Paskui Vergilijų - Dantę - Nekrošių

Jūratė Visockaitė 2012 05 09 Literatūra ir menas, 2012 05 04

aA

Kiek atsimenu, visada ir bet kuris interviu su režisieriumi E. Nek­rošiumi „užveda ant kelio". Dantės „Dieviškoji komedija" - išimtinai sunki kelionė, apie ją režisierius kalbėjosi su teatrologu A. Liuga („Lietuvos žinios", 2012-04-12) kelios savaitės prieš spektaklio premjerą.

- Kodėl Tavo kūryboje atsirado „Dieviškoji komedija"?

- Nelabai pats aiškinuosi. Ilgai lentynoje stovėjo šviesaus atminimo Vytauto Kalinausko dovanotas iliustracijų „Dieviškajai komedijai" albumas. Dar trys ar keturios knygos - Sigito Gedos, Aleksio Churgino vertimai, rusiškas vertimas... Susikaupė daugybė knygų.

- Dantė savo kūrinį pavadino tiesiog „Komedija". Kaip manai, kodėl?

- Gal šis žanras yra talpiausias vaizduojant kelionę ten, kur dar niekas nebuvo. Tai kaip bepavadinsi kitaip. Aišku, toks pavadinimas turi potekstę.

- Kokios „Dieviškosios komedijos" dalys įeis į Tavo spektaklį?

- „Pragaras" ir „Skaistykla".

- Kodėl nebus „Rojaus"?

- Fiziškai neįmanoma. Netilptume į laiką. Galų gale ir fiziniai mano resursai yra išnaudoti.

- Spektaklyje remiesi ne S. Gedos, bet A. Churgino vertimu.

- Taip išėjo. Bet abu vertimai yra geri.

Nekrošius jau antrą kartą taip „savivaliauja" - pasirenka ne tą klasikinio kūrinio vertimą, kurį pripažįsta ponai humanitarai. Jo „Faustas" (2006 m.) scenoje prabilo ne A. A. Jonyno, net ne A. Churgino, o L. Švedo kalba. Tokia scenos viešpaties valia. Per keletą Nekrošiaus karaliavimo dešimtmečių patyrėm, kad jam ne žodis buvo pirmiausia, ir išmokom skaityti nauja nekrošiška metaforų kalba.

Kita vertus, visi, net ir ne filologai, suprantam, kad inscenizuojant Dantę eiti A. Churgino strofos takeliu tiesiog yra kur kas lengviau, paprasčiau nei S. Gedos. Pastarasis būtų padiktavęs vizijų, kurios konkuruotų su režisieriaus, taptų savaiminėmis vertybėmis. Tada du poetai, Vergilijus ir Dantė, scenoje susišnekėtų kolegos kalba, o talentingas aktorius R. Kazlas būtų gavęs progą kilstelėti mūsų širdis... Bet nurykime šitą sprangų kąsnį ir sekime iš paskos toliau. (Lyg spektaklio paraštėse, tarsi numatydamas savo gastroles Italijoje režisierius leidžia saldžiabalsei merginai iš Choro vardu Italija, protarpiais prabilti maišyta lietuvių ir italų - senąja italų? -­ kalba. Tai keblią vertimo situaciją kiek sušvelnina.)

Dailininko V. Kalinausko iliustracijų „Dieviškajai komedijai" parodą žiūrovai gali atrasti teatro fojė. Kalinauskas tarybiniais metais visai kitaip nei tuomet buvo įprasta dirbo teatre ir kine. Galbūt čia kliedesys iš fantastikos srities, tačiau vis dėlto galvoju, kad šio scenografo vaizdinių prikėlimas antram gyvenimui nūdienėje scenoje būtų suskambėjęs itin dantiškai. Naujo spektaklio scenografija (M. Nekrošius) yra tradicinė, patogi -­ taip pat kaip ir poemos vertimas.

Užtat spektaklio kostiumai (N. Gultiajeva) - subtilūs, iš pasalų veikiantys žiūrovo pasąmonę, taip pat patogiai prilipę prie aktoriaus, bet drauge asociatyviai susiejantys jį su personažu, su tolima istorine epocha, su dar tolimesne Anapusybe.

