„Vyšnių sodas” pražydo rudenį

Daiva Šabasevičienė 2009 09 28 Literatūra ir menas, 2009 09 25

aA

 

Audronio Liugos auginamas teatrinis sodas, nors ir ne kasmet, tačiau žydi gražiai. Šis žmogus augina ne tik spektaklius, bet ir teatro judėjimą. Kas galėjo pagalvoti, kad savo privačiame sode apgyvendinęs du netinginiaujančius „personažus“ - Antoną Čechovą ir Kristianą Smedsą - jis sukurs tokį nerealų pojūtį? Rudens šaltuko kandamą rugsėjo 9 d. pavakarį kelios dešimtys teatralų turėjo galimybę iš Vilniaus širdies, Katedros aikštės, nuvykti į Gvazdikų gatvę, kuri garsi tuo, kad joje gyvena rezistentas Petras Cizikas. Už aukštų tvorų lojantys dideli šunys ir tankiame pušyne skendinti gatvė jokiu būdu neturėjo asociacijų su kokiomis nors vyšniomis: nei Čechovo išgyventomis, nei Salomėjos Nėries išdainuotomis. Vis dėlto atėjo laikas, kurį A. Liuga su savo komanda pavertė realiu teatriniu įvykiu. Šiai akcijai tiko rusų klasikas, nes A. Liuga net nespėjo apsidairyti, kaip aplink jo jaukų namelį iškilo įvairaus dydžio ir baisumo namai: žmonės ne sodus puoselėjo, o materialius įgeidžius tenkino. Miesto letena palietė vaiduoklių ir grožio paslėptą gatvę, šiandien sunkiai priemiesčiu vadinamą. Čia įvyko tai, apie ką „Vyšnių sode“ rašė A. Čechovas, „pirkdamas“ ir „parduodamas“ žmogaus gyvenimą.

Kad nepasiklystum įvairių geografinių asociacijų labirintuose, šiandien aktualiau ne įvairios erdvės transformacijos, bet joje gyvenantys personažai ir jų santykis su laiku: kaip jie, kurdami Čechovo laiką, sugeba sustabdyti savąjį. Kaip atsitiko, kad atsisakydami bet kokios teatralizacijos, tarytum sąmoningai pasitelkdami performansiškumą, jie taikliai užčiuopė tik teatrui įmanomą potyrių satisfakciją?

Žiūrovai buvo susodinti lauke priešais didžiulį į keturias dalis padalintą ekraną, transliuojantį vaizdą iš namelio, kuriame veikia ne tik A. Čechovo žmonės, bet ir ten susėdusių žiūrovų dalis. Antrojo aukšto verandoje - gyvi muzikantai. Jie jauni, jų atliekama muzika skamba tiksliai, bet tuo pačiu ir archajiškai. Nors muzikantai visada išsiskiria savo įvaizdžiu, šioje sodyboje jie priminė primityvistų paveikslus, ir tai itin tiko prie Kristiano Smedso autentikos.

Prieš porą metų šis režisierius, pasitelkęs Fiodorą Dostojevskį, kartu su aktore Aldona Bendoriūte „Meno forte“ pristatė „Dainas iš Europos širdies“. Tai buvo kūrinys, kuris ne tik kito laike, bet ir įrodė, kad K. Smedso teatras, be jo priežiūros, greitai tampa režisieriaus kūrybos svetimkūniu. Nors K. Smedsas nevaidina, tačiau jo dominavimą spektaklyje galima justi vos veiksmui prasidėjus. Tai nėra akademinis atvejis, kai viskas tvirtai sustyguojama. Atvirkščiai - K. Smedsas kuria gana „nepatogias“ situacijas ne tik aktoriams, bet ir žiūrovams. Niekas nežino, iš kurio taško geriau pažiūrėti, kad esamojo laiko įpras­minimas būtų „teisingiausias“, toks, kurio nori režisierius. K. Smedsas to nesufleruoja: jis ne tik ieško kartu su visais dalyviais, bet ir ragina žiūrovą tapti „čechovistu“: ne tiek gerbti jį ar dar kartą išklausyti jo unikalių, filosofija spinduliuojančių tekstų, bet įsisavinti jo laiką, kuris „pasakoja“ ne apie praeitį, bet yra mūsų sielos dabartis. Mes žiūrime į realius personažus, iš praeities sugrąžintus į dabartį, tačiau matome ne tik juos, bet ir save juose. Ir tai, kad „Vyšnių sodas“ tapo esamuoju laiku su visais pažeidžiamais šiuolaikinio gyvenimo randais, yra atradimas.

