurodymą, kaip niekada stipriai juntama konformizmo dvasia. Vien tik nuolat atsiklijuojantys juodi ūsai virš jaunos aktorės lūpų čia kuria  nonkonformistinę atmosferą. Vedlė ragina gyventi be „dirbtinų orientyrų“, „ištrūkti iš disciplinarinės tvarkos rėmų“, „suvokti ne visumą, o save visumoje“, kol įveda minią į fotografo Donato Stankevičiaus sukurtą „Nevykėlio” fotografijų ciklą. Čia jis plevėsuoja neįprastomis, atviromis, nepatogiomis pozomis - neigiantis estetizuotą savęs pateikimą, verčiantis susimąstyti apie atvaizdo galią visuminiam savo paties paveikslui.

Susėdusius ant pagalvių (buržuazinės visuomenės likučių) žiūrovus nuo pat pirmos akimirkos stebi Nevykėlis. Fizinė skirtis tarp aktoriaus ir atėjusiųjų minimali, tačiau artumas labiau fikcinis nei realus: Nevykėlis savo patyrimus išgyvena vienas. Viso spektaklio metu jis filmuoja save, kartais kamerą nukreipdamas į žiūrovus. Kuriamo narciziško vaizdo klipo estetika atspindi dažną jauno žmogaus, paskendusio socialinėje realybėje, portretą. Toks gyvas buvimas scenoje, jungiant jį su tiesioginiu vaizdo įrašu, suskaido teatro laiką į serijas. Tam puikiai tinka ir pati romano medžiaga: dienoraščio forma lakoniškai ir buitiškai parašyti Limonovo protesto šūksniai, prisiminimai, išpažintys, kliedesiai (nenuostabu, jog vienu iš savo įkvėpėju jis laikė rašytoją Charlesą Bukowskį) spektaklyje gana lengvai pasiduoda fragmentinio, greitai vartojamo vaizdo klipo estetikai. Žiūrovas visuomet turi galimybę pasirinkti: stebėti gyvą vaizdą ar projekciją. Spektaklyje videokamera nėra tik pasyvi stebėtoja, kartu su fotografijomis ji kuria nepriklausomą dvimatį pasakojimą, kuris plokštindamas vaizdą žaidžia su žiūrovo suvokimu.

Kalbant apie Areimos „Nevykėlį“, negalima apeiti nuogo kūno temos. Nuogas kūnas šiame spektaklyje - viena pagrindinių kortų. Atviros savęs lietimo, tuštinimosi, imituojamo savęs žalojimo scenos - visa tai turi pažadinti, sukrėsti, atmerkti akis žiūrovui. Deja,  nuogas kūnas naudojamas čia tik tiek, kiek jis yra nuogas kūnas ir gali pats savaime šokiruoti. Ar tikrai šiandien jis dar ką nors jaudina? Ypač jauną žiūrovą, kuris yra pertekęs šio vaizdinio, lengvai prieinamo ir nuolat brukamo visuose informaciniuose kanaluose. Ar tikrai nuogas kūnas šiame spektaklyje tegalėjo pasakyti  tik: štai, aš - nuogas?

Prieš keletą metų tarptautinį šokio festivalį „Aura“ atidarė režisierės Annie Dorsen ir atlikėjos Anne Juren monospektaklis „Magiška“. Jame buvo scena, kurioje keletą dešimčių minučių nuoga šokėja apsisukusi tik galvą audeklu, monotoniškai atliko vieną judesį. Per tą laiką jos kūnas spėjo prarasti lytiškumą, seksualines vizijas, galėjai stebėti grynąjį žmogaus fizinį pavidalą, ištęstas laikas leido žiūrovui atsiriboti nuo viso to, kas yra socialiai sukonstruota, panirti tik į pačią anatomiją, kartu suvokti jos galią, grožį, sudėtingumą. Kūnas tapo atlikėju, ko neįvyko Areimos spektaklyje. Nors kaip teigė pats režisierius, „Nevykėlyje“ nereikėtų ieškoti metaforų ar kurti prasmių - galbūt nuogu kūnu tiek ir norėta pasakyti? - potencialiai galingas vaizdinys liko konformistišku prisitaikėliu. Galėtumei sakyti „gaila“, bet pagal kuriamo žaidimo taisykles net ir to sakyti negali.