Režisierius sako nė nebandęs imti „Rojaus", nes fiziškai dėl trukmės tai neįmanoma. Nekrošiaus „fiziniai resursai išnaudoti" ir spektaklio 3 veiksme - „Skaistykloje". Joje padvelkia stipresnis žmogiškosios komedijos vėjelis (Italijos žeme blūdinėja džiugūs turistai), ir aksioma, kad kurti šviesų, laimingą herojų, būseną etc. yra sunkiau nei nelaimingą, pasitvirtina. Ir Dantei, ir Nekrošiui „Pragaras" pasisekė daug labiau.

- Kokios temos Tau buvo svarbiausios?

- Dabar sunku pačiam jas nubrėžti. Akivaizdu, tai Dantės kaip poeto, Vergilijaus ir Beatričės linijos. Bandžiau laikytis to, kas sudaro Dantės kūrinio ašį. Gal nuo tos ašies kur nors ir nuklydau, susiraizgiau... Vis dėlto ši medžiaga yra ne romanas, ne pjesė, o visai kas kita. Ji reikalauja kitokio darbo perkeliant į sceną.

- Kuo ji kitokia?

- Pirmiausia - poetine kalba. Antra - lakoniškumu. Dvi šalia esančios poetinio teksto eilutės perkelia į visiškai kitą dimensiją. Kūrinys suteikia tokią kūrybinę laisvę, kad net nežinia, ką su ja daryti.

- Kodėl šiandien mene svarbu būti lakoniškam?

- Kad neatsiremtum į ką nors. Lakoniškumas turi didžiulę vertę. Kartais jį sunku logiškai paaiškinti, bet dėl jo aktoriai sukuria žiūrovui daug daugiau erdvės ir galimybių suvokti kūrinį. Lakoniškumas labiau skirtas individualiam žmogui, jis skatina mąstyti. Nebūtina stengtis ką nors įteigti.

Dabar, po spektaklio premjeros (balandžio 26 d.), jau aišku, kad „neperkeliamas" į sceną literatūros kūrinys vis dėlto gali „persikelti" - Nekrošiaus titano pečiai atlaikė Dantę. Keista, kad rusiškos teatrinės mokyklos, rusų literatūros išauklėtas režisierius neįveikė Dostojevskio „Idioto" (2010 m.), o Dantės kosmosas vėl atrišo sparnus. Toji laisvė ir nežinomybė, gal pagaliau brandus amžius ir pripažinto genijaus nelengva našta įstūmė Nekrošių į Dantės vietą ir jis atsidūrė tamsiame miške, juto „mišką" savo kailiu. Dantės dimensijos natūraliai sugrąžina režisierių į jo prigimtinės kalbos sferas. Ir mums, žiūrovams, vėl nusišypso laimė matyti tikrąjį Nekrošių, „Kvadrato", „Pirosmanio", „Meilės ir mirties Veronoje", „Dėdės Vanios", „Trijų seserų", „Mažųjų tragedijų", „Hamleto", „Otelo", autorių - Sutvėrėją. Išties šiuo atveju negali apsieiti be patetikos.

Taip, režisieriaus darbas - poetinė kalba ir lakoniškumas. Šįkart scenos poezija pagauna ir valdo nuo pirmos mizanscenos, nuo paukštės Beatričės, atsitūpusios ant gulinčio Dantės krūtinės ir giedančios. Galima toliau vardyti brangias „eilutes": Vergilijaus ir Dantės matuojamų pėdų dydis, valio -­ vienodas; skirtingų kartų poetai paeiliui ir net su džiaugsmu užpučia vienas kito žvakę; Beatričė, o paskui ją ir visi mirtingieji, atsimuša į juodo mirties stiklo sieną; Beatričę visada atpažinsi iš jos lengvos eigasties, pakeltos pėdos ženklo; kėdė su žvakelėmis - kuklus meilės altorius; Choras iš atskirų malkų paskubom sudeda didžiulį golgotos kryžių; atgailos laiškai iš šiapus į anapus ir atvirkščiai krenta į kiaurą pašto dėžutę - bet ne, nereikia prarasti vilties, reikia juos siųsti vis tiek; ažūriniai paukščių narveliai sujungia pragarą ir rojų, tampa „du viename"; stebuklinga Florencijos miesto architektūra -­ balti namų maketai merginų rankose, o merginos vaikinų glėbiuose - supasi ir mirguliuoja kaip pagreitintuose kino kadruose; ausinės ant nuleistų siūbuojančių akmenų galvų gali prižadinti ir mirusį... Gerą poe­ziją gali skaityti vis iš naujo ir vis kitaip.

