Nebylus korio epas. „Vieno tėvo vaikai“ Nacionaliniame dramos teatre

Vaiva Grainytė 2006 10 16 7 meno dienos, 2006 10 13

aA

““
Smagios NKVD orgijos
Savo naująjį sezoną Lietuvos nacionalinis dramos teatras pradėjo iš tiesų grandioziškai ir skambiai. Skambiai ne vien todėl, kad afišoje figūruoja nacionalinio autoriaus, mūsų lietuviškos dramaturgijos postmodernizmo pradininko Juozo Glinskio pavardė, kuri parodo teatro kovą su našlaitiška nacionalinio repertuaro dalia. Grandiozinė pati Glinskio pjesės „Vieno tėvo vaikai“ tema ir siekis – per keturių vienos šeimos kartų likimą papasakoti lietuvių tautos istoriją pradedant tremtimis į Sibirą ir baigiant nepriklausomybės atgavimu.

Režisierius Gytis Padegimas su spektaklio medžiaga dirba iš peties: pavasarį įvyko „Vieno tėvo vaikų“ skaitymas, jame dalyvavo ir pats dramaturgas, išsamiai analizuota pjesė, perversti Genocido aukų muziejaus archyvai. Paskui – prieš premjerinės režisieriaus korio metaforos, poetiški ir skambūs pasisakymai apie vienybę, simboliškas skirtingų aktorių kartų suspietimas į vieną spektaklį. Vien nuo minties, kad vienoje scenoje pamatysi legendinius Regimantą Adomaitį, Vaivą Mainelytę ir beveik kasdien Muzikos ir teatro akademijoje sutinkamą trečiakursį Paulių Ignatavičių, apsąla širdis.

Pirmoje scenoje, tarytum liaudies meistrų išdrožta pieta, rymodama tremties laukia Vaivos Mainelytės Felimonija Žemgirdienė ir ligos suriestas, tačiau ūmus Regimanto Adomaičio Telesporas Žemgirdas. Vėliau jų vėlės simboliškai dalyvauja ir „iš aukštai“ stebi tolesnę Žemgirdų giminės – korio – istoriją.

Spektaklio programėlėje pats dramaturgas teigia, kad „Vieno tėvo vaikai“ yra jo „pirmoji pjesė, kurioje iš esmės dominuoja personažų valia. Kiek įmanydamas stengiausi netrukdyti iš gelmių atsklindantiems balsams.“ Ko gero, praeityje likusi ideologinės cenzūros gadynė ir dabar neribojama rašytojo laisvė turėjo įtakos pjesės žanrinei įvairovei: istoriniame, dokumentiniame fone plėtojasi psichologinė drama, netikėtai pereinanti į absurdą, groteską, net fantasmagoriją.

““
Scena iš spektaklio. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Spektaklyje psichologinė linija neakcentuojama. Pavyzdžiui, ekrane matoma bitėmis aplipusio korio projekcija arba virš bėgių sklandanti nuoga nugara (?) yra tokia didelė ir reikšminga, kad užstoja skaudžias Kristinos Paliokaitės (aktorė Jūratė Vilūnaitė) likimo peripetijas. Vengiant banalaus graudenimosi nesudramatintas, nepatosiškas žvilgsnis į sudėtingame istoriniame laikotarpyje gyvenančių personažų likimus, ko gero, būtų protingas režisūrinis manevras, tačiau kadangi nesudėti esminiai kričiai, žiūrovas taip ir lieka nesupratęs, ar tas keturias lėtai slenkančias spektaklio valandas vis laukti originaliai ir netikėtai atsiskleidžiančio ir, tarkim, jaunesniajai kartai tik iš programinių mokyklos vadovėlių žinomo istorinio tarpsnio, ar tiesiog akimis sekti istoriniais motyvais parengtą teatralizuotą balaganą.

Balaganišką mugės nuotaiką paryškina Vestos Grabštaitės vaidinama žiniuonė Kunigunda su prie jos prilipusiu Ožiu (Artūras Vozbutas). Pakulinių plaukų perukai ir žūtbūt turinti prajuokinti vaidyba nenoromis asocijuojasi su jaujos mėgėjų vakarais, o NKVD karininką (Remigijus Bučius) į orgijas mėginančios įtraukti rusaičių Lapočkos, Tapačkos ir Popačkos (Monika Bičiūnaitė, Rasa Rapalytė, Ramunė Skardžiūnaitė) dainuškos bei „labai rusiškas“ šokis – tai Donaldos iš „Dviračio žynių“ apsireiškimas kitu pavidalu. Absurdo žanrui atstovaujantys Čiudakas ir Mudakas (Vaidotas Martinaitis ir Marius Jampolskis) – personažai, patys save apibūdinantys kaip „tas kas yr ir tas kas nėr“, – spektaklyje labiau tampa ne itin vykusių pokštų ir salės reakcijų generatoriais, negu fantasmagorišku duetu.

Paskutinėse spektaklio scenose, kur veikia „mūsų laikų žmonės“ – ketvirtosios kartos Žemgirdai ir jų susenę tėvai – matome šeimos degradaciją: dauno sindromą turintis Bubulis (Džiugas Siaurusaitis) užmuša savo tėvą Boleslovą Žebroką (Šarūnas Puidokas), o geologo Danieliaus Žemgirdo (Evaldo Jaro) mylimoji Dangira (Judita Zareckaitė) svarsto apie abortą. Tačiau vaizduojamas giminės likimas ir degradacija egzistuoja tik siužetiškai – ji yra nebyli ir nesukrečia. Sukrečia grandiozinė spektaklio beprasmybė.

Recenzijos