Mažas ar didelis stebuklas?

Vilmantas Juškėnas 2005 11 27

aA

Voinickis (Evaldas Jaras), Auklė (Irena Tamošiūnaitė) ir Serebriakovas (Nerijus Gadliauskas)
Lapkričio 24, 25 dienomis pristatyta naujausia Valstybinio Jaunimo teatro premjera – režisieriaus Algirdo Latėno spektaklis „Dėdė Vania“. Dar viena Antono Čechovo kūrinio interpretacija jau savaime intriguoja – kaip dar naujai galima pažvelgti į šią teatro klasika tapusią dramą? „Kiekvieną kartą įvyksta mažas – didelis stebuklas, teatrui prisiliečiant prie A.Čechovo kūrybos. Tam, kad stebuklas gimtų, reikia išlaukti tinkamos akimirkos – teatras ir jame kuriantys menininkai turi subręsti, sukaupti didžiules jėgas nyriui į A.Čechovo pjesės gelmę“, – taip yra rašoma spektaklio programėlėje. Kad kiekvienas menininkas kuria savo „stebuklą“ – tai ir taip aišku. O ar sukurtasis stebuklas tampa dideliu ar lieka mažu –jau kitas klausimas.

„Scena – tai ne gyvenimas. Scena reikalauja tam tikro sąlygiškumo“, – vėlgi spektaklio programėlėje išsakytos mintys šį kartą sufleruoja Algirdo Latėno „Dėdės Vanios“ spektaklio ypatybę – gana ryškią teatrališką formą. Sąlygiška Gintaro Makarevičiaus scenografija – ant beržų kaladžių sustatyti mediniai baldai, sukeliantys kaimiško interjero įspūdį, – formuoja ir apibrėžia sceninio veiksmo erdvę, išstumdama spektaklio aktorių į pirmą planą, avansceną. Taip  aktorius tarsi priartina čechoviškąjį personažą arčiau žiūrovų.

Daugiau nei tris valandas trunka „Dėdės Vanios“ spektaklis, kurio metu veikėjai myli, tyrinėja vienas kitą, vilioja, pykstasi ir kenčia. Rezgasi meilės trikampiai, žlunga  lūkesčiai ir viltys, kyla konfliktai, taikomasi. Taip bendrai galima būtų įvardinti siužeto veiksminius raktažodžius.

Čechovo dramos tekstas praktiškai nekupiūruojamas, jo daug, kaip ir veiksmo aplink jį. Spektaklyje nemaža komiškų elementų, ypač Rolando Kazlo vaidyboje. Kazlo kuriamas Astrovas – bene teatrališkiausias veikėjas. Astrovo ir Jelenos Andrejevnos (Aldona Bendoriūtė) flirtas, dvelkiantis intymia atmosfera ir dažniausiai įgaunantis komišką atspalvį, tęsiasi viso spektaklio metu. Pauzės teatrališkai išryškina veikėjų santykius.

Astrovas (Rolandas Kazlas) ir Voinickis. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Evaldo Jaro kuriamas dėdė Vania labiausiai pasižymi savo konfliktiškumu ir emocionalumu. Voinickis nuo pat pradžių priešgyniauja kitiems spektaklio veikėjams, iš pradžių savo motinai Marijai Vasiljevnai (Kristina Andrejauskaitė), vėliau išaiškėja jo neapykanta Serebriakovui (Nerijus Gadliauskas), galiausiai virtusi baisiu konfliktu. Dėdė Vania kenčia, ir visa tai įtakoja nelaiminga ir aistringa jo meilė Jelenai. Voinickio meilė aistringa, siekiai aiškūs, tik gal šiek tiek naivoki.

Tuo tarpu Jelena spektaklyje, lyg undinė vilioklė, vyrus stebi, žavi, tačiau artyn neprisileidžia. Išoriškai, kostiumo pagalba (dailininkė Daiva Urbonavičiūtė) pabrėžiamas Bendoriūtės Jelenos grožis ir lieka tik išoriniu. Susidaro šiek tiek išlepusios, su neaiškiais siekiais, visų trokštamos veikėjos paveikslas.

Nelaimingiausi ir labiausiai dramatiški spektaklio veikėjai – dėdė Vania ir Sonia (Aušra Pukelytė). Abiejų lūkesčiai neišsipildo, abiem tenka skaudžiai nusivilti ir  toliau gyventi kenčiant. Sonia, atrodytų tokia nedidukė, trapi, dar visiškai vaikas, mylinti Astrovą, bet nemylinti savęs, visgi yra nepalyginamai stipresnė už Vanią. Sonios vidinė stiprybė, užsispyrimas ir tyras, nors ir kupinas kančios tikėjimas gyvenimu, žavi. Tuo tarpu Voinickis, taip ir nesusitaikęs su esama situacija, lieka kentėti. Kasdienybės tragizmas ir beprasmiškumas, taip aiškiai išryškintas spektaklio vienoje iš paskutinių mizanscenų, – veikėjai mėto pupas į indą, „dirba“, – dar labiau pabrėžia veikėjų dramatizmą. Galbūt vieninteliams šiame spektaklyje, Vafliai (Tomas Kizelis) ir auklei Marinai (Irena Tamošiūnaitė), pasisekė – jie bent jau seniai susitaikę su savo gyvenimo vienatvės ir senėjimo dramomis.

Recenzijos