Net nesvarbu, kas ką jaučia ir kaip supranta. Tai nėra realybės šou, kai mums ant padėklų įnešami tokie aktoriai kaip Juozas Budraitis ar Virginija Kelmelytė; tai nėra akistata su režisieriais Jonu Vaitkumi ar Gyčiu Padegimu; Benas Šarka veikia ne kaip ugnies dievas ar unikali būtybė. Jiems ir visiems kitiems leista iš naujo būti atrastiems. Šiuo atveju mums - atkeliavusiems, o jiems - išgyvenantiems. Aktorių užduotis - kurti teatrą, atsisakant įprastinės vaidybos. Tačiau žiūrovų akivaizdoje susiformavo kitas santykis ne tik su kuriama realybe, bet ir su savo personažų patirtimi.

J. Vaitkaus Jermolajus Aleksejevičius Lopachinas pradeda veiksmą paprastai. „Atėjo traukinys, ačiū dievui. Kuri valanda?“- jis ištaria taip, kad sėdint už pusmetrio niekaip negalima jo įtarti vaidinant. Spektaklyje nuo pradžios iki pabaigos J. Vaitkus išlaiko tokią natą, kuri leidžia girdėti ne tik jo personažo žodžius ir potekstes, bet ir tai, ką norėtų išgirsti žiūrovas. Pradėjęs vaidinimą, pirklys Lopachinas jį ir užbaigia, visus išvarydamas pro vartus. Slapūno Firso neregime, nes jį „užrakino“ pats Dievas. Firsą „suvaidino“ Laimonas Noreika. Jo šmaikščias replikas dar namo erdvėje laidė iš Gajevo į Firsą persikūnijęs Juozas Budraitis. Veiksmui persikėlus į lauką, pabaigoje išgirdome ir Noreikos balsą, skaitantį vieną gražiausių Salomėjos Nėries eilėraščių „Kaip žydėjimas vyšnios“:


Mūsų dienos kaip šventė,
Kaip žydėjimas vyšnios.
Tad skubėkim gyventi,
Nes prabėgs, nebegrįš jos.

Tai skubėkim gyventi,
Vai prabėgs, nebegrįš jos.
Mūsų dienos kaip paukščiai,
Kaip žydėjimas vyšnios.


Čechoviškai šalto sodo grožyje Noreika tapo antruoju eilėraščio autoriumi. Neįtikėtina, kaip moters poezija įsiliejo į vyro lūpas ir išgyvenimus. Skambėjo Salomėja, o girdėjome Laimoną. Balsas iš dangaus (ar - į dangų) tamsoje suskambo ne vien kaip nutrūkusi styga. Finale Firsui, kaip rašė A. Čechovas, nereikėjo prieiti prie užrakintų durų ir paliesti jų rankenos. K. Smedsas jam leido su mumis bendrauti iš anapusybės. Tokia įtaiga teatro istorijoje ypač reta.

Nors į tai vedama jau veiksmo pradžioje: kambarys uždarytais langais, kuriame ant sofučių susodinti dvarininkai ir liokajai. Ant sienų, knygų lentynų ir sekcijų išdėlioti, iškabinėti gyvenimą palikusieji ir amžinai likę kartu su mumis. Į mus žvelgia gal pusšimtis kūrėjų - nuo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio iki Sauliaus Mykolaičio. Gausybė aktorių, dailininkų ir kompozitorių. Visi jie - dvasios aristokratai. Grafiškas Liudo Truikio veidas ar Juozas Miltinis į mus žvelgia ne šiaip sau. Įsiklausęs į lietuviško teatro kontekstą, K. Smedsas leidžia J. Miltiniui „suvaidinti“ net pačią Grafienę. Kai Budraičio Gajevas nori vykti pas Grafienę, jis stveria J. Miltinio nuotrauką ir, kratydamas ją rankoje, nukelia mus kažin kur. Atsiduri tarytum keturmatėje erdvėje: matai ne tik aktoriaus vaidybą ar Parkinsono liga sergančią tariamą Grafienę, bet ir šypseną keliantį santykį su maestro J. Miltiniu.

