Eglutė pas Ivanauską

Daiva Šabasevičienė 2008 01 06

aA

““
Iki šiol Gytis Ivanauskas buvo viena įžūliausių teatro personų
Baigiantis metams, prieš pat šventas Kalėdas, kai jau nebesinori jokio teatro, afišos kvietė į Gyčio Ivanausko teatro premjerą „8 kvadratiniai metrai“. Gerbiant šio jauno menininko kūrybą, ypač dramos teatre, eiti į šią premjerą nebuvo didelio noro, nes po paskutiniųjų dviejų šokio spektaklių jų eskiziškumas kėlė įvairių abejonių, nors nė karto nepaliko slogios nuotaikos. Tačiau tie teatriniai išgyvenimai, patirti spektaklių metu, išgaruodavo kaip gyvenimiškasis būties lengvumas.

Paskutinioji Ivanausko teatro premjera neišdilo iš atminties net praslinkus keliaaukštėm šventėm, ir privertė neatidėliotinai šį įvykį priskirti įvykiams, o ne eilinei teatro rutinai, kuri neišvengiama visuose teatruose. Tikiu, kad šokio specialistai prie šio kūrinio dar sugrįš.

Iki šiol Gytis Ivanauskas buvo viena įžūliausių teatro personų. Nekreipdamas dėmesio į pelnytą kritiką, nekreipdamas dėmesio į priekaištus, kad jam kaip šokėjui lyg ir trūksta choreografinio parengimo, nekreipdamas dėmesio į tai, kad kai kurie jo sukurti spektakliai jei ne spaudoje, tai teatro kuluaruose nebuvo itin palankiai sutikti, jis kūrė. Gal jam padėjo jo gerbėjų minia – krykštaujantys, gyvybingi jaunuoliai, nors tai ir kėlė nerimą, kad Ivanauskas nuplauks šio sintetinio entuziazmo pasroviui. Ir kaip bebūtų keista, Ivanauskas atsispyrė šioms pagundoms – jis išlaikė egzaminą ir tapo savarankiško teatro vedliu.

Senieji teatro meistrai yra nustatę: jei kūrybos pradžioje nesukuri nors vieno įtaigesnio spektaklio, statyk nestatęs, niekada nieko rimto ir nesukursi. Gytis Ivanauskas šias prognozes koreguoja. Jo spektakliai, kad ir nebuvo stiprūs, visada pasižymėjo meniškumu, skoniu, savita pozicija.

““
Agnės Ramanauskaitė Moteris
„8 m²“ tapo savotišku Ivanausko teatro manifestu. Šiame šokio spektaklyje atsiskleidžia ne tik šio teatro programinės gairės, bet užfiksuojama tai, kas svarbu tik šiam teatrui. Tai nėra jauno menininko akibrokštas: jam teatras reikalingas tam, kad galėtų išreikšti savo kartos mąstymo savitumą. Kai kalbame apie šiuolaikinio teatro tendencijas, net nepastebime, kad „šiuolaikinis“ jau tapo „tradiciniu“, arba į šiuolaikiškumą žiūrime lyg pro žiūronus, sugebėdami įvertinti jo savitumą. „8 m²“, sąmoningai ar ne, tapo ryškiu šiuolaikinio spektaklio pavyzdžiu, kada šia sąvoka ne spekuliuojama, bandant atspindėti įvairią bendruomenės sąmonę, o siekiama egzistuoti natūraliai savojoje aplinkoje, įprasminant ne psichologines personažų motyvacijas, o jų judėjimo trajektorijas. Būtent tokiame teatre judesys ir tampa pagrindine išraiškos priemone. Būtent tokiame teatre judesys turi būti atliktas ne bet kaip, o tiksliai ir profesionaliai.

Šį kartą Ivanauskas pasikvietė talkininkę Brigitą Urbietytę: jis režisavo, o ji kūrė choreografiją. Šokio teatre tai panašu į sviestuotą sviestą, bet svarbu tai, kad šis duetas tapo tikrai sėkmingu. Jie ne tik vienas kitą papildė, bet sukūrė naują kokybę, kuri išnaikino kūrėjų ribas ir suteikė kūriniui naują plastinę laisvę. Spektaklis laisvas, nors techniškai pakankamai sudėtingas, išradingas, netgi intelektualus. Nors scenoje gal kiek ir per tamsu, šviesų gama subtili ir apgalvota, kintanti tiksliai kartu su muzika. Justės Maldžiūnaitės kostiumai šiam spektakliui suteikia ypatingo kvapo: jie organiškai „prisegti“ prie kiekvieno kūno ir labai tikslai atitinka šiuolaikinio gyvenimo tendencijas.

