Recenzijos
 
„Ernanis“: muziejaus ir siužeto labirintai
2013 09 18
Rima Jūraitė
Menų faktūra, 2013 09 17
Scenoje - šiuolaikiniai veikėjai „Prado“ muziejuje. Martyno Aleksos (LNOBT) nuotrauka
Scenoje - šiuolaikiniai veikėjai „Prado“ muziejuje. Martyno Aleksos (LNOBT) nuotrauka

Kodėl dramos teatro režisierių ir ypač teatrologų opera yra kritikuojama ir neretai vertinama pašaipiai, netgi garsieji, plačiai žinomi ir nuolat statomi šio žanro kūriniai? Tikrai ne dėl šedevrais tapusios muzikos, kuria galima tiesiog gėrėtis ir be spektaklio. Silpnoji operos grandis, ypač šiandien, yra siužetai, kad ir kaip mėginami aktualizuoti, pritraukti prie šių dienų realijų. Rasti tinkamą siužetą operai buvo viena didesnių problemų ir kompozitorių gyvenamuoju laikotarpiu, ypač tai pastebima ankstyvuosiuose jų darbuose. Antai pirmosios Giacomo Puccini operos („Edgaras", kurioje visi herojai paeiliui rauda prie neva žuvusio Edgaro karsto, o šis staiga ima ir prisikelia, arba „Vilisės" - apie besivaidenančias mirusias mergeles) kelia šypseną. Tačiau ir istorijoje apie neleistiną meilę kurtizanei, ir apie keršto apakinto tėvo įvykdytą vaikžudystę, ir daugelyje kitų Giuseppes Verdžio operų, ir net atmetus tai, jog viskas vyko „anuomet", Mantujos rūmuose ar Paryžiuje, - jose galima ieškoti šiandien ne mažiau svarbių psichologinių aspektų ar socialinių momentų. O ką daryti, kai siužetas beviltiškai painus, kupinas keistų, alogiškų prieštarų?

Štai „Ernanis" galėtų pretenduoti į klampiausios ir nuobodžiausios Verdi operos titulą. Tuomet dar jaunas libretistas Francesco Maria Piave Verdžio pageidavimu „sukarpė" Victoro Hugo pjesę taip, kad librete išnyko priežasties-pasekmės ryšiai, o personažai virto nemotyvuotais, neprognozuojamais, emocijų valdomais žmonėmis. Tai galbūt įtikinamai skambėjo romantizmo epochoje, tačiau šiandien atrodo gan juokinga, nebejaudina ir sunkiai suvokiamas „garbės kodeksas", lyg ir turintis mums paaiškinti herojų elgesio motyvus. O muzika, dar tik žyminti kompozitoriaus kelio pradžią ir muzikinės dramos mastu nepriaugusi iki vėlyvojo „Otelo" - jau vis dėlto įstabi. Šis veikalas retai sutinkamas pasaulio operos teatrų repertuaruose, o mūsuose statomas pirmąsyk. Iš vienos pusės - tai sveikintinas LNOBT indėlis į mūsų operos teatro bei Verdžio operų pastatymų istoriją, gausią aidų, traviatų ir nabukų. Iš kitos pusės, akivaizdu, kad kai kurie kūriniai ne be reikalo statomi retai. LNOBT naująjį sezoną atidariusi premjera - tai kartu ir Verdi pasveikinimas su 200-osiomis. Primenant jo ne patį sėkmingiausią, nors amžininkų ir pripažintą kūrinį.

Prancūzų režisierius Jeanas-Claude'as Berutti ir scenografas Rudy Sabounghi „Ernanio" veiksmą perkėlė į Prado muziejų Madride - ispanų Aukso amžiaus tapytojo, pagarsėjusio portretisto Diego Velásquezo paveikslų salę. Spektaklio pirmas veiksmas tarsi žadėjo naują istoriją - apie genialiai nutapytą moterį, nužengusią iš paveikslo - Elvyrą kaip tobulą kūrinį, dėl kurios pametė galvas trys vyrai: titulus praradęs ir plėšiku tapęs Ernanis, senis Silva ir netgi Ispanijos karalius Don Karlas. Muziejaus idėja galėjo išteisinti klampų ir nenusisekusį Verdžio ir Piaves siužetą, tačiau Prado interjeras ir eksterjeras tapo tik dekoracija, tokia pat plokščia, kaip ir medžiagos, iš kurių ji buvo pagamintos. Statiška ir negyva tarsi standartinis muziejaus lankstinukas, nes ir pats muziejus, ir „atgyjantys" paveikslai režisieriui reikalingi tik atskirais momentais (Elvyra išoriniu panašumu susieta su „Infante Donja Margarita Austrijiete", o paveikslo rėmuose pozuojančios mergaitės - karaliaus dukterys iš „Meninų" - tampa tik fonu orkestro muzikai).

Toliau tenka stebėti ir stebėtis scenoje atsirandančiais paskirais objektais, o trečias veiksmas veikėjus nukelia į požemius - Don Karlą ruošiamasi paskelbti Šventosios Romos imperatoriumi ir prieš tai jis pagal siužetą lanko Karolio Didžiojo kapą Achene. Bet apie tai galime sužinoti tik iš operos žinynų, bet ne iš programėlėje pateikto siužeto - arba bandyti spėti pagal specialiai tam atitemptą griozdišką paminklą, kuris, vos paeksponuotas, netrukus išvelkamas iš scenos.

