Marija Petravičiūtė: „Fantazija - dieviška dovana žmogui“

2020 08 06 menufaktura.lt
Aktorė Marija Petravičiūtė kviečia į garsinį pasivaikščiojimą po Vilniaus senamiesčio kiemą. Nuotrauka iš MMLAB archyvo
Aktorė Marija Petravičiūtė kviečia į garsinį pasivaikščiojimą po Vilniaus senamiesčio kiemą. Nuotrauka iš MMLAB archyvo

aA

Vasarą atgyjančios Vilniaus senamiesčio gatvės praeiviams atsiveria daugybe spalvų, patirčių ir istorijų. Tokį pasakojimą atrasti kviečia „Meno ir mokslo laboratorijos“ aktorė Marija Petravičiūtė, miestiečiams ir Vilniaus svečiams dovanojanti netradicinę ekskursiją su audiogidu po vieną senamiesčio kiemų (Vokiečių g. 13A). Garsinis pasakojimas klausytoją lydi kiemo istorijos takais bei kelia klausimus apie meno ir mokslo sąveiką kasdienybėje.

Ar anksčiau buvai susidūrusi su audiopasakojimais?

Pirmosios patirtys, kaip ir daugeliui mūsų, įvyko muziejuose ir parodose. Viename užsienio muziejuje audiogidas mane sužavėjo tuo, kad jis buvo įrašytas perteikiant asmeninį požiūrį į klausytoją. Dažniausiai muziejų gidai pateikia tam tikrą informaciją (taip tikriausiai ir turėtų būti), bet tame audiogide pajutau, kad tarsi domimasi manimi. Man kažką pasakė : sakau man, nes pajutau ryšį su tuo balsu, kurį girdėjau. Todėl liko labai šilti prisiminimai ne apie muziejų, bet apie garso gidą. Žinoma, visuomet žavėjausi ir sekiau „Rimini Protokoll“ projektą „Remote”. Deja, bet pačiai dalyvauti „Remote Vilnius” neteko, mačiau tik nufilmuotas video ištraukas.

Kuo tau įdomi garsinė prieiga prie rūpimų temų?

Visų pirma, asmeniniu santykiu su žiūrovu kaip juo vienu. Galbūt taip yra dėl mano būdo. Pavyzdžiui, mėgstu vaikščioti į teatrą viena: man nereikia kompanijos ir čia, regis, veikia mano introvertiškumas. Traktuoju, kad aš, kaip klausytoja, patiriu santykį su tuo balsu, nors tas pats garsinis pasakojimas kuria santykį ir su kitu žmogumi. Audio žanras suteikia ramumos, iš manęs nieko nereikalauja, galiu būti visiškai atsipalaidavusi, tereikia pasinerti ir klausyti.

Kaip manai, kuo tavo kurtas audiogidas Vilniuje esančiam kiemui skirsis nuo kitų tokio tipo garsinių kūrinių šalyje?

Jį kurdama labai galvojau apie santykį su žmogumi. Aš nenoriu niekuo jo nustebinti, nenoriu jo priversti kažko daryti, šokiruoti, sujaudinti - ne tai svarbu. Man tiesiog smagu pasidalinti tuo, ką žinau. Tokį paprastą požiūrį padiktuoja pats miestas: tai yra ta vieta, kur einantįjį gali sudominti eilinis žmogus - ne dėl to, kad jis prieis ir paklaus kokio filosofinio klausimo, bet dėl to, kad jis yra tikras ir unikalus. Šiuo audiogidu tarsi noriu atsidėkoti Vilniui, savo mylimam miestui, kuriame užtenka paeiti už kampo ir ten jau laukia istorija. Visas audiogidas skirtas labai mažai erdvei, o ten tiek daug dalykų. Toks yra ir visas Vilnius: užėjęs į vieną kiemuką gali ten prabūti tiek daug laiko, jeigu tik pasakotų, kas ten vyko. Tad mano kurtas gidas yra labai maža, paprasta ir šilta detalė iš Vilniaus gyvenimo.

