Žmogus – kaip perskaityta ir užversta knyga

Daiva Šabasevičienė 2017 03 11 menufaktura.lt
Birutė Mar spektaklyje „Ledo vaikai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Birutė Mar spektaklyje „Ledo vaikai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų bendruomenė yra įsteigusi apdovanojimų už nuopelnus ženklą „Lietuvos ąžuolas“. Kovo 1 dieną vykusiame Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų suvažiavime buvo paskelbti apdovanojimai už Tiesos liudijimą ir apdovanoti žmonės bei iniciatyvos, ženkliai prisidėjusios prie tremčių, laisvės kovų istorijos sklaidos Lietuvoje ir pasaulyje, taip pat paminėtos 90-osios Dalios Grinkevičiūtės gimimo metinės.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Ledo vaikai“, kurį sukūrė Birutė Mar, ypatingai prisidėjo prie istorinės atminties išsaugojimo ir sklaidos, todėl apdovanojimų komisijos buvo įvertintas „Lietuvos ąžuolo“ aukso ženklu.

Šia proga kalbamės su spektaklio kūrėja Birute Mar.

1999 metais į Vilnių atvyko šviesaus atminimo aktorė Rūta Staliliūnaitė. Ji Nacionaliniame dramos teatre, akcijoje-forume „Moterys teatre“ pristatė Dalios Grinkevičiūtės kūrinį „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Tai buvo neužmirštamas spektaklis! Aušros Marijos ir Jono Jurašų „Antigonė Sibire“ taip pat nustebino netikėtu tremties ir antikinės dramos junginiu. Teatruose dar būta mažų kepštelėjimų šia tema, tad Tavo „Ledo vaikai“ papildo labai mažą teatrinę skrynelę, kuri profesionaliai kalba apie tai, kas yra mūsų kraujyje. Kaip pasakytų Dalia Grinkevičiūtė, „gyventi - vaidinasi atsiminti“. Ką Tau reiškia ši tema šiandien, kai praėjo jau pora metų nuo spektaklio gimimo?

Ši tema man reiškia daugiau, nei iki gimstant spektakliui. Turbūt todėl, kad kaskart vaidinant spektaklį, tėvų ir senelių tremties patirtis scenoje tenka vėl ir vėl išgyventi „kūnu ir krauju“, kiekviena savo ląstele, čia ir dabar. Pabuvus tame „kailyje“ supratau, kad tai visai kas kita, nei perskaityti knygą ar išklausyti istoriją. Jei ne spektaklis, turbūt nebūčiau pajutusi, ką jautė mano močiutė, ori keturiasdešimtmetė mokytoja, kuomet 1941-jų birželio naktį, įsiveržus į namus kareiviams, išgirdo: „Kraukitės daiktus ir į sunkvežimį, važiuosim“ - nežinia kur. Kuomet senelių šeimoms atsidūrus ledinėje Laptevų jūros saloje (mano tėveliai, tuomet dar vaikai, ten užaugo vienoje jurtoje) - žmonės buvo palikti tarsi gyvi lavonai: niekas nebeklausė, ką jie tada jautė, niekam neberūpėjo, kad jie išgyventų - „paguoda“ buvo tik tenykščių pareigūnų žodžiai: „Nenusiminkit, ateis pavasaris, atplauks laivas, atveš lentų - ir bus visiems padaryti karstai.“ Visa tai išgyvenant scenoje, teko patirti tų žmonių sustingusio laiko jausmą ledo saloje, tą būseną tarp artėjančios mirties ir troškimo išlikti, išgyventi...

