Eklektika Antigonės ir tautos sopulių tema

Gediminas Jankus 2010 11 30 Nemunas

aA

Kauno valstybinis dramos teatras iš pastarųjų premjerų nemažai dėmesio skyrė Jono Jurašo pastatymui „Antigonė Sibire“. Tiek reklamine, tiek organizacine prasme neatsiliko ir būrys aikčiojančių, kvapą gaudančių ikipremjerinių adoratorių, pylėsi gausūs aprašymai: „O bus taip...“ Galų gale tą džiugų šurmulį nustelbė paties Metro dosniai dalijami interviu. Tai natūralu ir suprantama - juk režisuoja legendinis J. Jurašas, ne tik mano kartai tapęs maištingo kūrėjo simboliu, išdrįsusio mesti viešą iššūkį sustabarėjusiai, į bet kokią laisvesnę mintį ar ženklą liguistai reaguojančiai to meto sistemai. Iki šiol neužmiršome drąsių, atvirų jo spektaklių, kuriuose, be įprastos ezopinės kalbos, jau buvo įpinta tiesioginių nuorodų į santvarkos ydas ir melą. „Mamutų medžioklė“, „Šventežeris“, „Barbora Radvilaitė“... Tai mūsų laisvėjančio, maištingojo teatro neatsiejama pradinė istorinė grandis.

Tačiau spektaklio analitikui vien tokio istorinio reikšmingumo nepakanka. Nuslūgus entuziastingų pagyrų ir papliauškų bangai, pažiūrėjus jau ne premjerinį spektaklį, susidaro prieštaringas įspūdis. Kodėl negaliu visu balsu sušukti, kaip apie kai kuriuos kitus Kauno teatre matytus pastatymus: „Bravo, Metre“? Kas trukdo priimti ir suvokti režisieriaus koncepciją, sumanymo esmę? Kodėl nepalieka įspūdis - nebaigtas, nesudėliotas, fragmentiškas darbas?

Mano manymu, prieštara jau užprogramuota pačioje pradžioje. Visų pirma pasirenkant kūrinį (veikalą). Koks jis? Kokia dramaturgine medžiaga remiasi režisierius? Kodėl būtent tokią pasirinko? Ką šiuo ar kitu konkrečiu veikalu nori atskleisti, kokią poziciją išsakyti?

Vertinu Aušros Marijos Sluckaitės literatūrinį išprusimą, tačiau įvardyti ją „Antigonės Sibire“ autore nedrįsčiau. J. Jurašas, teatrui siūlydamas tokią savo gyvenimo ir kūrybos bendražygės, švelniai tariant, kontempliaciją, literatūrinį koliažą, pergudravo pats save. Savarankiško draminio veikalo tikrąja prasme nėra. Yra Jeano Anouilho pjesė „Antigonė“. Šiek tiek pakupiūruota. Šalia pridurta visiškai kitokios stilistikos ir laikotarpio Birutės Pūkelevičiūtės „Rauda“. Galiausiai trečias, nūdienis antsluoksnis - ištraukos iš „Misija Sibiras“ dienoraščių. Vis dėlto šioje sluoksniuotoje mozaikoje solidžiausias pagrindas - prancūzų dramaturgo „Antigonė“. Kam prireikė akivaizdžiai dirbtinių sąsajų, lyg papildant veikalą (iš tiesų jį gadinant) tokia skaudžia mums tema - pokario rezistentų žūčių, masinių trėmimų, kapaviečių tolimajame gulage?

Esmė, man regis, labai paprasta. Prielaida: J. Jurašas seniai norėjo režisuoti būtent J. Anouilho „Antigonę“. Dėl įvairiausių priežasčių, kurių dabar galima vardyti begalę, tai nepavyko. Pagaliau atsirado galimybė pasiūlyti teatrui „Antigonę“, jau sustyguotą ir išmąstytą, gal net surežisuotą (na, bent mintyse), tačiau kaip paaiškinti, kodėl būtent dabar ir ką šia egzistenciškai adaptuota Sofoklio tragedijos versija norima pasakyti? Juk autorius, 1942 m. parašęs pjesę, labai aiškiai ir atvirai pasisakė prieš bet kokią prievartą, despotizmą, Antigonės paveikslu parodė vienintelio pasirinkimo ribinėje situacijoje galimybę - žūtį dėl vidinės laisvės principo.

