Ilga šermenų puota

Gražina Mareckaitė 2006 12 27 Kultūros barai, 2006 Nr. 10

aA

““
Žiniuonė – palaidūnė Kunigunda su zoofilišku plaukuotu ožiu Prachvostu papildo siurrealistinių personažų galeriją.
Naujos lietuvių autoriaus pjesės pasirodymas teatro scenoje – ypatingas įvykis, juo labiau jei jos autorius – Juozas Glinskis, dramaturgas, grindęs moderniosios ir postmoderniosios lietuvių dramaturgijos kelius. Teatrui rašantys autoriai, atėję „po Glinskio“ – Sigitas Parulskis, Herkus Kunčius, Marius Ivaškevičius ir kt. – žiūrovų vertinami prieštaringai, tačiau teatralų sutikti entuziastingai, su naujomis viltimis, nes demonstruoja šiuolaikišką scenos kalbą, kurios esmė – personažų pasąmonės išviešinimas, sarkazmas, ironiška distancija vertinant tikrovę, pjesės herojus, save pačius, slengo, žargono, kičo, popmenui būdingų raiškos priemonių įteisinimas ir t.t. Ta pati dramaturginė kalba jiems padeda ne tik perteikti atskiro individo psichologines kolizijas, bet ir visuotinesnę problematiką, tragiškus istorijos lūžius, tautos dramas, nors panašias temas stengiamasi verčiau apeiti arba, apsimetinėjant ir „žaidžiant teatrą,“ užmaskuoti autoriaus pozicijas ir intencijas. Tačiau ne kiekviena medžiaga leidžiasi minkoma – kartais ir šiuolaikinio teatro numylėtiniai – mitų griovėjai – nusvyla pirštus: štai Sigitas Parulskis pamėgino revizuoti istoriją, pasišaipyti iš Barboros Radvilaitės, bet žiūrovai kategoriškai nesutiko su tokiu istorinio siužeto traktavimu ir Jaunimo teatro spektaklis dingo nuo scenos.

Kokia kalba į žiūrovus, daugiau nei dešimtmetį pratintus prie įvairiausių scenos meno perversijų, prabils šiuolaikinės lietuvių dramos reformuotojas Juozas Glinskis, ryžęsis byloti apie skaudžiausius Lietuvos istorijos momentus? Dramaturgas sako: „Vieno Tėvo vaikai“ – mano pirmoji pjesė, kurioje iš esmės dominuoja personažų valia. Kiek įmanydamas stengiausi netrukdyti iš gelmių atsklindantiems balsams“. Beje, ar žodis „Tėvas“, spektaklio programėlėje parašytas didžiąja raide, tėra korektūros klaida, ar prasmę keičianti ir kitokių akcentų reikalaujanti autoriaus mintis? Vieno tėvo vaikams galima taikyti žmogiškojo teisingumo kriterijus, juos galima teisti, o vieno Tėvo vaikai Jo akivaizdoje reikalautų besąlygiško atlaidumo, nuolankumo ir visų homo sapiens kaip rūšies solidarumo. Kadangi nežinau, ar tai klaida, ar autoriaus valia, šį klausimą teks palikti nuošalyje... Tačiau dramaturgo paminėta „personažų valia“ patį autorių vedžioja už skverno: dramos herojų elgesys dažnai atrodo visiškai neadekvatus situacijai, jų kalbos, išsiliejimai, pasipasakojimai, monologai prasideda ir baigiasi ne laiku ir ne vietoje, jų santykiai arba visiškai banalūs, arba nepagrįsti bent kiek įtikinamomis priežastimis, o veiksmas tai stringa, tai šokteli ir tuoj pat parklumpa, tai velkasi kaip galudienio kuino traukiamos vežėčios.

Glinskio veikalą „Vieno tėvo (ar Tėvo?) vaikai“ pastatė žinomas režisierius Gytis Padegimas, Lietuvos teatrų scenose (ir ne scenose) su įvairiausiomis trupėmis išmėginęs įvairiausių žanrų, stilių ir tautų dramaturgiją. Ilgam įsiminė Padegimo režisuoti Thortono Wilderio kūriniai „Mūsų miestelis“, „Ilga Kalėdų vakarienė“. Tikslingu ir kryptingu režisūros piešiniu aiškiau apibrėžęs spektaklio žanrą (ar tai tikrai tragikomedija?), Padegimas galbūt galėjo kiek išsklaidyti literatūrines kūrinio miglas, leisgyviam ar stringančiam veiksmui suteikti daugiau dinamikos, bent jau sudėti loginius akcentus. Bet režisierius nuvairavo spektaklį į dar didesnę klampynę, nors žiniasklaidoje gražiai formulavo kūrėjų intencijas: spektaklis sumanytas kaip grupinis šeimos (genties) portretas istorijos tėkmėje – nuo pokario iki mūsų dienų. Visuomenei, kuri kaip tos žuvys neturi atminties, ketinama priminti ir parodyti, iš kur atėjome, permąstyti ir išžvalgyti praeities, dabarties ir – turbūt – ateities kelius klaidžiame globalizacijos ir kosmopolitizmo amžiuje. Ir štai Nacionaliniame dramos teatre premjera. Kažin ar įmanoma išnarstyti ir atskirti, kas parašyta autoriaus, o ką savaip pasuko ir pakeitė režisierius – scenoje matome jau galutinį rezultatą.

