„Antigonė Sibire”: kai skausmas tampa pareiga

Andrius Jevsejevas 2010 10 25 Menų faktūra

aA

Šįmet 90-metį švenčiančio Kauno valstybinio dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas dar, berods, pavasarį užsiminė norįs jubiliejinį teatro sezoną paversti neeiline akcija: repertuarą šiais teatriniais metais papildys esminius KVDT kūrybinio gyvenimo etapus formavę režisieriai Jonas Jurašas, Jonas Vaitkus, Gytis Padegimas ir Gintaras Varnas,. Idėja puiki, konceptuali, nors viščiukus skaičiuosime tik kitų metų vasarą. Vis dėlto spalio pradžioje įvykusi režisieriaus Jono Jurašo spektaklio „Antigonė Sibire“ premjera priminė, kad gražūs, kūrybiški sumanymai toli gražu ne visada virsta atitinkamu meniniu rezultatu.

Ankstesniųjų, 8 ir 10 dešimtmečiais sukurtų Jurašo spektaklių nesu matęs, tad pirmoji sceninė pažintis su mūsų teatro legenda vadinamo režisieriaus kūryba įvyko tik pernai, išvydus spektaklį „Dvejonė“ Vilniaus Mažojo teatro scenoje. Šį ypatingo estetinio įspūdžio nepalikusio spektaklio į „kūrybinius nuostolius“ vienareikšmiškai nurašyti neleido kolegų pasakojimai, jog autentiškoje erdvėje kurtas vaidinimas, perkeltas į Vilniaus Mažojo teatro salę, neteko didžiosios dalies savo šarmo ir atmosferos. Tačiau Jurašo „namų aikštelėje“, jo paties atrastoje ir kūrybiškai apgyvendintoje KVDT Ilgojoje salėje pristatytas spektaklis „Antigonė Sibire“ sukėlė gerokai slogesnius pamąstymus.

Dar prieš premjerą abejonių kėlė pati spektaklio dramaturgija. Režisierius ir „Antigonės Sibire“ dramaturgė Aušra Marija Sluckaitė mėgino sukurti daugialypį dramaturginį spektaklio audinį, garsiąją Jeano Anouilh´o pjesę „aplipdydami“ Birutės Pūkelevičiūtės „Raudų“ fragmentais ir „Misijos Sibiras“ dalyvių dienoraščių ištraukomis. Nuogąstavimai, deja, išsipildė su kaupu. Dramaturginis spektaklio audinys - kaip reta klampus, atskiri fragmentai, mizanscenos dažniausiai jungiamos paviršutinišku žodinės sąsajos principu. Tačiau čia bėdos tik prasideda.

Pirmiausia nepasiteisinęs pasirodė autorių sprendimas Antigonės tragediją „įforminti“ kaip traukiniu į Sibirą atkeliavusių misijos dalyvių vaidinimą. Kodėl „misionieriai“ staiga nusprendžia kažką vaidinti? O kodėl būtent Antigonės tragediją? Ir kodėl visą spektaklį likimo siūlą vijusi, o sūnui nusižudžius iš sielvarto mirusi Euridikė (Jūratė Onaitytė) staiga virsta dar viena antigone - šį kart daugmaž šiuolaikine moterimi, pasiryžusia rasti savo vyro, „miško brolio“ žūties vietą? Kiekvienas kūrinys, kiekvienas personažas (o ypač dar ir mitologinis veikėjas) neša papildomą kontekstinį krūvį. O juk su Onaitytės Euridike, virstančia Antigone ir vejančia siūlų kamuolį, galima nukeliauti ir iki senovės graikų Ariadnės, padėjusios Tesėjui rasti kelią iš labirinto, ir iki krikščionių šventosios Ariadnės, kuri įsmuko į prarają ir, kaip vėl ta pati Antigonė, buvo palaidota gyva. Klampu, ar ne? Tai ir yra viena pagrindinių režisieriaus užduočių: itin atsakingai rinktis meninius įvaizdžius, atsikratyti prasminio pertekliaus ir klaidingų interpretacijų. O prasmės perteklius dažniausiai reiškia aiškios prasmės stoką.

Tačiau nebebrendant gilyn į interpretacijų liūną, bene didžiausias „Antigonės Sibire“ trūkumas, - negebėjimas išauginti konfliktą tarp spektaklio ašimis tapti turėjusių Antigonės ir Kreonto personažų. Aktoriai Eglė Mikulionytė ir Liubomiras Laucevičius   nesileidžia į Antigonės ir Kreonto veiksmų priežastingumo paieškas ir su režisieriaus palaiminimu „nužemina“ tragediją iki smulkios šeimyninės dramos. Antigonė čia - tiesiog užsispyrusi mergiotė, šiaip sau, tarsi iš principo treptelėjusi koja ir susigalvojusi neklausyti dėdės. Antigonės ir Kreonto susidūrimas toks nekonfliktiškas ir beskausmis, nes iš esmės spektaklyje abu šie veikėjai atrodo atstovaujantys tą pačią poziciją - pareigą. Viena jaučia pareigą palaidoti brolį, kitas - pareigą laikytis įstatymo. Antigonė nerodo jokių emocijų, veikiau bumba ir sukinėjasi aplink kaip kokia Anuška Koršunovo „Meistre ir Margaritoje“, vangiai bendrauja su scenos partneriais. Todėl bet koks išraiškingesnis scenos partnerio gestas ar žodis, nesusilaukęs adekvataus atsako, kelia tik ironišką šypsnį.