Vieta, į kurią kvieti pasivaikščioti, yra susijusi su žydų kultūra, čia buvo ir Didžiosios sinagogos kompleksas. Kiek tavajame audiogide yra istorinio konteksto?

Nesu istorijos ekspertė - tai galiu pasakyti iš karto. Nepaisant to, visą informaciją, kurią naudojau, stengiausi patikrinti, pasigilinti. Tai - ne visai istorinis gidas. Jame žvelgiama į miestą kaip į nuolat besikeičiančią erdvę su daugybe pasakojimų. Stengiausi užkabinti visus istorijos sluoksnius, o ne kokį vieną konkretų etapą. Tai apskritai labai svarbu Vilniuje, nes Vilnius garsėja savo tolerancija, daugiakultūriškumu. Šioje vietoje - Vokiečių gatvėje - istorija labai gili, viskam papasakoti reikėtų ne vieno audiogido ir ne vienos valandos, bet aš bandžiau prieiti iki pat šių dienų, galvojau apie žmogų, kuris šiandien eina Vokiečių gatve ir galbūt netyčia užsuko į šį kiemą. Audiogide stengiausi suteikti tik bazinių žinių apie tai, kur ir kas čia buvo.

Neplanuotai užklydęs klausytojas audiogide ne kartą išgirs „Meno ir mokslo laboratorijos“ pavadinimą. Kuo ši vieta svarbi jūsų teatrui?

Ji yra svarbi ir audiogidui, nes jeigu nebūtų „Meno ir mokslo laboratorijos“, mes nebūtume įsikūrę adresu Vokiečių gatvė 13A ir galbūt nebūčiau sužinojusi tiek apie tai, kas toje teritorijoje vyko. Tai yra mūsų repeticijų patalpos, susitikimų taškas. Nors čia nerodome spektaklių, tačiau daugybė procesų prasideda būtent šiame kieme. Kai mes pirmą kartą čia atėjome, ėmiau klausinėti, kas čia buvo? Vaikų darželis. O kodėl tą vaikų darželį ketinama nugriauti? Kas čia dar vyko? Taip pradėjau domėtis ir, jei ne „Meno ir mokslo laboratorija“, nebūtų ir audiogido idėjos.

Audiogide skamba tokia citata: „Kiekviena vieta mena istoriją ir tai, kas joje nutiko“. Kokia istorija, susijusi su šia vieta, tau pačiai svarbiausia?

Kadangi šioje vietoje tenka praleisti daug laiko su labai įdomia MMLAB komanda, tų istorijų ne viena ir ne dvi. Atsimenu tokį momentą, kai kažką veikiau vaikų darželio pastato viduje ir pamačiau žmogų, kuris stovėjo kieme ir buvo apsikabinęs medį. Supratau, kad ta vieta tikrai yra energetiškai stipri, gal įkrauta kažko, kas čia buvo, nes ten tiek daug įdomių istorijų, žmonių, akimirkų. Kiekvieną rytą atėjusi kieme atrandu ką nors naujo. Čia vyksta gyvenimas, kurio tarsi niekada nematai, bet supranti, kad jis yra.

Papasakok, kaip į 25 minučių trukmės audiogidą sutalpinai visas šias istorijas?

Parašydavau epizodą ir pati eidavau maršrutą, tikrindavau. Ir jaučiau, ar man prailgsta... Kartais taip norisi pasakyti daugiau. Svajoju apie tai, kad ateis ne tik tas žmogus, kuris jau žino „Meno ir mokslo laboratoriją“, bet kartu labai tikiuosi, kad užklys daug praeivių, kurie tiesiog pamatys, kad čia yra audiogidas ir dėl nedidelės trukmės norės jo pasiklausyti. Tų temų kiemelyje labai daug, tad įtraukiau tai, kas man atrodė svarbiausia ir tikriausia šiuo metu. Tai - tik vieno Vilniaus kiemo istorija. O tų kiemų Vilniuje yra tiek daug ir apie juos galima daug papasakoti. Tad stengiausi nesiplėsti, kurti lakoniškai. Man padėjo tai, kad kai kurių „Meno ir mokslo laboratorijos“ spektaklių kostiumai kabo būtent ten, taip pat ten saugomas rekvizitas, vyksta trupės susirinkimai. Todėl tarsi ir nelabai reikėjo kažką sukurti: tiesiog rinkau medžiagą, kuri jau yra, ir tai, kas man atrodė svarbu. Stengiausi atsispirti nuo to, ką turime ir toliau leisti kurti klausytojui.