„Ledo vaikų“ kūrimas padėjo suvokti ir pajausti tėvų ir senelių kartos auką dėl mūsų. Mes gyvename šiandien laisvėje jų kartos, jų kančių, jų neišsipildžiusio gyvenimo dėka. Spektaklis ypač sustiprėjo ir, jaučiu, įgavo kažkokią naują jėgą po mano Mamytės iškeliavimo anapilin praėjusį rudenį. Tarsi jos dvasios jėga būtų perėjusi į spektaklį, tarsi dabar jau kalbėčiau jos balsu. Mano mama Jūratė Marcinkevičienė, Lietuvai atgavus laisvę, visą savo laiką su džiaugsmu dirbo Lietuvai - rinko medžiagą apie Lietuvos partizanus, dirbo rezistencinių kovų archyvuose, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje, ją taip mylėjo ir gerbė žmonės. Išliko tarsi tylus Mamos priesakas tęsti jos pradėtą darbą, - tyliai, bet atkakliai, visa širdimi. Paradoksas, bet žmonės išgirsta tada, kai kalbi jautriai ir tyliai. Laimei, šis stebuklas vyksta „Ledo vaikų“ spektaklio metu.

Eglės Gudonytės knyga „Karta nuo Sibiro“ padėjo Tau apsispręsti, kaip scenoje įmanoma elgtis su autobiografiniais dalykais. Pirmo ir trečio asmens santykis - bene sunkiausiai įvaldomas sceninis kliuvinys. Kas Tau buvo sunkiausia, kaip atradai sprendimą?

Eglės Gudonytės knyga išties parodė kryptį, kaip galima suderinti pirmojo ir trečiojo asmens santykį. Klaipėdietė rašytoja savo knygoje kalba pirmuoju asmeniu, ji tampa ir mama, ir močiute, ir savimi pačia, tuo pat metu išlikdama šalia kaip autorė. Tai jau visai kitoks, kitos kartos kūrėjos žvilgsnis į tremtį, o sykiu pajutau, kad tai gali tapti įdomiu sceniniu sprendimu. Iš pradžių net norėjosi tiesiog inscenizuoti jos romaną. Bet vėliau pajutau, kad galiu papasakoti ir savo tėvų autentišką istoriją, sujungdama daugybės žmonių gyvenimų prisiminimus, akimirkas. Ėmiau istorijas dėlioti tarsi mamos - ketverių metukų su šeima išvežtos į tremtį mergaitės - akimis, išlikdama šalia jos „trečiuoju asmeniu“.

Kai „pagauni“ tikrą pasakojamos istorijos emociją, pereiti iš trečiojo į pirmą asmenį nebesunku, nes kaip aktorė visada esi šalia savojo personažo. Spektaklyje „Ledo vaikai“ aš tarytum esu šalia savo mamos - dar mergaitės, kurios vardu pasakoju istoriją.

Tavo inscenizacija pagal tėvų prisiminimus tokia sodri savo išgyvenimų įtampa! Ar visi jie tokie sodrūs, ar tai Tavo atrinktų dramaturgiškų tekstų junginys?

Nei mano mama, nei tėtis dienoraščių nerašė - jie man tiesiog papasakodavo vienus ar kitus atsiminimų epizodus, kai kurie jų išspausdinti tremtinių atsiminimų knygose „Leiskit į tėvynę“, „Amžino įšalo žemėje“.

Tą dramaturginę tekstų įtampą pjesėje intuityviai dėliojau pati, kaitaliodama poliariškas išgyvenimų būsenas - patiriamą vaikišką džiaugsmą šia diena ir ištremtųjų skausmą, neviltį. Didesnį tragizmą išgyveno senelių karta, kuri buvo išvežta jau brandžiame amžiuje. O mano tėvai tuomet dar tebuvo mažiukai vaikai, jie, pasakodami man, pirmiausia prisiminė nuostabaus grožio pašvaistes, Kalėdas su iš popieriaus iškarpytomis lėlytėmis ir saujele grūdų, baltą meškiuką, su kuriuo už bausmę mokytojas jakutas uždarydavo šaltoje mokyklos klasėje... Žvelgdama į tėvų jaunystės nuotraukas, jutau tą gyvenimo kaip būties šilumą net ten, tolimame Sibire, tremtyje. Juk ir jie tada buvo jauni, mylėjo, nepaisant visko, patyrė žemiškos būties džiaugsmą. Ta poliariška gyvenimo spalvų, patirčių paletė ir padiktavo tokią pjesės struktūrą, padedančią sukurti išgyvenimų įtampą scenoje.