Viskas prasideda nudrengtoje patalpoje: lyg kambaryje, lyg palatoje, lyg metro stotyje… Slogioje aplinkoje su žemomis lubomis išgirstame pirmuosius pasikartojančius tango garsus. Personažai, kaip ir priklauso šiandienai, neaiškios kilmės, neaiškių pažiūrų, neaiškios lyties – visi nužeminti iki savotiško absurdo. Turkiškas treningines ar naktines kelnes dėvintis vyrukas, ritmiškai besisukantis ant „sveikatos rato“, iš pradžių atrodo net prisidirbęs tikrąja žodžio prasme. Pirmieji spektaklio akordai ramūs, per daug nieko nežadantys. Bet pamažu viskas auga, vystosi, ir ta nesvarumo būklė užaugina prostracinę būseną, kuri yra artima būtent šiandien (ne vakar ir ne rytoj) gyvenančiam žmogui. Todėl spektaklio trūkčiojimai, Ivanauskui būdinga „gabalinė“ muzika iš įvairių muzikinių miksų šį kartą įgyja vientisumo ir atrodo kaip savarankiškas garsinis vienis. O girdime tikrai skirtingus muzikinius motyvus, retsykiais peraugančius net į realybės šou, kada balsuojama už besistaipančias būtybes, nes estrada – grėsminga žmonijos pramonė. Ivanauskas nepolitikuoja, jis lengvai prie to tik prisiliečia. Kulminacija – „ružava“ mergaitė su jos vyriškumą pabrėžtinai išryškinančiu triko, atliekanti nesibaigiančios šventės dainą.

““
Asociatyviai šis spektaklis daug kuo priminė Emiro Kusturicos filmų nuotaikas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Šiame spektaklyje užuominų daug: čia ir sekso „pramonė“, ir bergždžias TV spoksojimas, ir bejausmis šokis dėl šokio. Čia žmonės laksto, guli, treniruojasi, plauna kojas, kažką žiūri, atneša alijošių, jį puošia kalėdiniais žaislais ir vėl šoka šoka... Ir šokis tampa gyvenimo būdu. Tai būsena, kada nieko nevyksta, o viskas yra vienodai svarbu. Toks yra gyvenimas. Lotynų Amerikos muzikos motyvai šiame spektaklyje sujungti su pasimetusios Europos garsais. Žmonės lyg gimę vienur, bet į aplinką įtraukę visai kitų kultūrų apraiškas. Egzistuojanti totalinę kakofonija paprastą žmogų pavertė būtybe, kuriai dingo šeimos, meilės, aistros sąvokos, kurią valdo tik instinktai ir inercija.

Asociatyviai šis spektaklis daug kuo priminė Emiro Kusturicos filmų nuotaikas. Čia Agnės Ramanauskaitė Moteris, viena koja prikaustyta prie plastmasinio skalbinių dubens, bando ištrūkti, kol šokis nugali, ir vidinė ekspresija perauga į laisvą plastinį judesį. Panašiai vyksta su visais: besikuisdami žmonės šoka savo benefisus, kurie panašūs į žaibus iš dangaus. Jau ne pirmą kartą ir pelnytai dominuoja Gyčio Ivanausko scenos, nes jo šokis – lyg toreadoro kova, kada mažiausias atsipalaidavimas gali nulemti jo žūtį. Šis maksimumas, kurį sau kelia Ivanauskas, kūrinį neišvengiamai daro įdomiu. Urbietytė – taip pat ekspresyvi šokėja, pasižyminti ypatingu muzikalumu ir netikėtais plastiniais sprendimais. Paulius Tamolė – naujokas šiame teatre, tačiau jo faktūra, laikysena ypač tinka margos publikos įvaizdžiui, padeda kurti reikalingą nuotaiką: griežtas veidas, ramus, gilus žvilgsnis, sąmoningas „neskubėjimas“ – puiki atsvara aplink konvulsiškai besiduodančioms būtybėms. Dovilės Džervutės Voverė, lyg tiksintis metų laikrodis, išneša riešutą ir padeda jį šalia alijošiaus-eglutės. Netrukus ji tampa šokėja-partnere, ir beje, pačia seksualiausia, moteriškai žavinga, nors ir besislepiančia po kailiu. Šis minkštas padarėlis čia pat sugyvulėja ir tampa lovoje po veltine antklode dulkinama būtybe. Naglis Bierancas ir ištikimas GI palydovas Evaldas Taujanskis šioje abstrahuotoje aplinkoje pademonstruoja nepriekaištingą šokio techniką ir vaidmenų tikslumą.

Šiame spektaklyje nėra laiko sąvokos. Viskas įvairu, bet veiksmas lyg vyktų vieną dieną. Atskirus paveikslus, gabalus jungia vidinė jungtis. Kadangi šokis dar niekad neprašneko tiek, kiek drama, visada jis liks grožiu akims. „8 m²“ tiksliai fiksuoja dabartį, nepretenduodamas į jokias funkcijas. Čia svarbiausia šokiu aprėpti būsenų kaitas, nebylias akimirkas: vienatvę, nemokėjimą mylėti, amžiną meilės laukimą. Sceninis gyvenimas virsta lėtu šokiu: vieni laukia, užsidarę savyje, o kažkas stengiasi vienatvę nustumti, su partneriu bandydami šokti tuo pačiu ritmu.

Gyčio Ivanausko teatras pamažu išaugo iš vaikų darželio rūbelių. Gyvenimo patirtis tiek pat svarbi, kiek kūrybinė energija, kurią spinduliuoja šio teatro išpažinėjai.

Recenzijos