Trupiniai po „Premjeros”

Sigita Ivaškaitė 2009 12 16 Menų faktūra

aA

Jaunas, žavus, veiklus Gytis Ivanauskas jau nuo 2005 metų turi įkūręs savo šokio teatrą. Ketveri metai - jau septintas spektaklis. Energijos stoka nesiskundžiantis aktorius, šokėjas, choreografas šį kartą pristatė darbą, sukurtą kartu su kroate Sanja Tropp Fruhwald. Kaip buvo skelbiama pranešime spaudai, „Premjera“ sieks pritraukti itin plačią auditoriją, kalbės apie korupciją, tęstinumą, kartojimąsį ir naujas galimybes. Apie tai, ką mes paliekame po savęs.

Lygiai su tokiu pačiu patosu skambėjo ir šokėjų sakomi tekstai. Taip, atlikėjai ne vien šoko, bet ir dainavo, šnekėjo, gargaliavo. Choreografai, kaip ir žadėję, naudojo teatro, šokio, vizualiųjų menų elementus. Kyla klausimas, kaip (ar) pavyko juos sujungti, o tuo pačiu ir sukurti šokio spektaklį.

Jau nebe naujiena tapo atidengta užkulisių erdvė, kuomet iš žiūrovo atimama teatro iliuzija. „Premjeroje“ panaudotas toks sprendimas pasirodė vizualiai patrauklus savo kontrastu: technika, dekoracijomis užgrūsti tamsūs užkulisiai, kurių centre - auksinis kambarys, popremjerinės puotos vieta. Taip kūrėjai, matyt, norėjo parodyti, jog įveda mus į teatro užkulisius plačiąja šio žodžio prasme.

Tokios temos tikriausiai būtų užtekę sukurti vizualiai gražiam, komerciniam spektakliui apie artistų gyvenimą. Deja, buvo užsibrėžta kalbėti ir apie amžinas žmonių problemas. Šokėjų monologai, įsiterpdavę į sceninį veiksmą, sukeldavo atmetimo reakciją. Agnės Ramanauskaitės tekstas apie merginą, norinčią būti „nuliu“, nuskambėjo natūraliausiai, gal dėl to, kad galėjai pajusti ironiją, be to, šokėja sukūrė įtikinamą personažą. O štai kartu su ja Agniaus Jankevičiaus spektakliuose vaidinančio Pauliaus Tamolės neišgelbėjo ir dramos scenos patirtis. Ir kaltas ne aktorius, o jam duotas tekstas.

Pauliaus Tamolės monologo metu scenoje prie stalo sėdinčios šokėjos ėmė kvatoti iš neva naivaus vaikino. Sėdėdamas žiūrovų salėje, savo kėdėje, galėjai pradėti isteriškai juoktis kartu. Tik to priežastimi tapo tau prieš akis demonstruojamos „išminties“ gelmės. Prieš pradedant daryti kažkokias išvadas reikia pasakyti vieną dalyką - choreografų reikalavimas ne vien sakyti, bet ir „vaidinti“ tekstą būtent ir sukėlė tokią reakciją. Atsiribojus nuo žodžių gal ir būtų pasiektas norimas efektas.

Dramai iškritus iš visumos, didžiausią dalį, žinoma, užima šokis. Matyti, kad atskiroms kombinacijoms ieškota naujų sprendimų. Vaikščiojimas ant stiklinių, kalbėjimas gargaliuojant vandeniu iš pradžių lyg ir stebina, bet kuo toliau, tuo labiau jauti, jog visa tai jau kažkur matyta... Kitas dalykas - šiais elementais buvo užsižaista. Kiekvienas galėjo pasakyti, kurios mintys spektaklio kūrėjams pasirodė vizualiai patraukliausios. Jų scenos atrodė kone priverstinai ištęstos, lyg norint leisti žiūrovams iki soties pasidžiaugti šiais atradimais.

Tik poroje epizodų buvo sukurta bendra atmosfera. Vienas iš jų - pati pradžia, kuomet mikrofonai, išryškino kiekvieną judesio sukeltą garsą - išdidindami jį iki erzinančio pagirių keliamo skausmo. Tačiau čia pat buvo peršokta į asmeninius apmąstymus, kaip jau minėta, nepritapusius prie šokio spektaklio. Bendrumo, vientisumo trūko visame kūrinyje. Atskiros kombinacijos, scenos retai jungėsi su mintimi, kuri iki pat pabaigos taip ir neišsikristalizavo - be apibendrintų pareiškimų apie kažkokias siekiamybes. Galbūt tai lėmė fiksuojami, pabrėžiami atskiri elementai, ir tai nutraukdavo tarp šokėjų atsiradusią jungtį. Pastarųjų bendravimas dažnai apsiribojo fiziniu kontaktu tarp kurtų skirtingų personažų.

Ant stiklinių vaikščiojusi Ieva Šimukauskienė tikrai sąžiningai vykdė visas choreografines užduotis, tačiau taip ir negimė jos charakteris. Blankus liko ir Naglis Bierancas, kurio solo baigė spektaklį, nors stebint šokėją neapleido mintis, jog dar yra kažkas, ko jame neatskleidžia choreografai. O Brigita Urbietytė puikiai jautėsi kiek berniukiškoje rolėje, nekeldama didesnių klausimų nei sau, nei savo vaidmeniui.

Sunku suprasti ir paaiškinti, ką Gytis Ivanauskas atranda Evaldo Taujanskio personoje. Šiame spektaklyje jį gelbėjo jam skirtas pedanto personažas, tikęs jo fizikai. Savo, kaip šokėjo, duomenimis neišsiskiriantis, o kartais net nublankstantis prieš kitus Taujanskis spektaklyje lieka savo kolegų šešėliu.

Atrodo, kad pats Ivanauskas, bijodamas likti Sanjos Tropp Fruhwald šešėlyje, nusprendė įtraukti senesnių spektaklių personažus nesistengdamas pateisinti jų buvimo: baltą zuikį raudonomis kurpaitėmis ir voverę. Pastaroji tik sustiprino regimo absurdo įspūdį. Nepaaiškintas liko ir auksinis paveikslo rėmas. Iš pradžių pasirodė, jog tai bus ekranas, per kurį šokėjai „transliuos“ savo monologus, vėliau galima buvo pagalvoti ir apie mūsų gyvenimą apibrėžtuose rėmuose, bet tai tik asmeninės sąsajos, gimusios neradus paaiškinimo spektaklyje.

Teigiamą įspūdį palikusi kūrinio dalis - kompozitoriaus darbas. Tomo Petraičio muzika retsykiais savarankiškai kūrė atmosferą, laikė žiūrovo dėmesį. Su vizualiąja spektaklio dalimi ji susiderino pačioje pabaigoje. Šviesos temo, liko tik vienu spinduliu apšviestas Bierancas, kurio judesį stebėjo visi šokėjai.

„Premjera“ - vienas iš tų spektaklių, kurių reklama nustelbia patį pasirodymą. Gretos Skaraitienės reklaminėse nuotraukose sukurta bohemiška, siautulinga atmosfera liko choreografų nepasiekta. O visiems taip įsiminęs šakotis atrodė panašus į patį kūrinį: visų geidžiamas, daugumai skanus, bet tuščiaviduris. Jį lengvai suskaldžius belieka voliotis trupiniuose.

 

Recenzijos