Tarpinė būsena pakeliui į meną

Vaidas Jauniškis 2009 03 20 Verslo žinios, 2009 03 20

aA

Galima keikti teatrų komercialėjimą, bet yra ir paguodos aspektų. „Domino“ teatras, nuo pat pradžių ir be flirtų užsibrėžęs tapti scena vardan pelno, prisiėmė kilnią misiją: nudrenuoti teatrus nuo mėgėjiškumo intencijų, viliojant jas įgyvendinti savoje scenoje. Nors misija neįmanoma, nes tiekos intencijų, kiek jų išduoda valstybiniai teatrai, vieno namo sienos nesutalpintų, visgi žingsniai guodžia. Taip, pavyzdžiui,  ne Jaunimo teatre ėmė vaidinti jo vadovas Algirdas  Latėnas, o režisuoti Kostas Smoriginas, Gytis Padegimas, kiti. Būsimoji premjera „DNR kodas“ tai dar sykį patvirtins: tai bus mėgėjiško, dar pernai rodyto Jaunimo teatre spektaklio „Geltonoji neūžauga“ nauja (?)  versija su tais pačiais aktoriais.

Bet pasitaiko ir džiugių išimčių: naujoji premjera, Cezario Graužinio „Bučiuoju, Oskaras“, gerokai pakelia šio teatro kokybinę kartelę ir verčia suabejoti nusibrėžta misija. Jei žiūrovas tikėtųsi beskonės ir bukos komedijos, nustebtų, išvydęs kone pirmuosius profesionalumo ir skausmingos tematikos daigus šioje scenoje.

Tai jau beveik iššūkis: ne buka komedija, o lyrinė drama, ne tušti juokai, o kalba apie mirtį, ir dar - šviesiai! Erico-Emmanuelio Schmitto, užkariaujančio pasaulio scenas, o ir mūsų (po Klaipėdos tai antroji knygos „Oskaras ir ponia Rožė“ inscenizacija), apysaka - apie sergančio leukemija berniuko paskutines dienas. Į galvą lengvai atklysta Arūno Matelio filmas „Prieš parskrendant į Žemę“, taip pat šia tema kalbantis ir taip pat bandantis negraudinti. Bet Graužinio spektaklyje tai pateikiama net lengvai, romantiškai.

Pirmasis Oskaro laiškas Dievui, kaip jį perskaito Vytautas Kontrimas, yra lyg liniuotė viso spektaklio tonacijai, kurios privalu laikytis: sausokai, griežtai, žiūrovui leidžiant vos vos šyptelėti, bet dėl minčių prasmės, o ne dėl vaidybos. Cezaris Graužinis inscenizavo kūrinį rūpindamasis, kad rašytojo žodis nenublanktų prieš vaidybą, komiškos situacijos negožtų pagrindinės linijos. Epizoduose aktoriai pasiautė, kartais leido iki soties vulgariai prigadinti oro - bet ir tai skonio ir minties rėmuose, - ir vėl grįžtama prie esminės temos: kaip išlikto oriam prieš mirtį. Prisimena „Arabiškoje naktyje“ gimęs metodas: scenovaizdžio lakoniškumas (čia - Mariaus Jacovskio scenografija) ir aktorių ne-įsijautimas leidžia visas scenas pabaigti patiems žiūrovams savo vaizduotėje. Iš už širmų į sceną įeina ne tik aktoriai, bet ir jų žanrai: šiuolaikinė liaudiškoji komedija paliekama Juliui Žalakevičiui (Spragėsis, Gydytojas Diuseldorfas ), situacijų komedija - visiems kitiems, melodrama ir lyrika - Kontrimui ir Brigitai Arsobaitei (Ponia Rožė). Bet tai sąlyginis skirstymas, „cezario grupė“ čia šėlioja santūriai ir drauge matuojasi naujus, dar neišbandytus rūbus.