Režisieriaus sutirštintų metaforų kalba kaip niekad anksčiau intensyviai naudojasi aktorių plastika, pantomima, šiuolaikiniu dramos šokiu. Išties ypatingas Nekrošiaus kelias mene, ieškant atramų operoje ir šokyje.

- „Dieviškojoje komedijoje" Dantė atsiskleidžia ne tik kaip kūrėjas, bet ir pilietis - atvirai išsako savo požiūrį į to meto valstybę, visuomenę, politiką. Kiek ši tema svarbi?

- Žinoma, ji svarbi. Dantė buvo savo epochos disidentas. Kiek reikėjo drąsos išsakyti savo mintis prieš Bažnyčią, popiežių, prieš savo valstybę! Už tai jis buvo gainiojamas visą gyvenimą.

- Tau tai svarbu?

- Gal ne.

- Kodėl?

- Būtų galima pritempti, ieškoti kokių nors paralelių su dabartimi, bet man to nesinori.

Spektaklio pradžioje matome Vilkę (godumą), Liūtą (puikybę), Lūšį (gašlybę), bet toliau plėsti pernelyg niekingo, nuodėmingo žmogaus temų režisierius nenori. Nenori demaskuoti žmogaus, jis jį užjaučia, jo gaili. Dantė juk buvo karingas poetas, rašė politinius traktatus, gal net mosavo kumščiais (manoma, kad turėjo ne vieną nesantuokinį vaiką). Nekrošius išdidinęs tik vieną karikatūrinį personažą Popiežių (akt. R. Vilkaitis), nestumia šio į pragarą, iš tirono daro visų mindomą kankinį ir juokdarį su popierine kepure.

Paralelę su dabartimi matyčiau vieną -­ krikščionišką. Neteiskime, susitaikykime... Vergilijus ir Dantė kelionėje su Nekrošiumi ieško šviesos, akcentuoja poemos pavadinimą - komedija net pragare. Komedijos intonacijų spektaklyje siūlo laikytis personažai iš „antrojo plano" -­ jauni dantiškojo Choro aktoriai.

- Tavo spektaklyje vaizduojamame pomirtiniame pasaulyje stipriausiai išgyvenama ne fizinė kančia, bet prarasto gyvenimo -­ namų, artimųjų ilgesys ir ryšys su jais.

- Taip. Man, kaip ir mūsų tautai nuo pagonybės laikų, ir vėliau priėmus krikščionybę, tas ryšys buvo ir yra labai brangus. Net ir dabar, XXI amžiuje, jo svarba nė kiek nesumažėjusi. Turiu omenyje žmonių pagarbą anam pasauliui. Žinoma, mokslo išradimai, naujos technologijos šį ryšį slopina, bet, manau, kiekvienas žmogus - gal kad lengviau būtų gyventi - giliai širdyje tiki, kad jo gyvenimas nesibaigia mirtimi. Kad kas nors bus ir paskui... Visada tą žodį - paskui - nešiojiesi. Ir randi kokią nors ramybę žinodamas, kad bus rytdiena, kai jau tavęs nebus... Jau galiu sakyti, kad įsitikinau, jog niekas niekur nedingsta. Neišnyksta. Ne tik fizinis žmogaus kūnas, bet ir jo siela, mintys.

Nekrošius kaip niekas kitas mūsų teatre mokėjo kalbėti apie meilę ir mirtį. Ant aktoriaus užpildavo miltų, ištepdavo jo basus padus, sakydavo aktoriui: kruopščiai paskutinįsyk išlaižyk lėkštę, -­ ir to užtekdavo, šaltis perliedavo, mirtis apsireikšdavo. Čia, „Komedijoje", pomirtiniuose sūkuriuose, ponią mirtį galima sudoroti vaikiškai naiviai, juokaujant -­ per tą kiaurą pašto dėžę, per finale paties Dantės aukštyn triumfališkai iškeltą pirštą, ant kurio pasimauna visos pro šalį einančios moterys. Plastiškas Choras nenustoja judėti, vis persiformuoja ir iš naujo ima gyventi, o pats Dantė - vienintelis gyvasis šiose sferose - retkarčiais visu savo ūgiu, aukštielninkas gulasi ant scenos ir ramiai matuojasi tą būseną, tą ribą.

- Vadinasi, kūrybinė mintis visada talpesnė už jos materialią raišką?