Spektaklį kiek pagyvina netikėti ironiški momentai. Vieni jų gimsta savaime dėl absurdiškų libreto ir scenos vaizdų prieštarų: štai Ernanio gaujos plėšikai - eiliniai banditėliai, bachūriukai iš gatvės juodomis odinėmis striukėmis, aršiai nusiteikę padėti Ernaniui atsikovoti Elvyrą, „grėsmingai" romantiškai traukia: „Einam, Ernani, tavo mergelė / Plėšikams švies kaip žvaigždelė". Kiti ironijos ir parodijos momentai - režisieriaus sugalvoti „juokai", akivaizdžiai skirti prikelti publiką iš beviltiško nuobodulio, kaip antai Ernanio ir Elvyros jaunavedžių valsas, šokamas taip, lyg herojai būtų pakeliui į trečią šventimo dieną arba atklydę iš šabloniško operetės pastatymo.

Didžiausia šios operos, o kartu ir viso pastatymo problema - statiški, bedvasiai personažai. Kokius juos regėjo pats Verdi? Ernanį - kaip beprotiškai įsimylėjusį herojų, Elvyrą - be galo kenčiančią moterį, karalių Don Karlą - kaip klaidingai ir apgaulingai nušviestą piktadarį, o Silvą - kaip senyvą niekšą? Visi šie herojai be galo schematiški, o režisierius jų taip ir neprikelia scenai, tad visa istorija papasakojama atlikėjams įsikibus tik į vieną to charakterio spalvą. Vienintelį senį Silvą jaunasis bosas Tadas Girininkas kuria atidžiau - sandėryje su Ernaniu jis minkštesnis, žmoniškesnis, o atėjus metui priminti Ernanio priesaiką,l Silva tampa nuožmus ir neperkalbamas. Apie tai mums byloja itin išraiškinga ir tvirta šio atlikėjo povyza, o savo kuriamo herojaus emocinę skalę šis, su kiekvienu teatro sezonu vis didesnį potencialią atskleidžiantis solistas, nepaprastai subtiliai perteikia vokalu. Patikėti tokiu Silva lengviau galbūt todėl, kad Girininkas vaidmenį kuria nuosaikiau ir santūriau (kartais tai šiek tiek pakiša koją solistui kuriant kitokio tipo vaidmenis), o Ernanio vaidmens atlikėjas - svečias iš JAV Marcas Helleris stačia galva puola vaidinti įsimylėjėlį; italų soprano Silvios Dalla Benettos kuriama Elvyra pernelyg byloja apie desperatišką kančią.

Kita vertus, sugalvoti, kaip pateisinti ir sukurti nuoseklius, motyvuotus personažus, šioje operoje ir yra didžiausias uždavinys tiek režisieriui, tiek ir atlikėjams. Don Karlo vaidmenį kūrusiam baritonui Arūnui Malikėnui teko kebliausia užduotis - be aiškaus motyvo pirmiausia suvaidinti valstiečiu persirengusį ir Elvyrai besimeilinantį karalių, o režisierius, nukeldamas veiksmą į muziejų, nė kiek nepadeda išteisinti tokį keistą herojaus poelgį. Juo toliau, juo labiau šis herojus žiūrovo akyse atrodo net pats nebežinąs ką daro. Siužete tiek painiavos, kad herojų elgesys bemaž visose situacijose yra neadekvatus.

Libreto nelogiškumas eina pramaišiui su vaizdiniais nesusipratimais. Antai pakriošęs senis Silva, vilkintis chalatą ir iš vežimėlio pakylantis tik su lazdele, ūmai iškviečia Ernanį ir Don Karlą į dvikovą (žinoma, toks ir siužetas), tačiau antrame veiksme apie lazdą apskritai pamiršta ir jau kaip niekur nieko vaikštinėja po savo valdas - muziejų. Dar vieną mįslę užmena muziejuje nuolat be tikslo šmirinėjantis ir nieko neveikiantis personalas gražiais muziejininkų kostiumais. Mįslės atsakymas: choras. O chorui prireikus moteriškų balsų, į muziejų prisistato ir būrys valytojų, apsiginklavusių nors ir nenaudojama pagal paskirtį, bet gausia tvarkymosi amunicija.

Dvejopi kostiumai spektakliui suteikia dar daugiau sumaišties. Jeigu istoriniai, muziejiniai, „iš paveikslų" ir tinka prie muzikos, tai šiandieniniai, paskutiniajame veiksme mažne virtę dailininkės Agnės Kuzmickaitės autoriniu vakaru, nutraukia bet kokį bandymą sekti ir įvykius, ir muzikinę mintį.

Kompozitorius pasakoja vieną istoriją, režisierius greta pasiūlo kitą, ir negimsta jokia nuoseklesnė  interpretacija. Taip muziejaus idėja tapo tik vaizdu, menkai tesusijusiu su operos siužetu. O kai erdvė akivaizdžiai nepadeda, niekur nedingsi, tenka vėl grįžti prie originalaus siužeto. Vien muziejaus vaizdas nesuteikia buvimo muziejuje pojūčio, kaip ir paviršutiniškai įgyvendinta visai neprasta idėja nesukuria Operos.




 

 

 

Prisijungti   Registruotis