Be dieviškos klaidos

Gitana Gugevičiūtė 2011 11 29 Menų faktūra

aA

Klaipėda režisieriaus Gintaro Varno laukė maždaug šešerius metus. Pagaliau sulaukė. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, „Kristoforų“, „Auksinių scenos kryžių“ ir „Fortūnų“ savininkas drauge su Klaipėdos dramos teatro trupe publikai pristatė premjerą - Augusto Strindbergo trijų paveikslų dramą „Šmėklų sonata“ (1907 m.). Turint omeny sudėtingą teatro situaciją, ryškių aktorių traukimąsi iš  Klaipėdos dramos teatro scenos, režisieriaus nusiteikimas būtent dabar tesėti pažadą režisuoti uostamiestyje vertas pagarbos. Dar labiau džiugina, kad teatro repertuaras papildomas nekomerciniu spektakliu, kurio santykius su publika išaiškins laikas: šiandien aišku tik tiek, kad pirmasis (t.y. spektaklis) dar turės padailinti savo formas, o pastaroji (t.y. publika) - atsisakyti minties smagiai praleisti laiką: Strindbergo sapnų pjesė nardina žiūrovą į sąmonės ir pasąmonės sferas, provokuoja spręsti painų gyvenimo prasmės rebusą, aiškintis gyvenimo ir mirties santykius. Žodžiu, mąstyti, būdrauti, naudotis intelektu, kas tampa vis retesne išimtimi seklėjančiame teatre. Užtat toks pjesės pasirinkimas jokia išimtis Varno kūrybinėje karjeroje - teatro kritika jau seniai yra įvertinusi režisieriaus polinkį rinktis kūrinius su „dvigubu dugnu“, kurie leistų kurti ir pirminę, ir antrinę spektaklio tikrovę; jo gebėjimus perskaityti dramaturginę ir literatūrinę medžiagą bei savitai ją interpretuoti.

Rašydamas „Šmėklų sonatą“ (pirminis šios pjesės pavadinimas buvo „Kama-Loka“, pasak orientalistų,   reiškiantis vaiduoklišką pasaulį, kuriame bastosi žmogaus siela, kol atranda ramybę mirusiųjų karalystėje) Strindbergas domėjosi budizmo filosofija, tad ir pjesės tematika artima budizmui. Spektaklio veikėjams lemta  kontempliuoti savo laikinumą ir kančią iš nugyventų metų perspektyvos, per galbūt įgytos išminties prizmę: kančios priežastis - troškimai, laimė - tai iliuzija, sapnas; mirtis - išvaduotoja. Pasaulis pilnas sąlygiškumų, iš kurių žmogus privalo išsivaduoti (neneigti nesėkmių, nesitenkinti įsivaizduojama laime). Į spektaklį besiskverbiantys rytietiškos išminties spinduliai ardo pjesėje tvyrantį splyną, neišvengiamos griūties nuojautą, apimančią nuo pirmos spektaklio akimirkos - vaizdo projekcijoje pamatyto griūvančio didžiulio pastato.

Žvejų rūmų „doką“ Gintaras Varnas pertvarko į intymią, kamerinę erdvę („Šmėklų sonata“ yra kamerinė pjesė, parašyta „Intymiajam teatrui“) - žiūrovas drauge su visais personažais „veikia“ scenoje. Režisieriui gerai talkina scenografas Gintaras Makarevičius, sukūręs funkcionalų, paslankų scenovaizdį - be gremėzdiškų sienelių, monumentalių konstrukcijų, baldų. Namo išorė ir vidus atkuriamas architektūrinių brėžinių (projektų, eskizų) plokštumoje, kurioje tik pažymimos įvairios prabangaus gyvenamojo namo detalės: laiptai, skulptūros, baldai, net gyventojai (keli scenoje esantys daiktai - tik silpni siūleliai, vedantys prie to, kas kažkada veikėjams buvo svarbiausia - materija.). Toks dekoracijų fonas scenoje veikiantiems personažams suteikia netvarumo, iliuzioriškumo, o ir patys namai tampa lengvai virpančia perdanga - migla, ūku, kuo tik norite; namais, pilnais paslapčių, kurias pajudinus per langus ir duris pradeda žvalgytis šmėklos; Valhala (net jei prabangus interjeras ir eksterjeras slepia vien nuodėmes, veidmainystę, beprotybę) etc. Estetiškas scenovaizdis reprezentuoja dabarties laiko ir mirties sankirtą, materijos netvarumą, veiksmo vietą pakylėja į metafizinį lygmenį. Įtaigią atmosferą kurti padeda ir puikūs Jolantos Rimkutės kostiumai, „pamėkliškas“ grimas, šešėlių teatro elementai, kompozitoriaus Vidmanto Bartulio muzika. Kad ir ne pažodžiui, bet Strindbergo pjesės remarkos įgyvendinamos.

