Kas ten, kambaryje

Vidmantas Kiaušas 2007 06 18 Nemunas, 2006 06 07

aA

Gyvenimas su stalčiukais

““
Aktorius Gintaras Adomaitis – nerūpestingai žaismingas, pašaipiai provokuojantis
Aukštaitijoje mačiau tautodailininko kūrinėlį – margalopę karvę su stalčiukais. Režisierius Agnius Jankevičius Kauno valstybiniame dramos teatre pastatė lenkų dramaturgo Michalo Walczako postmodernią istoriją „Kelionė į kambario vidų“, kurią išvertė Irena Aleksaitė. Siužetas su stalčiukais: paslaptingame bute poltergeistai landžioja po komoda, nervingai kilnoja nukleiptą sofą, o kaukolės po Palėpės salės sceną blaškosi nevaržomai laisvai. Mįslingą kambario aplinką, siūruojančias bambukines sienas, pagražintas įmatomo miesto kontūrais ir dangaus šviesuliukais, sukūrė scenografė Laura Luišaitytė, veiksmo nuotaikai margą muziką parašė arba žinomas melodijas interpretavo, priderino kompozitorius Martinis Viliumas. Vaidina: Skura – Eimutis Kvoščiauskas, Auksis – Tomas Erbrėderis, Elė – Edita Užaitė, Uždanga – Gintaras Adomaitis, Judas – Sigitas Šidlauskas, Horacijus Išorinis – Vytautas Kaniušonis, Tėvamotė – Liucija Rukšnaitytė.

Įasmeninta Uždanga draugiškai paplepa su žiūrovais, aktorius G. Adomaitis – nerūpestingai žaismingas, pašaipiai provokuojantis. Kas pasakys, kada tos šypsenėlės virs noru išsikeikti arba iškeikti? Subjurti, pavyzdžiui, ant žiūrovų, kurie kolei kas bendrauti neskuba. Palauksime, mintyse niurna jie, scenos intrigos. Uždanga kantri. Ji daug mačiusi, regėjusi, žino – niekas apie aktorius, teatrą ir tuos pačius žiūrovus už ją daugiau neišmano. G. Adomaičio personažas dar kartelį kitą pasirodys, primindamas: esu, stebiu, bus metas – padėsiu tašką, t. y. uždengsiu sceną. Aktoriaus kuriama Uždanga primena gatve žingsniuojantį pilietį, kuris bala žino kodėl atkreipia dėmesį. Kur aš jį mačiau?

Vyksmas scenoje linijinis-tiesiaeigis: jaunikaitis Skura įgyvendina svajonę – išsinuomoja kambarį, giriasi turįs darbą, jaučiasi esąs savarankiškas. Galės su mylimąja Ele pagyventi negirgždant metalinėms bendrabučio lovelės spyruoklėms… Galbūt viskas Skurai klostytųsi gerai, bet gyvenimą sujaukia nuo gimimo valandos pažįstamas draugelis Auksis, tenkinantis Elės aistras. Būtų įkyriai banalus meilės trikampis, tačiau išmoningas dramaturgas pasitelkia neprognozuojamai spalvingus Judą, Horacijų Išorinį, Tėvamotę, o režisierius energingai šėlioja, kurdamas scenos velniavą; lyg ir fantasmagoriškos, lyg ir realios personos verda nenuspėjamo skonio teatrinę košę. Ne kiekvieno menų gurmano burnai ir skrandžiui tinkantis patiekalas pagamintas išmoningai. Nors kartais personažai paprasčiausią nuostabą rėkte išrėkia, net pasisveikinimą jie tikriausiai gebėtų interpretuoti kaip garsųjį buvimo-nebuvimo Hamleto monologą, tačiau absurdo nestokojančiame, makabriškame veikale tai nestebina. Jeigu ką erzina – malonaus dirglumo! Priežasčių bambėti tokie žiūrovai ras nesunkiai. Režisierius A. Jankevičius pristatydamas premjerą sakė, kad jam artimi, įdomūs Franzas Kafka, Michailas Bulgakovas. Iš tiesų pastatyme esama niūrokų nuotaikų, tačiau jam toli iki persmelkiančių F. Kafkos prozos pasaulio tamsumų, o velniavos panašesnės į kaukolytėmis beldžiamą kankaną, negu į šiurpiai įtaigią baimę, jaučiamą skaitant „Meistrą ir Margaritą“.

Į kambarį ir iš jo veikėjai vaikšto pro šaldytuvo dureles. Nepatogiai kūprindamiesi, „per nevalią“ prastumdami kūnus. Žvarbus išorės ar negailestingai gniuždantis vidaus pasaulis? Ir viena, ir kita. Kaip kad S. Šidlausko Judas gretinasi prie E. Kvoščiausko Skuros, taip toliuose gaudžiančio pasaulio teroristai, bažnytininkai, dvasios ir kūno hermafroditai skverbiasi į mistišką kambarį, kad liudytų viską apimančios erdvės bendrą buvimą. Tad kūrinio pavadinimą skaitykime kaip spalvingo gyvenimo metaforą.

