Bjaurūs monologai iš meilės menui

Vaidas Jauniškis 2005 10 29 Verslo žinios, 2005 10 28

aA

Pamokslas apie muziką
Vos per klaidą nepriskyriau Patricko Süskindo Austrijai – taip nuosekliai ir preciziškai jis analizuoja muziką, instrumentų partijas įvairiuose kūriniuose, pagaliau – neslėpdamas pajuokos skverbiasi į biurgerišką sąmonę. O šios temos turi pakankamai pavyzdžių austrų literatūroje. Bavarijos mieste Ambache gimęs Süskindas su savo „Kontrabosu“ tarsi tęsia muzikos interpretacijos ir žmonių muzikoje temą, kurią Lietuvos teatro scenoje pradėjo Valentino Masalskio pastatyta austro Thomo Berhnardo pjesė „Įpročio jėga“. Lygiai toks pat žvilgsnis į muziką, jos pasaulį, diktuojantį žmogaus gyvenimo ritmą ir pavergiantį, sugniuždantį jį. Humaniškausias, atrodytų, nekalčiausias iš menų dehumanizuoja žmogų, teigia Berhnardas. Bet tik ten, kur pati valstybė tampa muzikos įkaite,– o tokia Austrija daugelį metų ir buvo. Galbūt – tebėra.

O tai yra ir masalskiška diktatūros, žmogaus ar muzikos diktato, pavergimo tema, rutuliojama ir „Įpročio jėgoje“, ir „Publikos išplūdime“. Tik čia konkretaus priešo nėra, jis yra abstrakcija – pati muzika.

Visiškai įmanomas dalykas, kad pats Süskindas rašė monodramą „Kontrabosas“ nusižiūrėjęs į Bernhardą – Süskindas savo kūriniais iš esmės kuria teatrą, jis vaidina įvairiapusį rašytoją: štai romane „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ neria į Viduramžius ne prasčiau nei Umberto Eco, o kino scenarijų „Rossini, arba Amžinas klausimas, kas su kuo miegojo“ paverčia grynai vokiška biurgeriška pasakaite. O dar scenarijai TV serialams... Kūryba tampa žaidimu stiliais, realijomis, specifinėmis žiniomis, ir ji iš viso to tiesiog sukalama, padaroma.

Trečias iš kairės

„Įpročio jėgoje“ Šarūnas Puidokas grojo smuiku. Dabar jis žengtelėjo karjeros laipteliais į viršų – jis scenoje vienas. Bet groja, deja, kontrabosu, kurio pozicija orkestre nekokia – „trečias pultas iš kairės“.

Štai ta pozicija ir yra jo komiškoji nelaimės pusė: amžinas noras būti pripažintam, tuščiagarbio ambicijos ir aibės kompleksų varo į priekį kontrabosininko monologą. Su kiekviena pastraipa aiškėja vis naujesni jo nepasitenkinimo aspektai. Jis – smulkmeniškas (aklinai uždari langai, sulaikantys gatvės triukšmą), bet amžinai pats sau prieštaraujantis (izoliacija tobula, bet kaimynė barasi; džiazo nekenčia, bet pats šoka pagal jo „buddy-buddy“ motyvą; keikia socialiai „apsaugotus kvazitarnautojus“, nors pats yra tikriausias iš jų). Pyktis jam leidžia būti patenkintam savimi ir fantazuoti apie meilę savo muzikiniam antipodui – mecosopranui Sarai. Kol išaiškėja visiškai austriška (nuo Freudo iki Bernhardo) visa ko priežastis: jis ėmėsi mokytis groti kontrabosu iš keršto tėvams.

Sterilaus kabineto nelaisvėje. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Maišto nebus

Šį bjauraus tipo monologą Šarūnas Puidokas pateikia visiškai lengvai ir neperspausdamas nė vienos stygos. Vienas iš tokios traktuotės atspirties taškų – jam 40, vadinasi, jis dar ne visai numarazmėjęs personažas. Jis tiesiog ramiai, gražiai pasakoja, kas jį jaudina, kaip jam įsipyksta prancūzų šiukšlininkai su amžinais streikais ir kaip skamba contra E. Puidokas netgi nekuria personažo, „nenuduoda“ jo, o tik pateikia tam tikrus ženklus, nes svarbiausia jam – literatūra ir gera istorija, to literatūros personažo situacija, jo mąstymas. Jis kuria „tarsi-charakterį“,- lygiai kaip jo gestas, išgirdus kontrabosus Brahmso antrojoje, neišsilieja į tutti, o tik – kilsteli kumštį, lengvai užakcentuoja momentą, ir vėl nuleidžia. Todėl ir visas jo monologas yra vien kaupimasis koncertui,– teks stovėti prieš Claudio Abbado. Bet aptariamojo maišto tikrai neįvyks, tai tiesiog jo paties terapija. Ir išeina iš savo kabineto jis paprastai, tęsdamas savo burbėjimą, nepasitenkinimą,- bet jau išsiliejo, ir ramiau.

Kabinetas šiam niurgzliui visgi yra per švarus ir visiškai be dvasios. Sterili Renatos Valčik scenografija atsigauna, kai atveriamos kurios nors durelės, ir ant muzikos klasiko nuotraukos pamatai žaviai pripaišytus ragiukus, akinius ar dar ką nors,- tai vienas iš muzikanto „streikų“. Tačiau jis, priverstas pasakoti viską po viena dienine lempa, lyg gulėdamas soliariume, turi „ištraukti“ ir priversti skambėti ne tik visą tekstą, bet dar it scenovaizdį. O šis savo neva moderniu sterilumu priešinasi iš visų jėgų.

Lygiagrečių kryžkelė

Bet nekurdamas visiškai tikslaus charakterio, kuriame pats galėtų ištirpti, Šarūnas Puidokas labai racionaliai tiesia dar vieną siužetinę liniją: jis kalba ir apie patį teatrą. Kuriame gali nepaisyti dirigento, nes jie visi vienodai nesvarbūs. Nebent tik „generalinis muzikos direktorius“ – nes nuo jo priklauso tavo gyvenimas. Tema tokia, kad paralelės pačios gula: Puidokas kalba ir apie tą teatrą, kuriame pats ilgą laiką buvo „trečias pultas iš kairės“, paklusdamas „generaliniam muzikos direktoriui“. Klausimas, kodėl tiek ilgai ten buvo, jei „Kontrabosas“ ir šio, ir kitų teatrų planuose jau figūravo keletą metų, šiandien jau retorinis. Galbūt lygiai tiek pat ilgai brandinta rampos šviesą išvys ir jo pjesė „Tėvas“, toliau anonsų niekaip nenueinanti.

Ir lygiagretės susikerta: paburbėjęs, išsiliejęs, sukėlęs pats sau mažą maištelį muzikantas grįžta į sceną. Žiūrovai ploja, savotiškas hepiendas, nors iki tol regėjo beveik tragediją. Süskindas puikiai jaučia tą meno paradoksą, paverčiantį menininką mazochistu-ekshibicionistu, o aktorius jį paverčia puikia kontraboso partija. Šįkart ją visi išgirsta.

Skaityti kitus „Verslo žinių savaitgalio“ straipsnius >

Recenzijos