Šiemet prieš kovo 11-ąją net kelis kartus suvaidinai „Ledo vaikus“. Nustebino jaunų žmonių reakcija. Viename spektaklyje - pilnutėlė salė moksleivių, ir visi nuščiuvę stebėjo spektaklį. Kaip manai, ar pasikeitė karta, ar tremties tema tapo natūraliai būtina?

Svarbu tai, kaip apie tai kalbėsi. Jeigu taip, kaip mums kalbėdavo mokykloje apie TSKP partijos suvažiavimus, tuomet nieko ši tema nesujaudins. Manau, mokytojai turėtų dėti pastangas, kad Lietuvos istorijos pamokos virstų „išgyvenimų“ pamokomis. Reikėtų mokiniams aplankyti ir šiurpų KGB muziejų Lukiškių aikštėje, Vilniuje, ir tremtinių pastatytą jurtą Rumšiškių buities muziejuje, ir pamatyti dokumentinių filmų, jautrų vaidybinį filmą apie tremtį „Ekskursantė“, kažkuo susišaukiantį su „Ledo vaikais“. Tuomet jaunas žmogus informaciją priimtų visai kitais „čiuptuvais“ - širdimi. Tuomet tai virstų jo sielos patirtimis.

Džiaugiuosi, kad „Ledo vaikai“ jaunimui tampa būtent istorijos išgyvenimo pamoka. Džiugu ir netikėta, kad gimnazistai į spektaklį ateina patys, ne mokytojų verčiami. Net antrąsyk ateina žiūrėti spektaklio, atsivedę tėvus, - ne iš vieno tai girdėjau.

Pamenu, mano tėtis po spektaklio premjeros pasakė: „Šis spektaklis skirtas nebe mums, mes ir gyvenime tai perėjom. Jis skirtas jau kitai kartai“. Laimei, taip ir vyksta.

Po paskutinio suvaidinto spektaklio susitikime su Tavimi liko nemažai mokinių, daugiausia berniukų. Vienas iš jų paklausė: „Scenoje esate viena, bet ne vieniša. Mes su jumis. Ar Jūs tai jautėte?“ Kokias reakcijas esi išgyvenusi, vaidindama „Ledo vaikus“?

Taip, nustebino per susitikimą vieno gimnazisto žodžiai: „Aš jaučiau, kad tarsi daug žmonių su jumis buvo scenoje. Ir aš ten su jumis buvau“. Ar aš tai pajutau? Taip, išsyk. Kai energija teka, kai jauti, kad žmonės atsiveria ir išgyvena kartu su tavimi, jie tarsi pereina į manąją rampos pusę, tuomet jautiesi, lyg turėtum daugybę partnerių greta.

Vaidinant „Ledo vaikus“ net šiurpuliukai per kūną eina, kai visa salė ima pritarti dainai: „Kad ne auksinės vasaros“. Kai matai žiūrovų akyse ašaras... Aš pati tuomet jaučiuosi taip, kaip teatre, kurį žiūrėjau dar būdama mokinė Kaune (tai buvo garsioji Jono Vaitkaus epocha Kauno dramos teatre), kuomet sovietinės okupacijos metais teatras buvo ta sakrali erdvė, kur aktorius scenoje galėjo ištarti tai, ko gyvenime nebuvo leista, kur liudijo tiesą.

Man pačiai „Ledo vaikai“ - tarsi sakrali malda už mus visus, už Lietuvą, už mūsų praeitį ir ateitį.

Kur keliavai su šiuo spektakliu? Ką pastebėjai? Kaip priėmė publika?

