Vietoj eksperimento – dvasinės saugos namai

Daiva Šabasevičienė 2005 06 01 Literatūra ir menas, 2005 03 18

aA

“Virto ąžuolai“ – penktasis režisieriaus Agniaus Jankevičiaus sceninis kūrinys pirmiausia pribloškė neapsakomu liūdesiu. Spektaklis, kuriame kibirkščiuoja subtilus humoras, vis dėlto skleidžia pesimistinę gaidą, kuri verčia susimąstyti ne vien apie šio spektaklio meninį kontekstą, bet ir apie jauno menininko poziciją šiandienos teatre.

Dar prieš porą metų plačiai išskleidęs sparnus V.Sorokino “Nastės“ spektakliui ir gana beprasmiškai juos nusvilęs, pastatęs savo rašytas inscenizacijas – “Užribį“ pagal V.Pelevino “Mėlynąjį žibintą“, “Tundrą“ pagal A.Čechovo “Tris seseris“, “Stepių karalių Lyrą“ pagal I.Turgenevo to paties pavadinimo apsakymą, šiandien A.Jankevičius užsibrėžė ne ką mažesnį tikslą – Jaunimo teatre pastatyti Juozo Baltušio “Parduotų vasarų“ įtaigiausią dalį “Virto ąžuolai“. Tai ne vien duoklė lietuvių autoriams ar tolstančiai valstietiškajai kultūrai (profesionaliose scenose kaimo tematika apskritai tampa atskiru teminiu objektu) – šia inscenizacija režisierius bando sukryžminti lietuvių tautai sunkius istorinius XX a. dešimtmečius, išteisinti “be kaltės kaltus“ žmones, kurių apstu visoje agrarinėje Lietuvoje. Tų žmonių broliai ir seserys yra nuolat šalia, tarp mūsų. Jie – tai mes. Miesto kultūra dar ilgai bus susipynusi su kaimo papročiais, pavienių žmonių likimai dar ilgai bus veikiami ne technokratinių procesų, bet yrančio patriarchalinių šeimų savitumo.

A.Jankevičius ir šį kartą stato ne atskirą, užbaigtą dramą, o prozos kūrinį. Vien šis faktas byloja, kad režisierius renkasi pačius sudėtingiausius uždavinius – atsisako populiariosios kultūros šleifo, kuris per pastaruosius porą metų pamažu užklojo net ir vadinamą “aukštąją“ kultūrą. Jam nė motais imti rišlią temą ir pastatyti dramaturgiškai nuoseklų spektakliuką ar – dar geriau – pasiimti “gatavą“ partitūrą, orkestrėlį (ar fonogramą) ir sustyguoti kokį šiuolaikinį miuziklą (ką mėgsta daryti jo kraujo broliai). Dabartinė aplinka A.Jankevičiui yra visiškai nepalanki. Išgyvendamas jauno režisieriaus potyrius – pažintis su įvairių teatrų įvairiais aktoriais, susidūrimus su įvairiomis valstybinėmis, akademinėmis ir privačiomis struktūromis, šiandien jis dar neatsako į klausimą, kuris teatras ir kuri sistema jam yra tinkamiausia. Žvelgdamas į spektaklius kaip į atskirus meninius vienetus, negali nepastebėti, kad nė vienas iš jų nebuvo suvaidintas autentiškoje režisieriaus aplinkoje. Net ir naujasis repertuarinis Jaunimo teatro spektaklis “Virto ąžuolai“ – lyg per prievartą integruotas į šį “naujai atrandamą“ teatrą.