- Taip. Kartais gal net nebūtina jos materializuoti. Jeigu mintį suformulavai ar ją atradai, nebūtina išreikšti. Svarbu ją žinoti.

- Kas tada lieka?

- Žinojimas.

- Nebūtina tuo žinojimu dalytis?

- Man atrodo, taip. Gal jaunystėje yra toks noras, bet metams bėgant jo lieka vis mažiau...

- Kodėl Dantei keliauti pragaro ratais reikalingas Vergilijus?

- Du protingi žmonės...

- Bet gyvenime dažnai du menininkai vienu keliu negali ilgiau eiti kartu, o čia abu keliauja net į pragarą...

- Taip, sudėtinga vaizduoti Dantės ir Vergilijaus santykius. Sunku atrasti tarp jų įtampos. Bet man atrodo, kad Vergilijus reikalingas Dantei kaip vėjas, kuris pučia į nugarą. O kai kada jis pučia Dantei į krūtinę, kad atvėsintų. Kad Dantė išlaikytų tą žingsnio ritmą.

Taip: nebūtina savo minties materializuoti, svarbu ją žinoti! Toks meistro credo, man regis, yra jo kūrybos raktas (vienas iš raktų). Individualaus kūrėjo dialogas su individualiu žiūrovu. Iš čia atplaukia (arba ne) ir ta scenos poezija.

Nors ne visą Nekrošiaus „žinojimą" pats tuoj pat perkandi ir sužinai, vis dėlto nelieki it musę kandęs. Pažinimo procesą gali pratęsti vėliau, po spektaklio, nes pasėtos metaforos gajos, gerai keroja. Juodas raištis ant kumpos Dantės nosies lieka mano neperskaitytas, ir dar, ir dar kažkas. Bet juk ir „Dieviškoji komedija", poetinė viduramžių pasaulėžiūros enciklopedija, sunkiai skaitoma, turi daugybę pagalbinių komentarų ir nuorodų.

- Kodėl šiam vaidmeniui pakvietei Rolandą Kazlą?

- Šiuo metu jis turi visas tam reikalingas savybes ir jėgą. Pirma - jis protingas žmogus, antra - gabus ir trečia - be galo harmoninga asmenybė.

- Spektaklyje debiutuos dar studijuojančių jaunų aktorių grupė. Kokį vaidmenį jie atliks?

- Nuo šių jaunų aktorių labai daug kas priklauso. Jie bandys sukurti visą spektaklio atmosferą, nuotaiką, aplinką. Kartu jų ansamblis bus kaip vienas veikėjas. Man tai labai svarbu. Jie bandys atlikti ir nedidelius epizodus mozaikos principu.

Aktorius yra pagrindinis to „žinojimo" įrankis, dalinė „minties materializacija". Iš amžinai kitus privalančio įkvėpti Vergilijaus (akt. V. Vilius), atrodo, likęs tik vėjo blaškomas siluetas ir profilis. Beatričė (akt. I. Triškauskaitė) - trapi, bet nesutrempiama mūza, pabaigoje ir pati prabylanti gaiviai ir raiškiai.

Pirosmanio, Mocarto, Dantės sceniniuose portretuose, matyt, galima ieškoti paties Nekrošiaus veido bruožų. R. Kazlo suvaidintas poetas, išsiruošęs į sunkią kelionę tiesiog taip, kaip stovi - su įprastais marškiniais ir džinsais, yra Didysis Stebėtojas. Jis tvirtai stovi ant žemės, nedaro nereikalingų judesių, nesimėto žodžiais. Yra lakoniškas, santūrus, stojiškas. Ilgisi savo mūzos Beatričės ir kaskart atpažįsta ją.

- Kokio norėtum spektaklio finalo? Kas atsiveria už skaistyklos?

- Galima labai sudėtingai ir įdomiai tai pasakyti. Bet norėčiau, kad būtų labai paprasta ir aišku. Gal tas finalas ir bus nesiekiantis nei rojaus, nei pragaro, nei skaistyklos. Kažkoks neapglėbiamas.

P. S. Vienas iš paprastų ir aiškių kūrinio vertinimo, patikrinimo būdų: gerame spektaklyje (kaip ir gerame filme) galima „išjungti garsą", bet spektaklis vis tiek įvyks, natūraliai prasidės ir baigsis, gyvybė iš jo niekur nedings.

LITERATŪRA IR MENAS

Recenzijos