““
Jūratė Vilūnaitė (Kristina Paliokaitė) ir Vaiva Mainelytė (Felimonija Žemgirdienė)
Pirmoje spektaklio scenoje ūkininkų Žemgirdų šeima laukia trėmimo. Scenos kairėje ir dešinėje statiškos Telesporo Žemgirdo (Regimantas Adomaitis) ir jo žmonos Felimonijos Žemgirdienės (Vaiva Mainelytė) figūros. (Vien šių teatro ir kino garsenybių buvimas scenoje magiškai veikia publiką.) Per scenos atstumą, nebendraudami tiesiogiai, Telesporas ir Felimonija seniokiškai pasibardami, pasišnekučiuodami apie ūkinius ir šeimyninius reikalus laukia, kada stribai ateis jų suimti ir ištrems. Žemgirdų kampininkai – motina ir sūnus Žebrokai – taip pat scenoje, bet tremčiai nesirengia, nes jiedu tiktai „žebrokai“, kampininkai, jų nelies, nors aiškėja, kad Boleslovas Žebrokas – Telesporo Žemgirdo, buvusio Lietuvos savanorio, pavainikis. Tarp jų šmėžuoja puošni dama iš madų žurnalo su raudona gėle plaukuose Kristina Paliokaitė (Jūratė Vilūnaitė). Netrukus paaiškėja, kad ji – Žemgirdų sūnaus, Lietuvos karininko, sužadėtinė. O štai pasirodo ir jis pats – bailys lepūnėlis Danielius Žemgirdas (Paulius Ignatavičius). Jiedu su puošniąja Kristina bematant apsižodžiuoja: gražuolė, pasirodo, nėščia, o karininkėlis nelabai nori ją vesti. Nenori jis eiti ir pas partizanus – nepriklausomybės kovų didvyriui Žemgirdui su dviem kulkų skylutėm milinėje sūnelį tenka varu išvaryti į mišką, įbrukus į rankas savo seną revolverį...

Nuo pat pirmųjų spektaklio akordų atsiranda nemažai klaustukų apie tai, kas ir kodėl vyksta scenoje. Kas gi taip ramiai, monumentaliai sėdėdamas laukia tremties? Tikrovėje žmonių deportacija – tai žaibiška siaubo naktų operacija su atkištais šautuvų vamzdžiais, o spektaklyje ši scena, režisieriaus turbūt sumanyta kaip „sąlygiška“, teatralizuota, tokia nėra, nes ji „apvelta“ pasikalbėjimais, pasipasakojimais, buities detalėmis. Tiesa, Žemgirdas – suparalyžiuotas, o Žemgirdienė akla, bet kaip reikėtų suprasti šiuos simbolius? Ar tai metafora? Ką gi norima ja pasakyti? O jeigu tas paralyžius ir aklumas neturi metaforiškos prasmės, vien realią, tada sunku rasti paaiškinimą, kodėl savanoris Žemgirdas, pagal amžių ir metus turėjęs būti vyras pačiame stiprume, spektaklyje vaizduojamas ne tik paralyžiaus sukaustytas, bet ir visiškai nukaršęs, nusenęs? Juk senieji Žemgirdai Glinskio pjesėje – vieninteliai personažai, kurie yra visos giminės, gal ir mūsų lietuviškosios genties, atramos stulpai, kertiniai veikalo idėjos (?) reiškėjai. Apie tai prieš premjerą gražiai kalbėjo spektaklio režisierius, aiškindamas, kur mūsų šaknys, mūsų stiprybė, mūsų žemės druska ir t.t. Taigi – kur?

Žemgirdai ištremiami. Mirusiųjų draugijoje, ano pasaulio prieblandoje, hiperboliškai dideliuose sostuose – švarkuose susitinka senoji Žemgirdų karta, o likusieji – keli stribai, vienas partizanas, jau minėtas Žebrokas – lieka Lietuvoje. Tai vis vieno tėvo vaikai, susiję kraujo ryšiais: visos moterys nėščios, visos gimdo (ar gimdė) „benkartus“, o jei ne „benkartus“ – tai išsigimėlius Bubulius.

