Nutolę ir prisišlieję. „cezario grupės” spektakliai – stebėtojo akimis

Konstantinas Borkovskis 2011 09 23 7 meno dienos, 2011 09 23

aA

Penkių jaunų aktorių ansamblis, pasivadinęs „cezario grupe“ (mažąja raide!), pradėjo naują sezoną poezijos spektakliu „Nutolę toliai“ ir premjeriniu vaidinimu vaikams „Lai lai lai“.

Grupę sudaro aktoriai Brigita Arsobaitė, Paulius Čižinauskas, Vytautas Kontrimas, Vilma Raubaitė ir Julius Žalakevičius, jai vadovauja režisierius Cezaris Graužinis. Visi jie - šio režisieriaus prieš septynetą metų išauklėti Muzikos akademijoje aktoriai, ir toliau bendradarbiauja su juo, nors Cezario (taip trumpai jis skelbiasi užsienyje) kūrybos ir gyvenimo geografija nuolat driekiasi tolyn už Lietuvos ribų - Skandinavijon ar Graikijon.

Cezario ir jo vadovaujamos grupės „vaizduotės teatro“ eksperimentus teko stebėti, kai jie dar glaudėsi prie Jaunimo teatro. Paskui jie kuriam laikui išnyko iš šių eilučių autoriaus regos lauko, ir štai prieš keletą dienų teko vėl pamatyti jų kūrybą. Įspūdis buvo toks stiprus, kad paskatino juo pasidalyti, nors spektaklis jau nebe naujas, pelnęs apdovanojimų (šių metų „Auksinis scenos kryžius“ už nacionalinę dramaturgiją) ir gausiai kolegų aprašytas. Ir - vis dėlto...

Taigi - spektaklis „Nutolę toliai“ pagal Pauliaus Širvio poeziją praėjusį trečiadienį rodytas „Menų spaustuvės“ Kišeninėje salėje.

Ėjau nusiteikęs skeptiškai, ir dėl to kaltas spektaklio plakatas, orientuojantis žiūrovą į dar vieną stilizuotą „sovietinio retro“ lėkštai ironišką variaciją. Pauliaus Širvio poezija jau amžininkų buvo pakankamai nukamuota, traktuojant ją plakatiškai. Rimo Tumino spektaklis „Čia nebus mirties“ (1988) taip pat gvildeno Širvio, Poeto ir jo aplinkos, temą, bet nelietė pačios poezijos. Ką dar originalaus ir sceniško galima būtų pasakyti apie „lietuvišką beržą su plieno dalgiu ant peties“, sunku įsivaizduoti.

Įspūdis buvo pritrenkiantis pirmiausia dėl to, kad spektaklio tekstas visas sumontuotas iš eilėraščių, bet tai ne poezijos skaitymas, juolab „deklamavimas“, kaip mes įpratę girdėti ir regėti. Išsirikiavę basakojai aktoriai tamsiais neįpareigojančiais drabužėliais, skambant pratisam gūdžiam foniniam garsui (kompozitorius Martynas Bialobžeskis), laiko ilgą įtemptą pauzę, žvelgdami žiūrovams į akis, paskui giliai įkvėpia oro ir neria į tamsą...

Tasai triukas, efektas ir ženklas spektaklyje kartojasi keliskart, ir yra labai svarbus. Nes kitas ryškus spektaklio įspūdis - tai ypatinga aktorių vaidyba, jų gilus pasinėrimas į Širvio tekstų terpę. Poeziją aktoriai perteikia ne kaip meniškus žodžių derinius, ne kaip kažkur ore tarp skaitovų ir publikos užgimstančius spalvingus įvaizdžius. Jie nugrimzta į Širvio eilėraščių pasaulį kaip į mirusiųjų karalystę, kad prikeltų to seniai sudūlėjusio, išsivadėjusio ir ištirpusio begalybėje pasaulio alsavimą, pojūčių ir sielos poslinkių tikroviškumą.

Jų judesiai lakoniški ir šiek tiek mechaniški, tarsi figūrų, iškaltų Egipto šventyklų bareljefuose. Jų žvilgsniai tokie skvarbūs, kad visų akys staiga pasidaro tos pačios spalvos ir išraiškos. Aktorių pasinėrimas į tekstą toks gilus, kad iškyla kitokios, visiškai nelauktos - ritualinės eilėraščių prasmės.

Nors, atrodytų, koks čia gali būti ypatingas ritualas, kokia mistika? Kalbama apie labai proziškus ir materialius (ir materialistiškus!) dalykus - apie pokario kaimą, atgimstančias žmonių viltis ir jausmus, apie „tarybinę“ tikrovę, kuri kažkada kažkam (ir Poetui taip pat) su tomis viltimis buvo susijusi... Tai buvo akimirka, bet ji - buvo! Ir ar ne poezijos priedermė tą akimirką įamžinti ir įprasminti?

Tą poetinį akimirkos įprasminimą savo ruožtu per ritualinį sceninį vyksmą dar sykį įprasmindami, „cezario grupės“ aktoriai atlieka įspūdingą kelių lygių prasminę transformaciją. Ir jų „vaizduotės teatro“ patirtis (kitais atvejais gal ir abejotina, nes komerciška) šįsyk pasitarnavo ypač efektingai.

Yra žinoma, kad tie patys spektakliai, daug sykių rodomi, visuomet vaidinami įvairiai. Gali būti, kad ir šis spektaklio „Nutolę toliai“ variantas buvo kažkuo ypatingas, nes juo paskutinę minutę pakeistas prieš tai skelbtas tų pačių aktorių atliekamas spektaklis „Viskas arba nieko“. Stulbino aktorių nugrimzdimo į Širvio poeziją gelmė (ypač tąsyk išsiskyrė Vilma Raubaitė) ir sugebėjimas tą būseną kryptingai transliuoti publikai.