Taigi ką turėtų pasmerkti J. Jurašo Antigonė? Su kokia prievarta kovoti? Prieš kokią sistemą sukilti? Dėl kokių idealų žūti? Režisierius nūdienos pasaulyje lyg ir nemato tironijos, baimės, visuotinio sekimo ir nepasitikėjimo. Nemato ir šiandienos Lietuvoje demokratijos grimasų, socialinės atskirties ir jau vyraujančios baimės. Arba nenori matyti. Tad idėja papildyti „Antigonę“ minėtais „inkliuzais“ , naudojant skaudžią ir neužmirštamą tremtinių lemtį, kūrybinei grupei pasirodė išganinga. O mano manymu, tai ir buvo bene didžiausia klaida. Visų pirma J. Anouilho drama yra pakankamai prisodrinta vidinių konfliktų, aliuzijų ir filosofinės prasmės, tad „jo atveju žanrų įvairovė yra vertinama kaip įžeidžiantis ir trikdantis netobulumas“ (Jozeph E. Garreau).

Suplakęs skirtingus žanrus ir stilius, tremties temai skyręs gan kuklius epizodus, režisierius sumenkino ir patį dramaturgą, ir mums visiems skaudžią nekaltų Sibiro aukų istoriją.

Tai, kad galų gale bent iš dalies J. Jurašas pabandė liesti tremties temą, žinoma, sveikintina. Tačiau kodėl būtent tik B. Pūkelevičiūtės „Raudos“ intarpais? Ar nerasta daug skaudesnių ir tikrų liudijimų? O gal neieškota? Gal poetizuota „Raudų“ stilistika, keista aukų ir budelių traktuotė, vos ne vos nužymėta tragiško pasirinkimo linija sąmoningai pasirinkta?..

Tačiau grįžkime prie „Antigonės“. Iš tiesų tai išmąstytas, režisūriškai tvirtai supintas audinys, drąsiai galintis būti savarankiškas spektaklis. J. Jurašo privalumas - gebėjimas parinkti tinkamus aktorius ir atskleisti visas užslėptas ar tik numanomas jų galimybes. Tai režisierius panaudojo ir J. Anouilho „Antigonėje“, deja, tik joje.

Veiksmas prasideda vagonų bildesiu. Sibiran išsiruošusių pasiryžėlių būrelis ieško savo artimųjų tremtinių kapelių ir lanko kančių vietas. Kadangi tai autentiški ekspedicijų dalyvių įspūdžiai, suklūsti, laukdamas meninio sprendimo, netikėtų sąsajų, palyginimo, iššūkio, vyksmo. Deja. Režisūrinio sprendimo nėra. Jaunimėliui leidžiama trumpai, retsykiais pertraukiant pagrindinį veiksmą, šiek tiek „pagaudyti kampą“ - paimprovizuoti. Sužinome apie jų maršrutus, tikslus, o netrukus jie apskritai nutildomi, nes Ekspedicijos (Choro) vadovas (Egidijus Stancikas) prabyla kaip tikras antikinis tragedijos personažas, prabyla įtaigiai J. Anouilho tekstu, ir per visą spektaklį jis įsimena būtent kaip „Antigonės“ Choras, o ne Ekspedicijos vadovas. Juk kas skirta tam jo antrajam personažui? Skurdžios mizanscenos, iš dienoraščių sulesiotas kuklus tekstas. Visi kiti ekspedicijos dalyviai taip pat nepamaloninami režisieriaus dėmesiu. Kol vyksta tikroji tragedija, jiems skirtas statistų vaidmuo. Jie tampa gyvu fonu - išraiškingai išplėstomis akimis sekioja pagrindinius personažus, retsykiais pakartoja kokią nors pagrindinių herojų frazę.

