Ar buvo audra?

Alma Braškytė 2007 09 19

aA

““
Kristinos Žebrauskaitės Muzikantė bei Mažojo teatro jaunosios aktorių kartos žiedas
Respektabiliai atrodančiame Vilniaus Mažajame teatre (į tokį negėda pasikviesti užsienio svečius ar, spėju, verslo partnerius) – respektabilus spektaklis, Šekspyro „Audra“. Garbaus amžiaus švedas režisierius, palydėtas kuo palankiausios teatro vadovo Rimo Tumino rekomendacijos, susirinko Mažojo teatro vyresniosios ir jaunosios aktorių kartos žiedą, išpopuliarintą Tumino spektaklių ir televizijos, Prospero vaidmeniui pasikvietė Nekrošiaus ženklu pažymėtą filosofišką ir subtilų Povilą Budrį, sėkmingai teatrui kuriantį kompozitorių Giedrių Puskunigį, atsivežė iš Švedijos Matso Eko spektaklių šviesų dailininkę Ellen Ruge, dailininką Youlianą Tabakovą plius dvasioms vaidinti gavo krūvą lanksčių ir azartiškų vaidybos studentų. Taigi, visi ingredientai, turintys užtikrinti tam tikrą spektaklio kokybę, yra. Tiesa, teatriniam įvykiui, kurio požymiu, o tiksliau – rezultatu, laikyčiau tam tikrą pėdsaką, kad ir mažiausią rėželį, arba, anot aptariamo spektaklio pavadinimo, audrą (ar bent vėjelį) žiūrovo sieloj - to neužtenka.

Vienspalvis pilkas scenovaizdis, kurio centre Prospero olą žymi masyvios aprūdijusios durys su grotuotu lyg kalėjimo langeliu, o scenos gilumoje styro pasišiaušęs tokių pat pilkų strypų brūzgynas, komiškai barkštelintis, kai jį kas užkliudo, niekuo neprimena nei palaimingos gamtos karalystės, nei ilgametės knygiaus buveinės. Tokioj saloj Prosperas galėjo tik džiūti ir riestis į ragą iš nevilties ir apmaudo, ką turbūt Povilo Budrio personažas ir darė – tokį persikreipusį, dvylikos pagiežos metų kalėjiman uždarytą režisierius jį pristato žiūrovui. Jo dukra Miranda (Gintarė Latvėnaitė) – laukinė pasišiaušusi mergiotė be mažiausio kilmingo kraujo anei Prospero knygų pėdsako veide ir elgesyje. Kai ji eina imtynių su milžinišku falu „papuoštu“ komiškai isterišku Leonardo Pobedonoscevo Kalibanu, dar nežinia, kuris kurį nuskriaus.

““
Viena svarbiausių spektaklio atramų – Arijelio vaidmenį skirti Larisai Kalpokaitei. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Į šitą šaržuotą draugiją atbloškiamas Manto Vaitiekūno princas Ferdinandas – prigarbanotas prakilnus jautruolis, regis, mažiausiai tinkantis į porą Mirandai – nirtulingai peštukei nuogais pakinkliais. Toj pačioj lengvos ironijos šviesoj režisierius pristato ir visą Prospero nuskandinto laivo kompaniją – minkštakūnį Arvydo Dapšio Alonzą, stačioką Mindaugo Capo Sebastjaną, pasipūtusį klastūną Audriaus Bružo Antonijų. „Doras senas patarėjas“, Sigito Račkio Gonzalas, išskirtas kostiumo detale - užuomina: jo aksominis frakas, šiaip jau toks pats kaip visos kilmingos kompanijos, užsisega po kaklu, kaip sutana. Bet daugiau ši detalė neplėtojama, taigi, gali būti atsitiktinė. Tokia pati dvejonė dėl atsitiktinumo apima ir stebint, kaip režisieriaus valia, skelbdamas savąją utopiją apie rojų žemėje, Račkio Gonzalas išsirengia iki trumpikių. Taip, komunikacija su žiūrovais tampa kraštutinai įtempta, bet neįtikina tokio „gesto“ prasme - ar publikai smagu, ar tiesiog nejauku stebint šitą beribį „atvirumą“? Nesiimčiau apibrėžti paties Glaserio požiūrio į Gonzalą, tačiau kai Prospero vaišėse Gonzalas avanscenoje su apetitu kerta sriubą, jo ramybė visuotinės sumaišties akivaizdoje - pavydėtina.

Žinoma, viena svarbiausių spektaklio atramų – sumanymas Arijelio, oro dvasios vaidmenį skirti sveikata trykštančiai galingabalsei Larisai Kalpokaitei. Sumanymas visai žavus, jį išteisina ne tik pirmasis netikėtumo efektas: iš tiesų, kodėl gi asketiškajam Budrio Prosperui negalėtų pagelbėti štai tokia jauki, kūniška, darbšti ir užjaučianti močiutė, kaimiškai aplink galvą aprišta skarele? Pabaigęs tarnybą toks Arijelis nesistengs ištrūkti į laisvę, o atguls užtarnauto poilsio. Savotišku Arijelio antrininku tampa Kristinos Žebrauskaitės Muzikantė, lengvai po sceną besinešiojanti didžiulį instrumentą, kuriuo griežia stebėtinai jautriai įsiklausydama į scenos vyksmą.

Prospero iššauktų dvasių eisena spektaklyje „nužeminama“ iki persirengėlių pasirodymo: įvežama didžiulė pakaba su teatro kostiumais, ir kiekvienas (išskyrus Prosperą, niūriai visa tai stebintį) lipa ant paaukštinimo atlikti savojo „numerio“ – pagriežti kelių nemokšiškų natų ar sudainuoti vaikiškos dainelės. Šis teatro teatre principas išplėtojamas iki galo - finalinį monologą Budrio Prosperas sako ne partneriams, bet žiūrovams, prašydamas jų atlaidumo. Buvę priešai, dabar visi žengia nuo scenos pakylos žemyn, dėkodami žiūrovams.

Visa ši pabrėžtinai žaidybiška, ironiška Glaserio interpretacija – pakankamai tolygi ir išbaigta savo užsibrėžtose ribose. Bet ribos, mano galva, ankštokos. Ir jose nelabai išsitenka svarbiausias virsmas - Prospero susitaikymas. Todėl Povilo Budrio sukrečiančiai jautriai išsakomi susitaikymo žodžiai, skausminga kova su savimi atrodo lyg iš kito spektaklio – žaidybiškai šėliojantis spektaklis greičiau išblaškė, nei paruošė tokiam intensyviam vyksmui. Vis dėlto būtent šią spektaklio dalį laikau teatriniu įvykiu (žr. recenzijos pradžią).

Recenzijos