Žmogui, kuris praeina pro kiemelį, ryškiu akcentu tampa ant darželio sienos esantis Pijaus Čeikausko piešinys „Menas ir mokslas“. Audiogide meno ir mokslo poliai taip pat minimi ne kartą. Kaip Tu matai meno ir mokslo draugystę, o gal konfliktą?

Aš ir keliu tą klausimą: menas ar mokslas, mokslas ar menas? Mane labai žavi mokslininkai, kurie sako, kad moksle yra svarbi fantazija. Mene fantazija irgi yra pats svarbiausias dalykas. Viena nuostabiausių, unikaliausių žmogaus duotybių - tai fantazija. Tai yra dieviška dovana, o kas ten ją mums įdėjo, aš nežinau. Šiuo aspektu menas ir mokslas atrodo labai panašūs, nes kurti turi visi: tiek mokslininkai, tiek menininkai. Man labai gaila, kad kartais menininkas vaizduojamas stereotipiškai, kad jis neva skrajoja kosmose ar dausose. Lygiai taip pat man labai gaila, kad mokslininkus vaizduoja „sausus“, tarsi bejausmius. Tai yra sritys, reikalaujančios ypatingos fantazijos ir kūrybos. Tad, mano nuomone, menas ir mokslas yra puikūs draugai, kurie nėra tapatūs, tačiau vienas kitą įkvepia, papildo. Pavyzdžiui, muzika. Muzika yra kone matematika, kur galioja formulės ir t. t. Kas dabar įrodys, ar čia tas, ar kitkas? Beje, man įdomi režisieriaus Pauliaus Markevičiaus mintis, kad žmogus yra „ir“ - jungtukas tarp meno ir mokslo. Taip, žmogus kartu yra ir dar daugiau, bet jis vis tiek yra tarp meno ir mokslo. Ir Pijaus piešinyje tai labai atsispindi - tarp meno ir mokslo yra šviesa. Į audiogidą taip pat stengiausi sutalpinti daug šviesos, nes manau, kad meną, mokslą ir kitas sritis jungia šviesa.

Žmogui, kuris klausosi gido, į ausį ne kartą bus pakuždėtas koks nors veiksmas: nueiti, pasisukti, paliesti ir pan. Kodėl tau norėjosi įveiklinti žiūrovą?

Norėjau, kad jis irgi taptų šio gido dalimi, nes audiogidas keisis kartu su kiekvienu žmogumi - taip, kaip keičiasi miestas. Dėl to yra suformuluotos savotiškos užduotėlės - bet jeigu nenori, tuomet gali jų nedaryti. Būtent todėl aš ne liepiu, o kviečiu pasirinkti pačiam, kiek klausytojas nori dalyvauti tam, kad paliktų kažką po savęs. Man atrodo, mieste tai yra labai svarbus dalykas: atsakomybė - vadinasi, aš gyvenu ne vienas, yra visuomenė, bet vis dėlto kartu esu unikali ir individuali tos visuomenės dalis.

Su kokiu didžiausiu iššūkiu susidūrei kurdama audiogidą?