Su spektakliu jau teko nemažai pakeliauti po Lietuvą. Tai padovanojo labai jautrių susitikimų su tremtiniais, tų įvykių liudytojais, su jaunąja karta: kažkas atnešdavo ir rodydavo savo jaunystės nuotraukas, kažkas priėjęs tiesiog tylomis apkabindavo, kažkas pasakydavo: „Vis dėl to, kokie mes esam dabar laimingi...“.

Daug keliauji po pasaulį. Kaip manai, ar šis spektaklis temos prasme būtų perskaitomas tarptautinei publikai?

Jau ne vienas kritikas, ne vienas žiūrovas priėjęs po spektaklio sakė: „Būtinai reikia šį spektaklį rodyti visur, užsienyje, su angliškais subtitrais, visi turi apie tai žinoti“. Manau, kad netruks praeiti, ir šios iniciatyvos imsis Nacionalinis dramos teatras. Iki šiol didesnis dėmesys buvo skiriamas Didžiosios scenos spektakliams. Nors, aišku, suprantu, komerciškai tai ir mažiau apsimoka. Tikiu, kad kažkada titrai anglų kalba atsiras ir „Ledo vaikų“ spektaklyje. Jau girdėjau ne vieną pageidavimą parodyti spektaklį užsienio lietuvių bendruomenėms. Tikiu, kad ateityje tai įvyks. Taip pat, kad „Ledo vaikai“ dar iškeliaus ir į kitą, nelietuvišką kontekstą. Nes iš tiesų, kiek teko keliauti, vakariečiai paprastai nelabai žino, kas gi nutiko Lietuvoje tą 1941-ųjų birželio keturioliktosios naktį ir vėliau. Nežino, kiek buvo ištremta žmonių ir kiek jų žuvo. Tarsi stalinizmas, sovietinis genocidas dar dabarties žmonių sąmonėje nėra suvoktas kaip žiaurus nusikaltimas žmonijai, ne mažesnis už fašizmą. O juk reikia, kad tai būtų pripažinta, kad vėl nepasikartotų.

Kaip Tu asmeniškai šventi Kovo 11-ąją?

Visuomet prisiminsiu Mamos žodžius, kuriuos sakydavo Lietuvos valstybinių švenčių rytą. Ji paskambindavo telefonu ir žvaliu balsu tardavo: „Labas rytas. Ar žinai, kokia šiandien diena?“ Tėveliams tai visada buvo gyvybiškai brangu. Nė vienos valstybinės šventės jie nepraleido, neaplankę Laisvės paminklo Kaune. Pasak jų, deja, žmonių kasmet vis mažėjo, tačiau vėl ženkliai padaugėjo po Ukrainos įvykių. Vadinasi, tik pavojaus akivaizdoje žmogus susivokia, prisimena tai, kas svarbiausia. Tėvai žinojo laisvės kainą, niekad to nepamiršo, tad Kovo 11-toji man reiškia dar ir pagarbą jiems.
Niekad nepamiršiu Mamos, kuri, prasidėjus finansinei krizei prieš dešimtmetį, niekad nesiskundė sumažinta pensija, o priešingai, buvo pasiruošusi dar ir paaukoti savo santaupų dalį Lietuvai. Ji sakydavo: „Juk Lietuvai dabar taip sunku, reikia visiems susitelkti ir padėti“. Vos neapsiašarodavau, girdėdama ją taip kalbant. Ir šiandien, kai tik pagalvoju, kad kažkas „labai blogai“ dabartinėje Lietuvoje, prisimindama savo tėvelių kelią, vėl suvokiu, kad viskas iš tiesų dar labai gerai, kad gali būti oi kaip blogiau...
Tad Kovo 11-tąją tikrai švęsiu savo širdyje. Dėkodama už laisvę visiems, kas prisidėjo prie jos atgavimo, kovos už ją. Dėkosiu visiems tylia malda.

Gražios šventės!

Naujienos