Spektaklis hipertekstualus. Jame gausu nuorodų į popkultūros vaizdinius. Stovi Nevykėlis pakėlęs rankas vienais pasmukusiais apatiniais ir murma maldą apie spermą bei vyną. Vinilinė plokštelė tarška maldos mantrą. Prieš akis iškyla Martino Kippenbergerio skulptūra, kurioje Jėzus vaizduojamas kaip prie kryžiaus prikalta varlė. Čia kvestionuojama viskas, net religija.  Slepia galvą Nevykėlis po balionų puokšte. Atmintyje šmėkšteli paveikus, ryškus vaizdinys, primenantis gerai žinomo italų fotografo Andrea Galvani žirgų nuotraukų seriją (joje gyvulių galvas dengia balionų debesys). Kažkur matytas, pažįstamas vaizdas, giliai įsirėžęs į pasąmonę, veikia ir čia: sprogstantys balionai priverčia krūpčioti, veiksmas tęsiasi toliau.

Galbūt neatsitiktinai spektaklis surado savo publiką: tiek žiūrovai, tiek ir spektaklis kuria hipsterišką atmosferą. Hipsterio - kaip hipio - terminas susiformavo maždaug praeito amžiaus penktajame dešimtmetyje: šios subkultūros atstovai demonstravo pasipriešinimą masinei kultūrai, pažangias politines pažiūras, vidinę ir išorinę laisvę, atsisakė vartotojiško gyvenimo būdo. Ši srovė vėl atgijo prieš gerą dešimtmetį, tačiau prisikėlusi pamiršo turinį ir vertybes - liko tik kiautas. Šiandienis hipsteris ne pasirenka šiai subkultūrai būdingą gyvenimo būdą, bet pamėgdžioja jo stilių: visas dėmesys sutelkiamas įvaizdžio kūrimui ir jo viešam demonstravimui.

Žmonės, užmuškite mane gražiai, labai prašau! - rėkia Nevykėlis, kuris, regis, perėmė tik paviršių, tik įvaizdį, bet ne maištą, ne siekį kovoti. Šių dienų nevykėlis greičiau yra prisitaikėlis, mėgdžiojantis nonkonformizmą, tačiau tarnaujantis popkultūrai ir už viską labiau bijantis likti vienas ir vienišas. Būtent vienišumo liniją spektaklyje geriausiai pavyko atskleisti dar studijų nebaigusiam jaunam aktoriui Valerijui Kazlauskui. Įtikinamiausias ir paveikiausias jis buvo dviejuose visiškai skirtinguose amplua: su plunksnų kauke ir disko švarkeliu pasilipęs ant kėdės ir it povas šūkaujantis  „Nebijok tu gyventi” - bei ilgesingai laukiantis, kol iškeps balta forminė duona. Nuo maksimaliai teatrališko iki minimaliai estetizuoto buvimo scenoje - vienišumas gyveno Valerijaus Kazlausko kuriamame personaže. Jėgos ir maišto pritrūko ten, apie ką taip garsiai buvo šnekama - kovai su konformizmu.

Ironiška, bet didžiausiu nonkonformistu šiame spektaklyje visgi tapo aktoriaus kūnas: nepasiduodantis ir žaidžiantis pagal savo taisykles. Septintuoju punktu Nevykėlio akte įrašyta: „Smaukyti, kad išlietumei pyktį“. Deja, pačiam Nevykėliui pykčio pritrūko. Kaip ir sąmoningo įsakymo metu savo kūnui išsituštinti čia ir dabar. Turbūt ne vienas salėje sėdęs ir stebėjęs šį aktą pagalvojo, o ką jis su tuo turiniu darys, jeigu pavyks? Kur jis visa tai dės? Galbūt galėtų kaip avangardistas Piero Manzoni dar 1961 m. sukrauti visa tai į konservų dėžutę pavadinimu „Artist's shit” ir parduoti aukcione spektaklio metu? Bet juk nuo to laiko praėjo daugiau nei pusė amžiaus. Nevykėlio kūnas triumfavo - proto valia įveikta. Visgi ši dvikova buvo viena įdomiausių linijų spektaklyje.

Recenzijos