Tikrųjų herojų tik keletas, bet būtent jie gelbsti visą šį „edukacinį projektą“. Suteikia prasmės ir tragiško skambesio savo personažų likimams įtaigumu, vidine jėga, emocijų proveržiais. Ypatinga Eglės Mikulionytės Antigonė. Seniai neteko matyti taip sukrečiamai išreikštos vidinės kančios, slepiamos baimės, neapsakomo noro gyventi, meilės ir nelauktai emocijų raizgalynėje tvirtai parodytos valios. Valia pasipriešinti, mesti iššūkį, valia mirti. E. Mikulionytės herojė įtikina. Slapčiausius sielos virpesius ji išreiškia subtiliomis detalėmis, viskas - plastiškas judesys, veido mimika, žvilgsnis - sutelkta vienam tikslui: atskleisti savo misiją šiame baimės ir nuolankumo kupiname pasaulyje. O jam atstovauja valdovas Kreontas (Liubomiras Laucevičius), ir jo pasirinkimas itin vykęs. Juk Antigonės ir Kreonto linija dramoje pagrindinė. Jie atitinkamai turi būti vienas kito verti idėjiniai priešininkai. L. Laucevičius sukūrė dar vieną aukščiausio dramatinio lygio vaidmenį, savo personažui surado daugybę tonų ir pustonių. Jokio vienpusiškumo - prieš mus visa didybe iškyla pats savo sukurtos sistemos įkaitu tapęs tragiškas personažas. Didybė, galybė ir menkumas, baimė, užsispyrimas, kančia. L. Laucevičius pamažu atveria iš pažiūros žiauraus ir vienpusiško tirono vidinį pasaulį. Kreonto ir Antigonės konfliktas dėl aktorių talento pasiekia egzistencines aukštumas, suskamba nūdieniškai ir aktualiai.

Antigonės dramą pagilina ir jos meilė Haimonui (Tomas Erbrėderis). Įsimenantys ir jaudinantys juodviejų epizodai, jausmų atsivėrimai. T. Erbrėderis nustebino vaidmens užbaigtumu ir tikslingumu. Nuoširdūs, išjausti emociniai proveržiai, jo kančia ir skausmas, praradus mylimąją, pagilina dramatinę įtampą, ypač scenoje su tėvu Kreontu. Aklo paklusnumo ir bet kokių valdžios įsakymų vykdytojo simboliu tampa Arūno Stanionio Sargybinis Jona. Ciniškas, šiurkštus ir nelauktai sušildantis tiesmuką traktuotę finalinėje scenoje su Antigone. Motiniška šiluma, rūpestingumu Antigonę apgaubia Reginos Varnaitės, mūsų scenos legendos, Auklė.

Dabar dar apie B. Pūkelevičiūtės kūrinio „įpynimą“. Jau minėjau, kad tai nepasiteisino, nors sumanymas lyg ir aiškus - autorės herojė, pavadinta Antrąja Antigone, turėtų simbolizuoti mūsų kančių kelią ir, lyginant su tikrąja, antikos laikus siekiančia tragedija, jai prilygti arba net pranokti. Deja, B. Pūkelevičiūtės stilistika yra lyrinė, ne dramatinė, tragiškų kolizijų nėra, ir tik dėl gaivalingo Jūratės Onaitytės talento matome tikrą vidinę kančią, pasiaukojimą ir savo pareigos suvokimą. Ryžtas ir vidinė stiprybė ženklina šį itin svarų aktorės darbą. Bet visa tai - tik didžiulių J. Onaitytės pastangų rezultatas, nes, kaip minėta, režisierius tuos inkliuzus palieka sau spindėti ar blukti. Juk tokia svarbi priešprieša - Antroji Antigonė ir Pulkininkas (Gintaras Adomaitis), turėjusi būti sugretinta su Antigonės ir Kreonto linija, visiškai neišplėtota, ir J. Onaitytei tragišką krūvį tenka nešti vienai. G. Adomaičio Pulkininkas apskritai keisčiausia ir įtartiniausia spektaklio figūra. Jis netampa Antrosios Antigonės antagonistu, o yra nuolankus, palaužtas, lyg slegiamas nenuplaunamos kaltės. Šita pragariška išnara, kurios rankos akivaizdžiai suteptos partizanų krauju, kurios pastangomis jų kūnai pasityčiojimui išmėtomi miestelių aikštėse, dar kažką vograuja apie lietuvių „kovos beprasmiškumą“, neužmiršdama atsiprašyti ir patikslinti - „kovos beviltiškumą“... Užuot akivaizdžiai pasmerkus tokius žudikus, šiuose epizoduose ryškėja gaji tendencija „atleisti kaltes“, gal net kai ką primiršti.