Tokią pat reinkarnuotos būties ir dvasios transliavimo dovaną parodė ir aktorius Paulius Čižanauskas. Vilius Kontrimas nustebino lakoniškų, bet išraiškingų priemonių perteikiant aplinkybių, situacijų ir emocijų spektrą gausa. Julius Žalakevičius virtuoziškai dėliojo žanrinių epizodų intarpus.

Gal kiek dirbtina atrodė finalinė aktorių, sustojusių vorele, mizanscena, skambant neišvengiamam kaip privalomas blogis „lietuviškam beržui“. Bet taip sukurta liekno kamieno, krūpčiojančio nuo Likimo kirvio smūgių, metafora pasirodė labai įspūdinga.

Spektaklyje nuolat kartojamas apdulkėjusio kareivio įvaizdis taip pat tapo kone mitologine, amžina, o kartu labai apčiuopiama, regima ir uždegančia metafora. Naujosios mitologijos kūrimas čia ir dabar, žiūrovų akivaizdoje - per laiko ir tiražavimo klišėmis bei antkapiais užklotą, „neaktualią“ ir pamirštą, o daugeliui nebežinomą ir neatpažįstamą, bet teatro prikeltą poeziją.

Ar tai nebus vienas iš takelių į tas naujas teatrines realijas, kurių dabar taip karštligiškai ieškoma?

* * *

“„Lai
„Lai lai lai”. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Smėlio dėžėj prie bedugnės

Kad nebūčiau pats sau ir skaitytojams juokingas, susižavėjimo šūksniais lydėdamas pusantrų metų senumo teatrines aktualijas, pakalbėsim ir apie šį bei tą naujesnio. Mat, „cezario grupė“ praėjusį šeštadienį parodė išskirtinę premjerą - spektaklį patiems mažiausiems „Lai lai lai“.

Savarankiškais komerciniais pagrindais egzistuojančio ir nekomercinį (tikėkime, kad taip visuomet yra) teatro meną skleidžiančio šio mažo teatro principas yra labai pagirtinas. Klajojanti kompaktiška trupė, savo „produktų“ komplekte turinti spektaklių ir vaikams, ir suaugusiems, gali padidinti savo gastrolinės veiklos efektyvumą ir pajamas. Jeigu kartais išgirstume kalbant apie „meninę komerciją“, kaip apie sugebėjimą sėkmingai parduoti tikros meninės vertės „produktą“, tai čia ir yra būtent toks atvejis.

Cezaris Graužinis ir jo „cezario grupė“ sugebėjo nustebinti ir šįkart. Pirmosiomis reginio minutėmis, kai vaidintojai pradėjo be saiko vartyti akis, vaikiškai švepluoti, kikenti, rėkauti ir strikinėti po sceną, apėmė šioks toks siaubas. Bet labai greitai viskas sugulė į savo vietas.

Spektaklis „Lai lai lai“ ne tik deklaratyviai, bet ir iš tikro skirtas patiems mažiausiems žiūrovams - tiems, kurių kaip velnias kryžiaus baidosi visi spektakliai vaikams: nuo metų iki septynerių. O ką daro suaugusieji, kai nori užmegzti kontaktą su šiais gyvais angelais, žvelgiančiais į tave pasaulį ir visą kosmosą aprėpiančiomis akimis? Ogi pradeda išdarinėti juokingas grimasas, vartyti akis, kvailai kikenti, rodyti kažką nesuvokiamo pirštais ir šokinėti. Būtent tai valandą su trupučiu ir daro spektaklio „Lai lai lai“ vaidintojai.

Taip pat išspręsta dar viena aplinkybė - kad su savo įvairaus pasiutimo laipsnio „angeliukais“ reginį paprastai stebi ir jų jaunos mamytės. Čia neišvysite, kaip kitur, kad kuris nors iš aktorių, šelmiškai mirktelėjęs, „suimprovizuotų“ mamytėms kokią nors televizinę nešvankybę. Mamytės su įvairiai šėlstančiais angeliukais įdėmiai seka pasakojimą, kaip baltaplaukis Dievas (Vytautas Kontrimas) iš pradžių sukūrė... Kipšiuką (Paulius Čižanauskas), paskui Kipšiukas pasėjo Žemę, o jau po to atsirado Ugnis, Jūra ir Akmenys, kurie iš pradžių šoko ir dainavo, ir tik po to sustingo. Dievas parodo savo sūnų Dundulį raudona kepure (Julius Žalakevičius), Vilma Raubaitė užkrečiančiai vaizduoja Saulę, o Brigita Arsobaitė yra be galo švytinti ir plasnojanti Lai Lai Lai, tai yra - Laimė!

Oranžinis apskritimas scenoje vaizduoja lyg Žemę, lyg cirko areną ar smėlio dėžę žaidimams... Iš užkulisių tai atsiranda, tai išnyksta dvasios, kurias vaidina tie patys linksmi vaidintojai, patys panašūs į kipšiukus. Štai tokia linksma ir judri pasaka apie Pasaulio (realaus ir teatrinio) sukūrimą...

Finale skamba tarsi ir švelni melodija, bet ji žadina ir grėsmingas nuojautas ir panaši į mistinio trilerio „Tvin Pykso miestelis“ temą. Taip teatro kipšiukai neleidžia pamiršti, kad tikrieji demonai nesnaudžia net ir tuomet, kai angelai žaidžia butaforiniais akmenimis oranžinėje teatrinių žaidimų smėlio dėžėje...

Nepraraskime budrumo!

7MD.LT

 

Recenzijos