Keisčiausiais rakursais K. Smedsas prikelia A. Čechovą. Jis tarytum nė nerežisuoja, bet pataiko į dešimtuką. Ir žanrą parenka komedijos, po kurios - ne linksma, bet įdomu gyventi. K. Smedsas nejuokina, o mes juokiamės. Ir nors finale negirdėti kertamų medžių (tą nusakė pjesės autorius), apima nostalgija, nes kiekvienas iš mūsų privalo susitaikyti su realybe, stebėdamas nuolatinį vyšnių sodo kirtimą. A. Čechovas apgailestavo, kad „neliko ponų ir mužikų“, kad „dabar priviso begalės vasarotojų“. Būdamas šioje sodyboje ir regėdamas, kaip nuo vienos tvoros ligi kitos spraudžiasi namai, supranti, kad greitai vasaroti visi važiuos į Sibirą, nes kirtimo pagreitis yra nesustabdomas.

Belieka įsiklausyti į balsus.

Rasos Samuolytės Duniaša - vienas gyviausių personažų. Degančiom akim ji kalba apie nuvytusį, nelaimingą, bet ją mylintį ir gražias gėles dovanojantį Jepichodovą. Vytautui Anužiui nė vaidinti nereikia. Jis ramiai, išdidžiai sėdi, o R. Samuolytė ir jį „apvaidina“, ir save. Įdomi partnerystė. Režisieriui svarbi ne tiek aktorių vaidyba, kiek situacijos pagaulumas. Todėl žiūrovai ima juoktis, Duniašai pratarus: „Žmogus jis ramus, tik kartais, kad ima kalbėti, nieko nesuprasi. Ir gražu, ir jausminga, tik suprasti negali. Man jis lyg ir patinka.“ Kai ji prigula ant sofutės šalia Dainiaus Gavenonio, t. y. Jašos, supranti, kad ne tuščiuose žodžiuose žmonės laimę drauge gyventi suranda.

Iš Paryžiaus grįžta ne tik Ranevskaja, bet ir Virginija Kelmelytė. Jos grožio ir plačių akių žvilgsnio yra pasiilgusi ne tik „tariama“ šeima, bet ir žiūrovai. V. Kelmelytės Ranevskaja - kaip iš akies traukta: įsitempusi, aristokratiška. Kelios gyvenimo raukšlės veide ar kiek prikimęs balsas atitinka išdidžią plastiką, orią laikyseną. Trečiojo veiksmo metu, kuris iš namų perkeliamas į kiemą, jai šokant nepastebėsi nė vieno supaprastinto žingsnelio. Net prisėdimas ant žolės kažkoks išskirtinis.

J. Vaitkų drąsiai galime įrašyti į gerų aktorių sąrašą, o B. Šarkos guvernantę Šarlotę laikyti spektaklio atgaiva. Vaidmuo sprogdinamas tarsi iš vidaus. Aktorius reaguoja į kiekvieną partnerio repliką ar net į keistas žiūrovų reakcijas. Kai veiksmas persikelia į lauką ir Šarlotė pradeda rodyti ugnies triukus, ji neliepia žiūrovams atsitraukti, tik perspėja: „Norintys depiliuotis, prašom arčiau.“

J. Budraičio Gajevas - ne tik ironiškas, groteskiškas, bet ir siekiantis visas situacijas suabstraktinti. Režisierius jį „laiko“ įspraustą į kampą, tad jo vidiniam temperamentui per ankšta. Budraičio intelektualiai vaidybai trūksta erdvės. Bet visi aktoriai išmoko susitaikyti su K. Smedso žaidimo taisyklėmis. Už tai mes esame jam dėkingi.

Vaidinti Gyčiui Padegimui - ne naujiena. Nors nedaug kartų, bet teatro istorija jį yra užfiksavusi „Mūsų miestelyje“, „Meistriškumo pamokoje“ ir kt. Scenoje jis visada jaučiasi puikiai. Šį kartą jam leista būti ne tiek dvarininku Piščiku, kiek žmogumi moderatoriumi: jis ir svečius pasitinka prie vartų, ir vieną kitą replikėlę numeta „nuo savęs“, tarytum jis į mus, o ne mes į jį žiūrėtume. G. Padegimas daro tvarką: kažką pataiso, popierėlius iš uogienės iškrapšto - turbūt, kad pačiam būtų skaniau ją valgyti. Mes pripratę prie tokio G. Padegimo. Girdime jo balsą ne tik artėdami prie sodybos, bet ir toldami nuo jos.