Teko matyti porą “Virto ąžuolai“ spektaklių – peržiūrą ir premjerą (trečiojo – eskizo – šiandien jau neskaičiuoju). Peržiūros metu akademinė auditorija šį spektaklį “suvalgė“ pasigardžiuodama, nors sąlygos tam nebuvo pačios palankiausios: rūbinė neveikė, ir puspilnė žiūrovų salė sėdėjo su paltais, o visų valstybinių dramos teatrų norma tapęs šaltis skverbėsi į kūną, labiau primindamas blokados laikų kultūrnamį nei profesionalią teatro erdvę. Premjera vyko pagal teatro tradicijas: ore tvyrojęs nežymus priešpremjerinis jaudulys gan sunkiai sklaidėsi prasidėjus spektakliui. Peržiūros metu tyloje daugelis išgirdo Elzės tranzistoriaus garsus, tuo tarpu pirmajame premjeriniame spektaklyje ši scena buvo nebyli. Buvo ir daugiau panašių prasilenkimų. Ir taip atsitiko ne vien dėl minėtų inscenizacijos sudėtingumų. Pirmiausia, iš pažiūros lyg ir lengvai A.Jankevičiui paklūstanti Jaunimo teatro didžiosios salės erdvė šį kartą savo architektūriniu savitumu buvo svetima. Kartais atrodė, kad žiūri “gastrolinį“ spektaklio variantą, o ne čia gimusį “produktą“. Vaizdinė spektaklio statika (Simono Dūdos išdrožtos liaudiškos skulptūros; scenografė Lina Karaliūtė), nekintama šviesa šiam spektakliui davė tam tikrą toną. Vaizdinis spektaklio sprendimas buvo rastas, kai jis buvo vaidinamas “Salėje 99“. Didžiojoje šio teatro scenoje itin grubiai susikirto dvi erdvės – žiūrovų ir vaidybos. Scenos pakyla neorganiškai pakylėjo gan sunkias (formos atžvilgiu) skulptūras, kurios ir sudaro vaizdinį šio spektaklio pagrindą. Epicentre regima mirusi Motulė (Dievo Motina), greta – kelios mažesnės skulptūrinės būtybės (įtaigiausias – Piemuo), išdrožti kaimiški suolai tarytum per daug “suveržė“ spektaklio erdvę. Pats režisieriaus temų išskirstymas – visiškai kitoks: jo junginiai švelnūs, kadangi labiausiai jam rūpi prasiskverbti į žmogų, į jo pasąmonės pasaulį, o ne “vaizduoti“ išorinius, socialinius žmogaus gyvenimo dirgiklius. Šis kontrastas tarp “regimo“ ir “nujaučiamo“ dar labiau nutolina spektaklio sakralų kūrimąsi. Todėl taip ryškiai pradeda skirtis sklandžios scenos nuo mažiau vykusių, todėl spektaklio visumai įtaką pradeda daryti žiūrovų reakcija.

Pats vaizdinys – skulptūrinis scenovaizdis – įdomus, tačiau jis nepadeda plėtotis sceniniam vyksmui, o “išsikrausčius“ iš savo autentiškos erdvės (“Salės 99“), lieka kaip atskiras statiškas vaizdinis sprendimas. A.Jankevičius matė ir žinojo šių plastinių duotybių savitumą, tačiau be baimės, be konflikto priėmė tai, kas jam, kaip režisieriui, dar labiau kišo koją. Toks keistas donkichotiškas noras įveikti neįveikiama gali pasirodyti beprasmis. Antra vertus, šiandien toks kelias – geriausia forma eksperimentuoti. Tik tada galėsi kurti dar “niekada“ neatrastą teatrą, sava –autentiškiausia – kalba prabilti į žiūrovų širdis. Naujas teatro formas pirmiausia gali pagimdyti išlavėjusi mintis, o ne pati forma.

Kiekvienam šiandienos teatrui toks antikomercinis “ėjimas“ nėra patogus, tačiau būtinas ir itin sveikintinas. Tačiau kaip padaryti, kad tokioje “nepatogioje“ aplinkoje bent jau normaliai galėtų jaustis ieškantis menininkas? “Nepatogumą“ demonstruoja ir pats režisierius. Jis montuoja scenas taip, kad visiems esantiems scenoje tampa šiek tiek nejauku. Plastinė ir psichinė jų būklė tarytum nesvari. Antai gimsta viena ar kita teatriškai tvirta scena, bet, žiūrėk, ateina koks nors personažas ir pareiškia ką nors iš visai “kitos operos“. Pavyzdžiui, įeina Kazytė ir keistu balsu praneša: “Pietūs“. Ir vėl viskas turi prasidėti iš naujo, ir vėl spektaklis tarytum sustabdomas. Iš pavienių scenelių sulipinti ištisą dramaturginį kūrinį tikrai labai sudėtinga. A.Jankevičiui tai pavyksta. Vis dėlto spektaklio metu ne sykį juntama monotonija, nebylios pauzės. Kartais jos yra sąmoningos, režisierius jas pasitelkia norėdamas, pavyzdžiui, pabrėžti jaunam žmogui būdingą vienatvės nostalgiją. Kai kurie veikėjai po sceną vaikščioja lėtai, “beprasmiškai“ atlikdami besikartojančius veiksmus: senovinio radijuko “anteninis“ garsų gaudymas, Jaunojo gvazdikų sukimas rankose ir jų beprasmiškas barstymas, kirvio vilkimas per sceną lyg sulėtintame kadre… Simboliai spektaklio metu gražiai virsta veiksmu.

Laidotuvių nuotaiką skleidžia muzikos garsai. Arnoldas Jalianiauskas nekuria muzikos įprastiniu teatrui būdu. Jis tik pavieniais garsiais pateikia temą, pradeda naują mintį. Kartais muzika būna naudojama kontrastingai, kartais pratęsia vieno ar kito personažo šneką. Ne veltui girdime nemaža styginių garsų. Kaip žinoma, styga dažnai yra tapatinama su žmogaus balsu. Įdomus šiame spektaklyje toks netradicinis muzikos vaidmuo. Ir tai įrodo, jog jauni kūrėjai viską bando patikrinti savo kailiu.