Daug tų iššūkių. Labai bijojau dramaturgijos keliamų iššūkių. Be to, kalbant apie istorinį kontekstą, atsiranda jautrių temų, tad norėjosi pasakoti nieko neįžeidžiant, neįskaudinant, - man tai buvo svarbu. Sunkumų kėlė ir medžiagos atranka: kokia nors detalė man atrodo labai reikšminga, bet galbūt tik man. O kaip kitam? Ar tikrai verta ją įtraukti? Kartais tekdavo rinktis, kas svarbiau: ar pasakyti pagrindinę mintį, ar perteikti savo požiūrį. Vakar man atrodė, kad kokia nors mintis labai svarbi, bet dabar paskaitau ir kyla klausimas - ar jos reikia? Galbūt ne, taupant ir gerbiant klausytojo laiką. Mano prioritetas - gerbti klausytoją, vadinasi, nedaryti nieko, kas jam keltų diskomfortą ar būtų nemalonu.

Ką gali pažadėti klausytojui, kuris nuspręs pasinaudoti šiuo audiogidu?

Pažadėti, kad jis sužinos, ko iki šiol nežinojo, negaliu, nes galbūt jis žino daugiau negu aš - juk gali būti ir taip. Bet tikiuosi, kad bus tokių, kurie išgirs kažką naujo. Toje dalyje, kuri pristato „Meno ir mokslo laboratoriją“, labai stengiausi klausytoją su teatru supažindinti „iš vidaus“. Buvo viena įdomi istorija: mes su kolege klausėmės audiogido, kadangi kūrybinio proceso metu taip daroma daug kartų. Ir štai, ateiname į tašką, kuriame esant įraše nuskamba sakinys, kad jūs stovite toje vietoje, kur prasideda repeticijos: kažkas sėdi, kažkas valgo, kažkas dar... Ir tuo metu kaip tik sėdi mūsų aktoriai, aplink bėgioja šuo, o jie tuo metu kalbasi apie tai, ką veiks repeticijoje. Audiogide kaip tik apie tai ir pasakojama. Tad galiu pabandyti pažadėti tokį žvilgsnį „į užkulisius“, nors pažadas yra baisus dalykas. Žinoma, nenoriu žadėti per daug ir viską atskleisti tam, kad žmonės ateityje ateitų į spektaklius. Štai ką galiu pažadėti - aš neišduodu jokių siužetinių spektaklių paslapčių!

Kaip įvardytum auditoriją, kuriai yra skirtas šis audiogidas?

Amžiaus ribų čia tikrai nėra, nes manau, kad negalima žmonių skirstyti į jaunus ir senus. Žymiai tiksliau būtų įvardyti, kad yra žmonės, kurie domisi ir nori sužinoti, ir kiti, kurie jau nieko nebenori žinoti - tai visiškai nepriklauso nuo amžiaus. Tad gidas yra skirtas besidomintiems žmonėms, kurie galbūt eis gatve ir smalsaudami pasiryš 25 minučių avantiūrai. Labai noriu padėkoti visiems, kurie vaikšto į mūsų spektaklius: yra dalis žmonių, kurie seka mūsų veiklą, - tai labai smagu. Tikiuosi, kad atsiras žmonių, kuriuos sudominsiu ir jie ateis į spektaklius.

Kokie didžiausi tavo atradimai, kol kūrei audiogidą?

Mane, kaip kūrėją, karantinas truputį sukrėtė ir supratau, jog turiu daug kūrybinės energijos. Tai paskatino galvoti, kaip galiu palaikyti ryšį su klausytojais, žiūrovais ir pasiūlyti jiems kuo patogiau pasiekiamą turinį. Aš noriu kalbėti, kurti - pasirodo, turiu tam energijos, tad gal ne veltui pasirinkau tokią specialybę.

Marijos Petravičiūtės kurtą ir įgarsintą audiogidą rasite Vokiečių g. 13A kieme, Vilniuje. Įraše taip pat skamba „Meno ir mokslo laboratorijos“ aktorių Pauliaus Markevičiaus, Mildos Noreikaitės, Simono Dovidausko, Gedimino Remeikos, Julijos Šatkauskaitės, Gretos Grinevičiūtės, Lauryno Jurgelio, Vygando Vadeišos balsai.

Interviu parengė Neda Letukytė

Naujienos