Sveikas sugrįžęs, Konstantinai!

Silvija Čižaitė-Rudokienė 2013 04 16 Menų faktūra
Inesa Paliulytė ir Tomas Rinkūnas NKDT spektaklyje „Mėnuo kaime“. Teatro archyvo nuotrauka
Inesa Paliulytė ir Tomas Rinkūnas NKDT spektaklyje „Mėnuo kaime“. Teatro archyvo nuotrauka

aA

Sklandant vartotojiškom šmėklom, dekonstruotai realybei, skaidytai laiko sampratai, žvelgiant į teatrą pro postmodernistinius akinius ir vis labiau plintant postmaterialiom vertybėm, - pasirodo, teatras kartais gali tapti šiek tiek melancholiškas, truputį nostalgiškas ir gal net sentimentalus. Šįkart sėdint žiūrovų salėje, jaučiausi turinti įtakingą kompanioną. Kartais atrodė, jog šis pašonėje tyliai kartoja: „tikiu" arba „netikiu"...

Nacionalinis Kauno dramos teatras, kaip ir žadėjo, prisiminė primirštą rusų klasiką. Scenoje karaliavo Ivanas Turgenevas, jo pjesė „Mėnuo kaime". Rodos, net nesisvečiavo, bet kuo patogiausiai įsitaisė tiek tarp aktorių, tiek, tikėtina, ir žiūrovų kėdėse. Tad kas mėnesiui, o kas kelioms valandoms apsigyveno kaime. Kaip ir priklauso pavasariui, vyraujanti tema buvo meilė visomis įmanomomis ir ne tik dvasinėmis formomis. O situacija gana standartinė - savo turtuose snaudžiantys ponai, kuriems kiekvienas naujas vėjelis tampa kuriamos peripetijos pretekstu ir aistrų objektu. Čia jaunas studentas, ponia, romantiškas ir amžinai neįvykęs poetas, pasimetęs vyras, dar, be abejo, jauna gražutė mergaičiukė, jos besigviešiantis turtingas kvailys, apsukrus daktaras ir nežymūs vietos gyventojai, prisidedantys prie kuriamos intrigos. Žodžiu - Turgenevas.

Šįkart, nulenkęs galvą prieš literatūrą, režisierius Valius Tertelis apsiėmė scenoje paskleisti ne eksperimentinius ieškojimus, o gerai žinomą ir išmoktą psichologinio realizmo mokyklą. Verta paminėti, jog gana sėkmingai. Tad per daug nenutolstant nuo Stanislavskio, prisiminkime Shomit Mitter žodžius: tai, kas labiausiai domino Stanislavskį - tai įsivaizduojamos situacijos scenoje tiesa - veikėjų pasaulio tiesa (Systems of Rehearsal. Stanislavsky, Brecht, Grotowski and Peter Brook, 1992). Šįkart spektaklio režisierius ir laikėsi būtent tokios pozicijos - nė per žingsnį nenutolti nuo veikėjų pasaulio tiesos, kad kiekvienas galėtume linkčioti galvą ir kartoti „tikiu, tikiu". Galbūt todėl vaidmenys ir jų atlikimas spektaklyje „Mėnuo kaime" buvo tarsi sulydyti su aktoriais. Rodės, kiekvienas įsigyveno ir tapo savo herojumi, nekvestionuodamas jo egzistencijos, tačiau ją išgyvendamas kaip savo.

Prie vientisos (tariamai) tikro jausmo koncepcijos išgyvenimo prisideda ir Arvydo Norvaišos scenografija. Žinoma, lakstančių vištų, šunelių ar gaidelių čia nerasime, tačiau jei jau teatro menas teigia mums, kad esame kaime, tai ir šieno kupeta privalo vidury scenos būti. Visgi verta sutikti, kad būtent tas šienas, sūpuoklės, vaizdo suskaldymas į kelias dalis, net šone kyšantis medis ir leido pajusti karštą kaimo vasaros dieną. Nesvarbu, Turgenevo ar lietuviškos močiutės. O po pertraukos pamačius vėl visiškai pasikeitusį scenovaizdį - kapsinčius lašus, kibirus, vonią, iškalbingai transformuojamą namo sieną, butelius ir kitas smulkmenas ,- gali atsipalaiduoti. Fantazijai per daug įsisiūbuoti nereikės, ir taip viskas gana aišku.

Kalbant apie konfliktus ir jų sprendimus kūrinyje, kritiko balsas galėtų atitekti literatūrologui, nes teatras pasidavė žodžio triumfui. Jei nesate rusų klasikos gerbėjai ar stanislavskiško teatro propaguotojai, galite netyčia spektaklio metu ir užsnūsti, užliūliuoti dialogų, monologų ir dar vietomis, tarsi lopšinės, įterpiamų dainų. Visas vyksmas tilpo teksto paraštėse. Galbūt todėl nėra paprasta imti ir įvertinti tai, kas vis dėlto buvo toje scenoje? O buvo nei daug, nei mažai - kokybiškai atliktas, išmoktas ir perteiktas psichologinis realizmas su ne mažiau kokybiška scenografija ir įtikinama aktorių vaidybą. O kas iš to? Pirmiausia - turbūt tas kartais taip jaučiama nostalgija tam teatrui, kai tekstas buvo tekstas, aktoriai turėdavo tapti veikėjais, meilė buvo meilė ir, žinoma, būtis prisodrinta esamų ar menamų metaforų.

Neseniai vienas spektaklis žadėjo griauti vartotojiškumo pamatus ir atsigręžti į tikrąsias vertybes. Valiui Terteliui ir be didelių pažadų pavyko ignoruoti visas vartotojiškumo baisybes ir užliūliuoti žiūrovą pasvarstymais apie meilę, prisirišimą, atsidavimą bei panašias vertybes. Pasirinkus patikimą kelią ir grįžtant prie laiko patikrintų meninės išraiškos formų. Teatras pasinaudojo mokykloje populiariu posakiu apie kartojimą kaip mokslų motiną ir pasiryžo patikrinti, ar dar prisimena kažkada įgytas žinias. Čia susitinka teatro visuomenės kultūrinė atmintis, drauge patirti jausmų niuansai ir peripetijos, taip pat nostalgiškas žvilgsnis atgal. Žinoma, tai tinka kalbant apie sceninę pateikimo formą. Atminties išgyvenimas kuriamas per atpažinimo ženklus tiek ją kuriantiems, tiek stebintiems. Prisimenamas kolektyvinis mitas, kuris nefunkcionuoja uždaroje formoje, o yra atpažįstamas tik konkrečios visuomenės dalyviams, tačiau tampa atviras ir kitoms stebinčioms pozicijoms. Todėl Kito ar Kitų atminties stebėjimas gali būti pažymėtas sukurta jautria emocija, kuri šįkart ir skverbiasi pro visus scenos kraštus.

Kad ir labai romantiškai pavasariu kvepėtų teatrinis vyksmas, o galvoje vis suktųsi kaip malda „tikiu" ir „netikiu" motyvas, tačiau šis spektaklis - tarsi lengvas užkandis prieš pietus. Malonu, skanu, bet pasisotinti reikėtų antro patiekalo. Tad tie, kurie pavargo nuo vartotojiškos visuomenės baubų ir apgailestauja dėl sumindžiotų vertybių, gali šių drąsiai ieškoti mėnesį kaime. Kaip kai kurie lietuvių dailės modernistai įkvėpimo semdavosi iš bėgančių upelių, rūpintojėlių ir vieškelio koplytstulpių.

Recenzijos