Liūdnas Beno Šarkos pasaulis

Vaidas Jauniškis 2006 10 20 Verslo žinios, 2006 10 20

aA

Benas Šarka savo spektakliais agituoja už tikrąjį, nesustabarėjusį, grynąjį iki įvairių geležų aštraus skambesio ir sudaužomų stiklų teatrą.
Kad žiūrovas nesuklystų, eidamas į Beno Šarkos spektaklius, būtina nusakyti, kokia auditorija juos turėtų žiūrėti ir kad būtent ji ateitų į jo teatrinį pasaulį, idant mintys neužstrigtų tik vienoje – scenos – pusėje.

Taigi – idealusis žiūrovas turėtų mėgti paprasčiausią teatrinį žaidimą, būti girdėjęs apie Viktoro Pelevino, Vladimiro Sorokino ar kitų naujosios rusų prozos pavyzdžius, dar nebūtų pamiršęs nei rusų kalbos, nei terpės, kurioje jis tą kalbą priverstinai vartojo, būtų naiviai atviras, mėgtų „draivą" ir žinotų, kas yra „žolė" ar „jūros kopūstai". Bet svarbiausia jam yra žaidimas. Tuomet – enter.

Iš esmės tai reiškia, kad Benas Šarka, vienintelis Lietuvos teatro avangardistas ir drauge primityvistas, dailininko Rousseau sceninis pusbrolis (anas buvo muitininkas, šio personažai – taip pat įvairių „žemųjų", proziškiausių profesijų atstovai) savo spektakliais agituoja už tikrąjį, nesustabarėjusį, grynąjį iki įvairių geležų aštraus skambesio ir sudaužomų stiklų teatrą. Šiandien jis gerokai daugiažodiškesnis nei anksčiau, ir jo sceniniai įvaizdžiai ne taip atitolę nuo teksto. Bet turbūt tai yra natūrali reakcija į šiandieninį kalbos tvaną, plūstantį į mus per įvairias dėžes ir ekranus. Anksčiau jo sceniniai kūriniai/performansai/žaidimai drąsiau šnekėjo vaizdais, užuominomis, pašėlusiomis improvizacijomis, kai net, regis, pats kūrėjas nežinojo, kur sustoti. Šiandien jis nesigėdija pasakyti „Dabar aš pradedu", „O dabar – baigiau". Performansą-akciją toliau tęsti gali su juo likusieji ir norintieji. Jis neskuba.

Abu jo spektakliai „A Gu Gu" ir „Topor sosi" šį savaitgalį vaidinami Menų spaustuvėje, žymi tam tikrą ribą tarp ano laiko – dar suvaržyto (nors teoriškai jis pasibaigė 1990-aisiais), ir šio, laisvo ir – paradoksas – dar labiau varžomo. Kontrastas – ne pakitusio laiko naudai. „A Gu Gu" pagal Gintaro Grajausko tekstus jis ištaria vieną svarbiausių šios dienos problemų: „Esmė – atrodyti geriau nei turėtume". Ir pats Benas atrodo „geriau" – stileivos kostiumas, perukas, štibletai, tamsūs akiniai – beveik estrados „entertaineris", bet sykiu – ir aiški jo parodija, šiuolaikinis beau monde´o klounas. O iš tiesų – tas pats jo diplominio spektaklio Kukutis, keliaujantis į miestą, į naują erdvę, kuri jam žada viliojančiai grėsmingai: „Mes tave pataisysime".


Jis keliauja į miestą, kad įrodytų mylimajai savo meilę, save, jų prasmingą buvimą, ir nenutrūkstamai liejasi jo pokalbis su ja ar tik scenoje gulinčia jos suknele. Jai šokama barškinant stiklines kaip kastanjetes, žaidžiant mylimosios kojų pirštais Kastaliją (ar dar kas prisimena šią magiškąją vietą ir knygą?), pasakojant jai istorijas, kurioms anksčiau pakakdavo vienos eilutės – argi taip praleisti laiką drauge neverta buvo? Bet per visą kelionę ryškėja jo liūdesys, drauge su Grajausko tekstais išryškinantis ne vien kalbos klišes, bet ir ideologiją: „Turime daug gražaus laiko! O laikas vis gražyn ir gražyn..." – ištaria su kartėliu. Nes, sako poetas, „visi mirs, bet kol mirsi tu – esi pražuvęs". Ta proga Benas uždeda nugrotą Elvio plokštelę ir sušoka crazy rokenrolą su savo vaiku-pinokiu.