Ilgas, šalutinių siužetinių linijų, tamsoje skendinčių mizanscenų, „pagrabinių“ ritualų ir beprotiškos klounados kupinas spektaklis neatsako į klausimus – kas, dėl ko ir kam vyksta scenoje. Teko girdėti paaiškinimus, kad spektaklio „Vieno tėvo vaikai“ audinio nerišlumas ir absoliučiai neorganiški stilistiniai deriniai – tai charakteringi postmodernistinio teatro bruožai. Kaip ir specialiai režisieriaus sumanytas vaidybos stilių koliažas: atgyvenusio buitinio teatro maniera, dainingai verksmingomis kalbos intonacijomis „kuriami“ senųjų kaimiečių „paveikslai“, o ritualizuoti mirusiųjų „bylojimai“ pertraukiami farso ir karikatūrinės vaidybos intarpais – nežabotais Čudakų, Mudakų, Lapočkų, Tapočkų ir panašių personažų siautėjimais, nešvankiomis jų dainuškomis. Miške reziduojanti kampininkės Rozalijos motina, pavainikio Boleslovo Žebroko senelė, žiniuonė – palaidūnė Kunigunda (Vesta Grabštaitė), spektaklyje aprengta XIX a. viešnamio kostiumu. Su zoofilišku plaukuotu ožiu Prachvostu (Arūnas Vozbutas) jiedu papildo neįtikėtinai margą, rėksmingą siurrealistinių personažų galeriją, kuri, matyt, turėtų išreikšti autoriaus nurodytojo žanro – tragikomedijos – antrąjį, komiškąjį sandą. Kaip ir stribai plačiomis ir nuolat smunkančiomis kelnėmis. Komizmo čia nedaug, o vulgarumo – marios.

Galima būtų plačiai kalbėti apie partizano (vienintelio) paveikslą ir jo prasmę spektaklyje „Vieno tėvo vaikai“, bet ar verta? Nepavydėtina jauno simpatiško būsimojo aktoriaus Pauliaus Ignatavičiaus padėtis... Jo vaidinamas Danielius Žemgirdas, spektaklio pradžioje tėvo išvarytas į mišką, ilgam iškritęs iš veiksmo ir išnykęs iš žiūrovų akiračio (išskyrus gražiai apšviestą nebylią sceną su Nukryžiuotojo poza stovinčiu herojum), antroje dalyje vėl pasirodo scenoje ant žemės numesto žuvusio partizano pavidalu. Lavoną spardo, ant jo šlapinasi Čudakas su Mudaku, tačiau jį atgaivina raganaujanti naminės varytoja Kunigunda. Prikeltas iš mirusiųjų partizanas netyčia susiduria su stribais ir – pykšt pokšt – vieną jų nušauna (ar vis tuo pačiu tėvo įduotu pistoletu?). Taip „apibendrintai“ spektaklyje „Vieno tėvo vaikai“ atrodo partizanų kova pokario Lietuvoje...

““
Finalas - visų scenos veiksmų, minčių bei idėjų apoteozė. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Spektaklio „Vieno tėvo vaikai“ finalas – visų scenos veiksmų, minčių bei idėjų įprasminimas, kulminacija, apoteozė, kai visa gentis – gyvieji ir mirusieji – susitinka rituališkoje laidotuvių scenoje. Laidojamas Boleslovas Žebrokas, Žemgirdo pavainikis, buvęs kolchozo pirmininkas, Žemgirdo žemi šiuolaikinis savininkas, partizano Danieliaus Žemgirdo sužadėtinės, puošniosios Kristinos vyras, šiurpioje sadomazochistinėje scenoje užplumpintas grandine jo paties pamišusio sūnaus Bubulio.

Tamsoje skendintis spektaklis „Vieno tėvo vaikai“ panašus į laidotuves – nuo pradžios iki pabaigos. Jo monotonijos su ištęstais pasakojimais ir perpasakojimais nė kiek nepašviesina nežaboti farso protrūkiai, o mizantropiškos visumos (tokie yra herojai ir jų, netgi įsimylėjusių porų, santykiai) negali išpirkti vis pasikartojantis scenoje medaus, korių ir bičių įvaizdis. Medaus ir varvančių korių, dailininkės Birutės Ukrinaitės naudojamų kaip scenografijos „statybinė medžiaga“, anaiptol nepakanka atsverti spektaklio tamsai, išreikšti idėjoms, apie kurias kalbėjo režisierius prieš premjerą. Scenografė ir kino kadrais mėgina praplėsti erdvę, įleisti oro į tamsią ir ankštą scenos atmosferą: ledonešis, upė, traukinio bėgiai, medaus valgymas tarp avilių... Tos scenografinės priemonės nedaug tepadeda, juo labiau kad ir kiti scenovaizdžio elementai, pavyzdžiui, kai kurių personažų kostiumai visiškai neatitinka nei visumos logikos, nei antilogikos.

Norisi klausti spektaklio kūrėjus – ką laidojame šiame epiško užmojo tragifarse (?) apie mūsų prosenelius, senelius, tėvus, vaikus ir „pavaikius“? Kam Nacionalinio teatro scenoje surengta ši ilga ilga šermenų puota – Lietuvos praeičiai, dabarčiai ar ateičiai? O gal Nacionalinio dramos teatro ambicijoms puoselėti tautinę dramaturgiją?

Recenzijos