““
Sigitas Šidlauskas ir Eimutis Kvosčiauskas – Judas ir Skura. Vardai įpareigoja. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Realybė ir fantazija, konkretumas ir nenuspėjamas chaosas, – toks pasaulis supa E. Kvoščiausko Skurą. Meilė, kerštas ir... dalinis sąmonės aptemimas. Ne itin tragiškas. T. Erbrėderio Auksis, susirūpinęs, kad žiūrint į Elę nepraplyštų kelnių užtrauktukas, ne tiek slapukaujančiai gudrus, kiek naivus, nesunkiai permatomas. E. Užaitės Elę, jeigu ne tamsūs plaukai, pašauktume olialia mergaite. Įdomus V. Kaniušonio kuriamas Horacijus Išorinis. Buto nuomotojas, gydytojas, kunigas, popiežius, – visi jie sodriai spalvingi. Vos atpažinę V. Kaniušonį, laukiame, kaip suintriguos, per labai trumpą laiką į atmintį įsikirs trumpai šmėstelėjęs personažas. S. Šidlausko veikėjo vardas įpareigoja... Judas stengiasi sujaukti Skurą, įsibrauti į jo vidinį gyvenimą, susitapatinti su kambario šeimininku net išvaizda, judesiais. Intriguojančiai prasmingas, filosofuoti ar pašurmuliuoti linkęs demonų šėlsmas? Prie velniavos neprastai pritampa ir groteskiška L. Rukšnaitytės Tėvamotė. Ji repuoja. Ir jūs, ilgėliau pabuvę tvirtai įvynioti į elastinį tvarstį, taip darytumėte!

Kai teatro vyriausiasis administratorius Rimantas Štaras atidaro duris ir mandagiai leidžia suprasti – eikite, spektaklis baigėsi, eikite namo, žiūrovai neskuba. Režisieriaus A. Jankevičiaus „Kelionėje į kambario vidų“ tiek primarginta, kad prieš žengiant į išorę verta pagalvoti, atsirinkti, kas yra kas ir kur yra čia...

Meilė meilę moko

Kauno mažojo teatro premjera – Mariaus Ivaškevičiaus komedija „8-230, tai aš“. Režisierius – Darius Rabašauskas, scenografiją su gėlių pritutintu, iš paprastų nedažytų lentų sukaltu karstu, bufetuku ir foteliu sukūrė Vilija Kaminskaitė. Vaidina: Leonas – Remigijus Endriukaitis, Salomėja – Jolita Masiulytė, Bronius – Henrikas Savickis, Silvija – Kristina Sidaraitė, Senutė – Raimonda Šukytė, Mergina – Kristina Tunaitytė.

Situacija nelinksma: po gėlėmis besiilsinti senutė užspringo, nukrito nuo kėdės ir pasimirė. Amžiną jai atilsį. Nors ramybės teks palūkėti... Nes dar vienas pjesės veikėjas, prieš daugelį metų įsiamžinęs fotografijoje šalia jaunos ir žavios moters, atskuba atsisveikinti su į Anapilį iškeliavusia meile. Velionės sūnus Bronius, jis – aktorius H. Savickis – panikuoja. Kas, iš kur ir kodėl skambina naktį ir atidunda į stotį, prašydamas pasitikti? Kokią teisę tas nepažįstamasis turėjo atsidurti fotografijoje? Atlikite eksperimentą: atsiverskite albumą, išsirinkite nuotrauką ir pabandykite „sunaikinti“ kurį nors svarbų asmenį. Keistas jausmas plėšyti ar deginti... Tikros meilės juolab aštriausiomis žirklėmis neperkirpsi.

Tik ar atsitiktinis dviejų žmonių ryšys toks nepaneigiamai tvirtas? Nekomplikuodamas laidotuvių, pjesės nepažįstamasis kelyje irgi miršta. Mes taip ir nesužinome, ar tai įvyko dėl jausmų tikrumo, žinios apie netektį poveikio, ar kelionė senyvame amžiuje per ilga, tolima...

““
„8-230, tai aš“: Leonas – Remigijus Andriukaitis, Silvija – Kristina Sidaraitė. Nuotrauka iš www.mazasisteatras.lt
O prie kaip žaisliukas stumdomo karsto mezgasi pažintys, regis, greitai reikės fotoaparato kitam bendravimui, meilei iš pirmo žvilgsnio įamžinti: paštininkas Leonas – aktorius R. Endriukaitis, ir Silvija – aktorė K. Sidaraitė žvilgčioja vienas į kitą ir mirkčioja, mirkčioja ir žvilgčioja. Na, jeigu Leonas darbą dirba, tai praplyšę džinsai, morkiniai marškinėliai ir odinė striukė normali apranga, o štai Silvija į laidotuves išsiruošė kaip į vakarėlį – trumpa suknelė, apnuoginti pečiai, valiūkiškai pašiauštas kuodas. Mirtis, jeigu būtų įžeidi, nuo tokios smagiai plepančios porelės turėtų sprukti kuo toliau. Kas kita, sakytume, velionės sūnus Bronius ir pagal jo tonaciją gedulingai prisiderinanti Salomėja: šarvojimo salės tarnautojų drabužiai ir atitinkama nuotaika, bet būsena įvairuoja nuo... išgerto alkoholio kiekio. Tik Senutė – aktorė Raimonda Šukytė – nesuka galvos dėl painiavos laike, skrandyje ir mintyse. Šlepena ji geraširdiškai patenkinta savimi, mielai rami, klastingai siekianti vieno – kaip dar ką nors sukrimtus.

Drama? Komedija? Dramaturgas ir režisierius pašaipiai pasakoja jausmų baladę. Šiek tiek liūdna, retsykiais smagu, o kai į sceną įsiveržia telefoninės pažinties Mergina – aktorė Kristina Tunaitytė, tarp kelių lagaminų kuo gražiausiai įsiterpia banalus kičas.

***

Tikrai du neatpažįstamai skirtingus spektaklius pamatytume, jeigu D. Rabašauskas režisuotų „Kelionę į kambario vidų“, o A. Jankevičius imtųsi „8-230, tai aš“.

Recenzijos