Benas uždeda nugrotą Elvio plokštelę ir sušoka crazy rokenrolą su savo vaiku-pinokiu. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Laikas iki tos mirties jam ir yra erdvė, kurioje reikia atsilaikyti prieš beprasmę rutiną. Pamažu jis kuria ne vien scenos poeziją, bet ir savo pasaulį. Iš garuojančio arbatinuko sutveria rūką, lietus gimsta iš lašų, varvančių nuo grindų skuduro, o pasaulis, patys žinome, turi būti didelis ir apvalus – kaip sujungta štanga, kuria galima ir groti. Galiausia čia atsiranda kosmogonijos elementų: iš išgertų vyno butelių išauginamas pasaulio medis, laikas matuojamas smėlio laikrodžiu iš butelių (juk juos tuštindami taip pat turėjome gražaus laiko, ar ne?), o gyvūnai atsirado iš Nojaus, dabar virtusio tik vyriškų drabužių parduotuvės maišeliu. Laikas, žemė, situacija – viskas taip netvaru, kad reikia viską neštis su savimi, ir joji ne ant arklio, o jį nešiesi, kaip ir visą savo gyvenimą.

Lygiai tokį pasaulį Benas kuria iš literatūros spektaklyje „Topor sosi". Tai jau literatūrinis „draivas", važiavimas tokiu pašėlusiu bobslėjumi per įvairias istorijas, asociacijas, klišes ir interpretacijas, kad, regis, prarasi racionalų pagrindą. Gal dėl to, kad geriau užneštų, ir parduodama čia pigiausia ES degtinė – už vieną. Eurą, litą, centą. Istorija prasideda Klaipėdoje, o gal dar kitur, jį (herojų?) užneša pas mitologines Puškino undines Jasnaja Polianoje, nuo trijų banginių, įkūnytų druskos paketuose, keliaujama iki Sachalino ir druskų kasyklos žiurkių, kad vėl būtų grįžta atgal į Klaipėdos bendrabučius, kur sutviska jų realybė kaip Granausko „Duburio" atspindžiai, – bet tas tariamas kliedesys ir „draivas" čia keistai jungiasi į vieną persipynusių istorijų ratą, pasaulį, dar vieną kitologiją (čia jau mano kompiuteris "mitologiją" pataiso į tikslesnį žodį). Tartumeis, viskas yra abejotinos fantazijos, pernelyg literatūra, bet suvoki, kad šiurpiausius pasakojamus nusikaltimus tu jau girdėjai ar skaitei penktuose puslapiuose, tad ir jiems turi būti kažkoks paaiškinimas. Benas ir aiškina. Jis aiškina, kaip gelbėti pasaulį, nes Rusija jau tapo išgelbėta Puškino imperatyvu („Vypjem s goria! Gdie že kružka? Serdcu budet veselej!"). Jis aiškina tą patį pasaulį, kuris kaitaliojasi, nėra stabilus, kuriame sunku, bet įmanoma išsilaikyti, o jo plokštuma tik nuolatos kaitalioja savo atspindžių kampus, kaip dainuoja Boria G. Pagaliau jis nusilenkia anai epochai, kurioje daug kas buvo linksmiau – vien todėl, kad mus vienijo absurdas ir kur pakakdavo uždėti Okudžavos, Grebenščikovo plokštelę, ar dar ką nors, ir galėjai eiti kiaurai sienas.

Benas ir šiandien suteikia galimybę patikėti, kad, nepaisant visko ir nieko, dar yra įmanoma: bent trumpam išlįsti iš susluoksniuotos sočios visuomenės torto ir prisiminti–sukurti pasaulį, kuriame kukučiams buvo jaukiau.

Skaityti kitus „Verslo žinių savaitgalio“ straipsnius >

Naujienos