“Oskaras
Oskaras - Vytautas Kontrimas, Sandrina- Jovita Balčiūnaitė. Dmitrijaus Matvejevo foto

Jų esmė yra būti „tarp“ - tarp vaidmens ir žaidimo. Tokio, kokį ir siūlo berniukui Oskarui ponia Rožė. Šis rašo laiškus Dievui, kas dieną prigyvendamas po dešimtį metų, kad po 11 dienų jau subręstų mirti, nes bus 110-ies. Taip ir aktoriai dedasi savo vaidmenų išraiškas, antakius, rūbus, kad trumpam mes priimtume jų sąlygiškumą, bet iš tiesų žaidžiame visi kartu. Suvokti žaidimo taisykles (pabaigti vaidmenį žiūrovams) padeda net ne vaidmenys, o ženklai-kodai, lengvai mums atpažįstami nuo kinematografinės realybės iki knygų iliustracijų, atsikartojančių gestuose, situacijose, sąmoningose klišėse. Bene sudėtingiausias vaidmuo tenka Brigitai Arsobaitei, kuriančiai archetipinę senelę, kuri drauge net gali būti paties berniuko vaizduotės vaisius, tokia Pepė Ilgakojinė ar Karlsonas; aktorei dar sunkoka šokčioti nuo smagios iliustracijos iki visu rimtumu prabylančios realybės, bet įmanoma. Debiutuojanti Jovita Balčiūnaitė Sandrinos paveikslą išpešė iš kokio nors holivudinio filmo paaugliams, tėvai pasirodo lyg iš prancūzų kinematografo  (visam tam labai padeda Aleksandros Jacovskytės tikslūs, net padėtį visuomenėje nusakantys kostiumai). O Vytauto Kontrimo Oskaras pasigėrėtinai balansuoja  tarp mielo berniuko ir išmintingo senio, kurio amžiun jis artėja su kiekviena nauja diena. Kulminacinis epizodas - desperatiškas bėgimas yra aktoriaus meistrystė per porą minučių, nemažinant įnirtingo tempo, pragyventi nuo vaikystės iki senatvės, ir vien gestais, išraiška, balsu pasenti mūsų akyse. Kontrimui pavyksta išlaviruoti nuo  sentimentų, vaidinti susikaupus, kone karčiai realistiškai, ir drauge su Ponia Rože pasišaipant iš to amžiaus, kurio Oskaras nebepasieks. Bet tai ne vulgarumas, o nelabai guodžianti realybė: visi tokiais virsime ir galbūt savo gyvenimą teigsime vien kosčiojimais ir oro gadinimais.

Bet pats spektaklis irgi yra tarp: jį ne klaida būtų vaidinti ir sekmadienį 12 valandą - vaikai, kaip ir pats Oskaras, taip turi teisę žinoti apie mirtį. Drauge jis yra ir kiek per lengvas, popsas gerąja prasme, po kurio lieka šviesi nuotaika, bet ar kas daugiau  (nuostabi Martyno Bialobžeskio muzika galėtų nors akimirkai nutilti). Bet vyresnio amžiaus žiūrovė prie rūbinės tuoj tai paneigia: „sunkus spektaklis“. Vadinasi, jau pripratome, jau norime, kad pasaulis scenoje būtų toks pat kaip televizoriuje, kur šalia prasto humoro „Srovių“ tipo dokumentika virsta tik juodąja pramoga „už realybės ribų“. Būtent tokią sampratą spektaklis ir neigia, išdrįsdamas netgi radikaliam mūsų scenai bandymui - apie mirtį kalbėti visu rimtumu, bet džiugiai.

Ir tokiu bandymu Cezaris Graužinis šachuoja patį „Domino“ teatrą, reikalaudamas  apsispręsti, kurlink šiam sukti. Tarpinė būsena gali būti nepatogi jau prisijaukintam ir išmokytam nemąstyti žiūrovui: tikėjęsis bukos komedijos, po „Oskaro“ jis gali gauti šoką ir supykti. Arba - nustebti, kad aktoriai su juo gali kalbėtis kaip su žmogumi, - neduok Dieve, tai jam dar patiks.

VERSLO ŽINIOS

 

Recenzijos