In memoriam profesorei Irenai Aleksaitei

2018 08 08 menufaktura.lt
Irena Aleksaitė savo namuose. Ramūno Danisevičiaus (lrytas.lt) nuotrauka
Irena Aleksaitė savo namuose. Ramūno Danisevičiaus (lrytas.lt) nuotrauka

aA

Vakar, rugpjūčio 7 d. mirė teatrologė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Irena Aleksaitė. Rugpjūčio 9 d. jai būtų sukakę 85 metai. 

Nuo 1988 m. Irena Aleksaitė buvo Lietuvos konservatorijos (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Teatro ir kino fakulteto Meno istorijos ir teorijos katedros profesorė, nuo 1996 m. ir Lietuvos kultūros ir meno instituto Teatrologijos skyriaus vedėja.

Irena Aleksaitė yra parašiusi daugiau, kaip 450 straipsnių teatro, dramaturgijos klausimais, monografijas apie aktorius Eleną Bindokaitę, Stepą Jukną, režisierius Borisą Dauguvietį, Romualdą Juknevičių, ištisus skyrius Lietuvos teatro istorijos knygoms ir netgi linksmą knygą „Be grimo: šelmiški prisiminimai".  

Didelė Irenos Aleksaitės gyvenimo dalis - teatrologų rengimas. Beveik visi dabar rašantys apie teatrą pažino Irenos Aleksaitės pedagogiką, jos talentą perteikti teatro istoriją. Apie tai „Teatro žurnale“ yra rašiusi viena profesorės mokinių, žurnalo redaktorė ir dabartinė Meno istorijos ir teorijos katedros vedėja, humanitarinių mokslų daktarė Ramunė Balevičiūtė:

***

„Mūsų, antrojo teatrologų kurso, globėja ir „mama“ buvo profesorė Irena Aleksaitė. Niekada nepamiršiu, kokį grėsmingą įspūdį man ji paliko konsultacijų ir stojamųjų egzaminų metu (tai buvo 1999 m.) ir kaip kardinaliai tas įspūdis pasikeitė vėliau. Pamenu, per konsultaciją prisigrūdo pilnut pilnutėlė auditorija norinčiųjų studijuoti teatrologiją (tuo metu kursą rinko tik kas ketverius metus), o profesorė prašo kiekvieno pasakyti, ką jam reiškia teatras. Atrodytų, formalumas, bet tai jai iš tikrųjų buvo svarbu. Tačiau teatrą reikėjo mylėti ne bet kokį, o tik gerą, t. y. sukurtą tikrų meistrų, o ne kokių pusiau mėgėjų... Aleksaitė turėjo labai aiškią savo profesinių vertybių sistemą ir gebėjo taip įtaigiai ją perteikti mums, kad jos nuomonė nejučia tapo mūsų, bent jau mano, nuomone. Mano pirmoji knygelė „Henrikas Kačinskas“, kuri išėjo tik profesorės iniciatyva ir kurią jai dedikavau, yra ne kas kita, o jos požiūrio į lietuvių teatro istoriją projekcija. Dabar, be abejo, rašyčiau kitaip, bet nė kiek nesigėdiju tokios didžiulės mokytojos įtakos.

Jai buvo labai svarbu, kad mes teisingai suprastume lietuvių teatro istoriją. O ši jos paskaitose atgydavo ne tik pasakojimų, bet ir tikrų benefisinių pasirodymų pavidalu. Dažniausiai juokdavomės iki ašarų, bet kartais ji ir pati apsiašarodavo, atpasakodama kokį nors jautrų spektaklio epizodą. Kaip ji suvaidino finalinę savo numylėto Juknevičiaus „Vilties“ sceną! Apie tarpukario teatrą ji pasakodavo taip, tarsi būtų dalyvavusi Vaičkaus, Glinskio, Sutkaus, Olekos-Žilinsko repeticijose. Žinoma, profesorės paskaitos nebuvo pramoga, ruoštis joms reikėdavo nežmoniškai daug. Labai dažnai paskutiniai išeidavome iš Mažvydo bibliotekos - tikrai nelengva buvo įveikti visą Valstybės teatro repertuarą, t. y. perskaityti statytų pjesių tekstus. Per paskaitas jas analizuodavome, diskutuodavome, o paskui vaišindavomės profesorės parūpintomis bandelėmis.

Profesorės atveju labai tinka liaudiškas posakis „mylėk kaip dūšią, krėsk kaip grūšią“. Krėsdavo ji mus kaip reikiant, buvo nepaprastai reikli. Negalėjai praleisti nė vienos paskaitos, kad, ginkdie, neliktų kokių spragų. Koks tada būsi profesionalas? Bet kaip ji mus mylėjo! Gyrė, saugojo, užtarė, rūpinosi, kad pamatytume, sužinotume kuo daugiau. Pirmame kurse net „įbruko“ visą mūsų kursą Oskaro Koršunovo teatrui, kad pasiimtų mus kartu į Torunės teatro festivalį. Ir jie pasiėmė! Nes atsispirti profesorės charizmai gebėjo retas.“

***

Prisiminti Ireną Aleksaitę galima ir paskaičius pokalbį su ja, parengtą profesorės 80-mečiui. 

 


 

Velionė bus pašarvota Vilniaus laidojimo rūmuose Olandų g. rugpjūčio 8 d. nuo 16.00 val. Karstas išnešamas rugpjūčio 9 d. 16.00 val. Laidotuvės vyks Saltoniškių kapinėse.

Naujienos