“Strindbergo
Strindbergo veikėjai namo brėžiniuose. Nuotraukos  iš Klaipėdos dramos teatro archyvo
Aktoriams tokia dramaturginė medžiaga anaiptol ne dovana - reikalingas ne tik talentas, bet ir nuovoka, intuicija, kaip kurti ne iliustratyvų veiksmą, o įkūnyti meninę idėją; kaip tapti simboline figūra, užimančia ypatingą vietą pjesės-sapno struktūroje, kur veikiantysis tik loginių apmąstymų grandinėje paaiškina savąjį statusą - gyvas jis ar miręs, auka ar nusikaltėlis, kaltintojas ar teisėjas... Nuosekliai vyniojant pasakojimo siūlą aiškėja, kad luošas senis Humelis (Vytautas Paukštė), pasišovęs studentui Arkenholcui (Linas Lukošius) atleisti jo tėvo skolas už „smulkias paslaugas“, iš tikrųjų yra monstras, į vieną kamuolį suvijęs praktiškai visų personažų likimus; drabužinėje kalinti Mumija (Valentina Leonavičiūtė) nėra pamišusi - taip ji atgailauja už padarytas nuodėmes; Pienininkė - vizija merginos, kurią prieš daugelį metų mėgino nužudyti Arkenholcas ir t.t., ir pan. Bet nesvarbu, kas čia „švaresnis“. Svarbiau, kaip su tamsia sąžine gyvenama: tykiai ir nedemonstruojant savojo pranašumo, atgailaujant, ar - kaip Humelis - siekiant bausti, įvykdyti „teisingumą“, atskleisti sau patogią „tiesą“.

Režisierius nenubraižo aktoriams judesio trajektorijos, schemos, pagal kurią veikdami jie atrodytų esą savo vietoje, taptų vienas kitam lygiaverčiais partneriais. Jauniesiems aktoriams norisi prikišti seklumą, paviršutiniškumą, iliustratyvumą (apima jausmas, kad jie neperskaito teksto, nesuvokia jo prasmės, o dialogai - „išmoktų“ reakcijų kompozicijos, monotoniškas, bedvasis apsikeitimas frazėmis. Veiksmo nedaug, visa tiesa žodžiuose, o juos aktoriai barsto kaip sausus žirnius ant grindų); kalbant apie vyresniųjų kuriamus vaidmenis galima pasigesti  šiokio tokio kokybinio atsinaujinimo, nesikartojimo - pernelyg viskas tvarkingai vykdoma, pernelyg viskas schematiška - trūksta „dieviškosios klaidos“, kuri randasi „džiazuojant“. Ir nors apie gimstančius vaidmenis (net ir pagrindinius) norisi santūriai patylėti, nusižengsiu etikai ir pasidžiaugsiu  Nelės Savičenko Virėja - stipria, energinga milžine riebaluotu veidu ir kruvina „ceratine“ prijuoste. Jos trumputis pasirodymas - lyg atskiras spektaklis, patvirtinantis banalią tiesą - mažų vaidmenų nebūna.

Strindbergas nėra tas rašytojas, kurio idėjas lengva laisvai interpretuoti ir suteikti joms gyvastį.  Taip pat ir Gintaras Varnas nėra tas režisierius, kuriam reikėtų ko nors ironiškai palinkėti, bet šiuo atveju jis - anapus scenos - tapo panašus į rabiną, pabandžiusį sukurti Golemą. Dirbdamas su sau pačiam būdinga medžiaga jis tikriausiai pamiršo jaunųjų jaunumą ir vyresniųjų patirtį, kuri šiuo atveju joks pranašumas (greičiau atvirkščiai - trukdis ieškoti naujos raiškos); skverbdamasis į giluminį žmogaus „aš“ jis nesukūrė sistemos, kuria naudodamasis aktorius įsikūnytų naujos kokybės vaidmenyje.

Spektaklis gražus ir šaltas. Kaip Humelio ledinės rankos.

Recenzijos