Apie trečiąjį A. M. Sluckaitės dramos sluoksnį, ištraukas iš „Misija Sibiras“ dienoraščių, jau minėjau, lieka tik apgailestauti, kad būrelis aktorių šioje tragedijoje jaučiasi svetimkūniai. Iš tiesų kitaip negalėjo būti, nes bandymas eklektiškai suvinklioti visiškai skirtingų laikotarpių, kardinaliai priešingos stilistikos bei meistriškumo kūrinius ir kelionių įspūdžius iš anksto pasmerktas nesėkmei. Privalau paklausti: kodėl Sibiro kankiniams J. Jurašas neskyrė atskiro spektaklio? Kodėl iki šiol nebuvo pastatęs pokario rezistencijai skirto veikalo? Kodėl jo dėmesio taip laukė ir nesulaukė išeivijos lietuviai? Juk tiek jie, tiek mes Atgimimo laikotarpiu pagrįstai tikėjomės iš sovietinei sistemai pasipriešinusio ir nukentėjusio kūrėjo būtent tokios skaudžios temos. Sulaukėme tik A. M. Sluckaitės „Smėlio klavyrų“ Johanneso Bobrowskio romano motyvais, šitoje pačioje Ilgojoje salėje, kurioje buvo žarstoma svetima patirtis mažlietuvių ir būrų atminties tema. Ačiū ir už tai. Ir už Arielio Dorfmano „Mirtį ir Mergelę“, sukurtą 1992 m. , regis, paskutinį režisieriaus darbą prieš vėl išvykstant. Tiesa, kaip nelemtas fonas, kaip „neganda juoda“ tada trikdė ne partiniai funkcionieriai, o dar intensyviai skraidantys sovietiniai malūnsparniai, gal jie ir sutrukdė įžvelgti minėto, mano manymu, visais atžvilgiais nevykusio spektaklio privalumus. Bet bala nematė A. Dorfmano ir malūnsparnių. Esmė - J. Jurašo repertuariniai prioritetai. Jie nesikeitė metų metais ir daugiausia buvo nukreipti į vakarietiškos publikos paklausą, mados vėtrunges, nepaisant net Atgimimo ir Laisvės vėjo Lietuvoje. Kažkodėl Amerikoje J. Jurašas jokio dėmesio neparodė išeivijos dramaturgams, jau seniai sukūrusiems skaudžių, tiesos sklidinų veikalų apie pokario rezistenciją, trėmimus ir aukas.

Lietuvoje jau 1990 m. toje pačioje Kauno dramos scenoje režisierius Vytautas Balsys itin sėkmingai pastatė išeivijos autoriaus Algirdo Landsbergio dramą „Penki stulpai turgaus aikštėje“, atskleidęs tragišką pokario Lietuvos partizanų likimą (tada recenzijoje šį spektaklį pavadinau „Aukos apologija“, aukštinančia pasiaukojimą: „Atiduok Tėvynei, ką privalai.“). Jonas Vaitkus Vilniaus dramos teatre statė A. Škėmos „Pabudimą“, skaudžią egzistencinę dramą apie išdavystę ir auką... O kiek įvairiose scenose inscenizuota (beje, pagarbiai, paliekant pačių tremtinių autorystes) prisiminimų - skaudžių, atvirų, kiek būta raudų, giesmių, posmų, ir toji šiurpi Sibiro aukų martirologija neturi pabaigos, taškas dar ilgai nebus padėtas, juolab kad ji nuolat papildoma naujais faktais, liudijimais.

Kalbėti apie mūsų tautos sopulius ir dar neužgijusias žaizdas reikia tik pačiam jaučiant skausmą ir kenčiant. Būtina tikėti aukų prasmingumu bei nuolat prisiminti: „Rede quod debes“ ir Lietuvos partizanų papildytą šūkį: „ATIDUOK TĖVYNEI, KĄ PRIVALAI.“

Tokiame kontekste, be abejo, išsisklaido daugelis mitų.

NEMUNAS

Recenzijos