Irinos Lavrinovič organika šiame namelyje daug ką pakerėjo. Matyti tokią persikūnijusią aktorę iš arti - jauku. Tik nežinai, kaip reaguoti, kai jos Ania, įsijautusi į pokalbį su mama, taip šokinėja ant sofos, kad galvą į lubas prasiskelia. Nenumatyta energija. Bet gerai atpažįstama, nes vaikams prasiskelti galvą - įprastas dalykas. Skirtumas toks, kad šį kartą negali atsistoti ir priėjęs papūsti skaudamos vietos.

Augintinę Varią suvaidino Aldona Bendoriūtė. Santūri, viską matanti ir nutuokianti. Aktorei tai ne naujiena, ypač po F. Dostojevskio ir pirmojo susitikimo su K. Smedsu.

Ir V. Anužis, tir D. Gavenonis, perkandę situacijas bei aplinkybes, šiame spektaklyje smagiai leido laiką. Jei Jepichodovui bent jau reikėjo būti rimtam prieš išeinant nusišauti, tai Jaša, kaip pridera liokajui, dažniausiai gulėjo ant sofutės ir šypsojosi gavenoniška šypsena. Ką veikti A. Strindbergo Nepažįstamajam ar Sofoklio Oidipui šiame „Vyšnių sode“? Reikia juos pamatyti. Jie atpažįstami „iš ten“, bet jų sceninę ir gyvenimišką patirtį regime būtent čia, nes režisieriui reikalingos asmenybės, antraip spektaklis taptų sodo performansu.

Netgi Pauliaus Budraičio Trofimovas toks, kokį iš Amerikos jį atsivežė P. Budraitis. Jo patirtis, įskaitant lietuvišką mokyklą ir darbą su studentais, čia pasirodė pavyzdinė. Kaip Pilypas iš kanapių jis rėžia savo tiesas, ir negalima jų neišgirsti.

Vaizdo kamerų daug, jos gyvos. Jos gaudo ne tik personažus, bet ir žiūrovus. Tik spėk pastebėti, kad į tave jau žvelgia dar viena akis. Šį darbą atliko ne režisieriaus paprašyti žmonės, bet tie, kurie kūrybą supranta kiek plačiau. Todėl jų dalyvavimas šiame projekte tapo reikšmingas. Operatoriai Ville Hyvonenas (Suomija) ir Lennart Laberenzas (Vokietija) nustebino filmuojamos medžiagos transformacijomis, padėjo sustabdyti laiką ir lyg per didinamąjį stiklą priartinti ne tik personažų, bet ir pačių vaidinančiųjų likimus. Jauni muzikantai Rakelė Chijenaitė, Aurimas Galvelis ir Justas Kulikauskas, atlikdami klasikinius kūrinius, šioje minčių ir jausmų retrospektyvoje pasirodė kaip ypatingos nostalgijos apologetai.

Dailininkę Jūratę Paulėkaitę nuolat tenka jausti ir regėti kaip nedalomą kūrinio bendraautorę. „Vyšnių sode“ ji ant sienų ir baldų išdėliojo mirusiųjų nuotraukas ir plokšteles su jų atvaizdais (Vladimiro Vysockio, Arsenijaus Tarkovskio), ant senų vaismedžių šakų pakabino vieną kitą mažavertį rublį, nužymėjo, kur sėdės žiūrovai, o kur bus žiūrimos projekcijos. J. Paulėkaitė - visumos ir atskirų detalių autorė. Personažai lyg ir vilki savo rūbais, tačiau vienas kitas be jos įžvalgų tikrai neapsieitų. Iš atskirų detalių sulipdytas Firsas, savo balta suknele į mus prabyla Šarkos Šarlotė. J. Paulėkaitė ir K. Smedsas suvienodino Čechovo personažų gyvenimus ir per mus, žiūrovus, juos vėl pavertė individualiais, mūsų suvoktais ir pasisavintais. Be mūsų patirties jie būtų niekas. Menininkai šiuos žmones parodė kaip mūsų esatį. Jų likimai yra sukurti mūsų likimų sąskaita. Be žiūrovų jų kūryba nei tada, nei dabar negali egzistuoti.

Kurdami trumpai žydintį „Vyšnių sodą“, menininkai nesipriešina laikui. Jiems svarbu - nors tai ir utopiška - išlikti žydinčiais žiedais. Pasaulis keičiasi, bet jo vertybės išlieka amžinos.

LITERAŪRA IR MENAS

Recenzijos