Aktoriams ir režisieriui sėkmingai „nuskausminus“ draminį konfliktą, Ilgąją salę užplūsta visuotinis nuobodulys. Nuobodžiauja nemaža dalis publikos, nuobodžiauja ir šio teksto autorius. Tačiau panašu, kad labiausiai nuobodžiauja patys aktoriai, o ypač pačios teatro teatre situacijos kaltininkai - choro vaidmenį atliekantys Misijos Sibiras „dalyviai“. Akivaizdžiai iš Jurašo negavę pakankamai sceninių uždavinių, o ir patys jų nesusikūrę, jie priversti vaidinti, jog tai, kas vyksta scenoje, jiems baisiai įdomu, ir laukti, kol vėl ateis režisieriaus nurodytas metas dainuoti raudas. Tada jie staiga pašoks kaip širšės įgelti, pagrūmos pirštu niekadėjui Kreontui, gailiai apraudos vargšės Antigonės likimą ir vėl susės kantriai laukti kito savo numerio. Tiesa, tarsi ir nederėtų kaltinti nei pagrindinius personažus vaidinančių, nei choro vaidmenį atliekančių aktorių. Atrodo, kad jie tiesiog nesupranta, kam jie čia apskritai reikalingi. Nesupratau to ir aš, nepavyko viso to iš(si)aiškinti, regis, ir pačiam Jurašui.

Dviejų Antigonių sceninius pasakojimus „įrėminantys“ Misijos Sibiras dalyviai/choras jau pačioje pradžioje lyg ir deklaruoja siekiantys pagerbti į atšiaurius Rytus ištremtus savo tėvus, senelius, gimines, nepažįstamuosius. Jiems, o ir spektaklio žiūrovams, net neabejoju, šiurpą kelia vien pagalvojus, jog tremtinių palaikai mėtosi karjeruose, jog ant jų kaulų nutiestos ištisos magistralės, kuriomis važinėjo tankai, kuriuos trypė žygiuojantys sovietų armijos būriai. Tą pačią mintį, tik kur kas pompastiškiau, Egidijaus  Stanciko vadovaujamas aktorių būrys pakartoja ir spektaklio finale: skambant Giedriaus Kuprevičiaus muzikai misijos/choro/teatro vadovas iškilmingai diktuoja netyčia aptiktame butelyje rastą vos įskaitomą Sibire žuvusių tautiečių sąrašą. Misijos dalyviai, nusprendę įprasminti „pamirštųjų“ atminimą, žuvusiųjų vardus kreidelėmis išrašo ant betoninių Ilgosios salės grindų, tarsi nukloja ją tremtinių kapavietėmis. Subtilus, asketiškas ir tuo pat metu efektingas režisūrinis sprendimas. Bet staiga viską sujaukia viena mažytė, tačiau be galo iškalbinga detalė: vykdydami režisieriaus užduotį kuo greičiau išmarginti grindis vardais iš „pamirštųjų sąrašo“, aktoriai nė nepastebi mindžiojantys šiuos simbolinius kapelius sunkiais auliniais batais, „šluojantys“ juos žeme velkamomis kuprinėmis!

Be abejo, kiekvienas pasidarys savas išvadas, nors mano galva, čia galimi tik du variantai. Ir abu jie, deja, - Jurašo ir jo režisuoto spektaklio didžiulei nenaudai.

Jei tai - sąmoningas režisieriaus sprendimas, tuomet sugriūva ir taip gan nestabili bei klampi „Antigonės Sibire“ dramaturgija, pakankamai abejotini žanriniai ir stilistiniai sprendimai, o visas ligtolinis dviejų valandų trukmės režisieriaus, aktorių ir kitų bendraautorių darbas tampa niekinis. O jei Jurašui vis dėlto „pavyko“ nepastebėti, tuomet tik pasitvirtina ir taip viso spektaklio metu kankinusi mintis, jog režisieriui „Antigonė Sibire“ tėra kažkokia formali pareiga. Lygiai tokia pati, kokia ji galiausiai tapo sibiriečių atminimą „pagerbusiems“ ir tuoj pat jį kareiviškais batais sumindžiusiems spektaklio veikėjams.

Štai tokią - nuskausmintą, klampią, iškritusią iš konteksto, abejingą ir tuo pat metu deklaratyvią, pretenzingą, neradusią ryšio nei su aktoriais, nei mano kultūrine ar emocine patirtimi - Jurašo „Antigonę Sibire“ pamačiau aš. Prieš užgęstant šviesoms ir kaip visad pasigirstant audringoms ovacijoms nuskamba aktoriaus Sauliaus Čiučelio klausimas: „Jei ne aš, tai kas kitas?“. Net labiau nei bėgte išbėgti į ilgalaikes profesines atostogas šįsyk norėjosi pakilti ir su liūdesiu ištarti: „Tai jau tikrai ne aš, mielieji.“ Kolektyvinė tautos atmintis, kaip ir teatrinė kūryba, - ne pareiga. Ir tas moralinis imperatyvas - seniausiai visiems atsibodęs. Be to, kiekvienas supranta, kad archeologo kastuvėliu, prie beveik pusės amžiaus senumo įvykių neįtikinamai pritempta klasikine medžiaga ir nuvalkiotais pareiškimais apie kovą su prisitaikėliškumu prieš šiandieninius vėjo malūnus nepakovosi. Šis režisieriaus darbas ne kiek nepriminė to Jono  Jurašo įvaizdžio, kurį mano galvoje suformavo Lietuvos teatro istorijos knygos,  kalbančios apie aštrų, reikšmingiausius socialinių klodų poslinkius fiksuojantį, „pasroviui tekėti“ atsisakantį, net kiek donkichotišką teatro kūrėją. Naujasis Jono Jurašo spektaklis man pasirodė niekuo neišskirtinis, o veikiau toks, kokių mūsų valstybiniuose teatruose begalės. Nusivyliau - turbūt labiausiai dėl to, kad lūkesčiai buvo gerokai didesni.

Recenzijos