A.Jankevičius, šiame spektaklyje dirbęs ir su visai jam naujais aktoriais, pasiekė gana įtaigaus rezultato. Negali sakyti, kad vienas ar kitas aktorius “ne jo“. Egidijus Bakas, Arnoldas Jalianiauskas ar Sergejus Ivanovas veikia taip, kad niekada nesupainiosi: tai “jo“ aktoriai; jie režisieriaus mintį pagauna greičiausiai. Jų visai kitokia raiška, jie labai tikslūs ir konstruktyvūs. Jų vaidybos “paklaidos“ visai nežymios, neiškreipiančios bendros režisūrinės minties. Tuo tarpu žavioji Jurgos Jalianiauskienės Kazytė kartkartėm lyg ir sutrinka tarp vyrų ąžuolų, kartkartėm sunku suprasti, kuris ir ką jai reiškia. Jos Kazytė – lemties simbolis. Jos sodrus gyvenimas – lyg viena akimirka. Gyvenimas graužia net ne ją, o jos aplinką. Ragana jos taip pat nepavadinsi, nes čia pat veikia daug smarkesnė jos “įpėdinė“ – Dalios Morozovaitės Elzė.

Lyg iš kūdros išlipusi nelaboji, D.Morozovaitės mergina “fiksuoja“ dvi būsenas: radijo imtuvu gaudo norimus išgirsti garsus ir arkliškomis grimasomis išreiškia savo archajišką prigimtį. O šios aktorės vaidinama samdinė jau nė kiek nepanaši į XX a. pabaigos samdinę. Jos vulgarumas ir brutalumas tarytum užbaigia samdinių erą.
Dar viena “išdrožta“ spektaklio skulptūra tapo E.Bako Untulis. Aktorius toks išraiškingas, kad jo plastikos neįstengia “paslėpti“ net kostiumas. Ir anksčiau neteko matyti spektaklio, kuriame kostiumas būtų nustelbęs Baką. Jo kūnas “išlenda“ pirma visko. Kai aktorius stovi sustingęs, rodos, jis išdrožtas pačiais ekspresyviausiais mostais.

A.Jalianiauskas šiame spektaklyje jaučiasi taip, lyg būtų antras spektaklio kūrėjas. Rodos, jam ši scena per maža: aktorius keliais “mojais“ apgyvendina ne tokią jau mažą erdvę. Jo suvaidintas Laurynas priminė ne vieną lietuviškosios prozos personažą.

Sergejaus Ivanovo Antanėlis – tikras Motušėlės skystimas. Nors aktoriui pavyksta tą skystimą padaryti ne tokį jau skystą. Turėdamas ir puikaus jaunikio – pinčiuko sindromų, S.Ivanovas Antanėliui suteikia bene daugiausia žmogaus charakterio bruožų. Aktorius, pagavęs režisieriaus “džiazą“ dar ankstesniuosiuose “Žiurkiagalviuose“, šiame spektaklyje jautėsi nepriekaištingai: lūpytės lyg širdutės, atviras žvilgsnis, atvira širdis – tik duok ir imk…. Be to, čia jo scena, jis, kaip ir jo partneris Aleksas Kazanavičius, pamažu “užvaldė“ visą šio teatro repertuarą.
A.Kazanavičius spektaklyje išdrožia nepriekaištingą prasigėrusio Diedunėlio benefisą. Nors, reikia pripažinti, peržiūros metu šis aktorius pakėlė gerokai didesnį spektaklio krūvį. Premjeriniame spektaklyje žiūrovams visko buvo atseikėta daug mažiau. Tačiau ir apmažintame variante unikalios, organiškos aktoriaus plastikos nepastebėti buvo neįmanoma.

Igno Ciplijausko dar vienas aukštaitiškas “-ėlis“ – Stanislovėlis – subrendęs ąžuolas, tačiau iš žaidimo jis gana greit pašalinamas. Dar jam gyvam esant kai kurios trijų brolių scenos priminė lietuviškuosius oberius. Ir ne dėl to, kad jų juodos eilutės ir skrybėliukai, panašūs į katiliukus, o todėl, kad jų savotiškas susičiulbėjimas, “meilingas“ susikibirkščiavimas priminė kadaise kortomis lošiančius O. Koršunovo oberius.

Luko Petrausko Klemensas gan netikėtai papurto vienatoniu falcetu kalbančią Kazytę. Aktorius suvaidina “jaunikį iš pasalų“. Negalinčių atleisti savo meilės “aukoms“ buvo ir bus visais laikais. Petrauskas tiksliai sukūrė visų klemensų prototipą. Šiuo personažu jis tarytum užbaigė savo sultyse beprasmiškai verdančių žmonių portretų galeriją.

Spektakliu “Virto ąžuolai“ A. Jankevičius savitai ir įtikinamai parodė, jog teatras gali tapti ne vien eksperimentine zona, bet ir tvirtais žmogaus dvasinės saugos namais.

 

Recenzijos