Kauno dramos teatras vaidina iš namų bėgančią Lietuvą

Vida Savičiūnaitė 2006 10 25 Lietuvos rytas/ Mūzų malūnas, 2006 10 24

aA

Birutė - Jūratė Onaitytė. Mariaus Macevičiaus nuotrauka
Praėjusį savaitgalį Kauno valstybinis dramos teatras parodė antrąją šio sezono premjerą – Mariaus Macevičiaus „Antoškos kartoškos“. Tai spektaklis, skirtas ypač skaudžiai šiandienos aktualijai – masinei XXI amžiaus lietuvių emigracijai.

Pagrindinė herojė, vidutinio amžiaus Birutė – apakusi nuo iliuzijų, kad Škotijoje dirbdama valytoja rado laimę ir meilę, kuri kitiems panaši į pinkles aferisto glėbyje.

Herojė tik trumpam grįžta į Lietuvą, kad pajūryje parduotų savo namą, kuris jos sergančiam sūnui Antanui (Eimutis Kvoščiauskas) yra paskutinė gija, jungianti jo gyvenimą su motina, buvusia šeima, vaikyste.

Būtent vaikystėje jam motina vietoj lopšinės dainuodavo rusišką dainelę „Antoška, Antoška, davaj kapatj kartošku“, kurios prisiminimų niekas negali parduoti. Į dramatiškas aktualijas spektaklio kūrėjai bandė pažvelgti rimtai, nuoširdžiai, bet ir su humoru, kartais šaržuotai.

Ramunės Kudzmanaitės režisuotame spektaklyje škotiškos laimės iliuzijų apsvaigintos Birutės vaidmenį kuria aktorė Jūratė Onaitytė.

* * *

- Kokio žanro spektaklis yra „Antoškos kartoškos“? – paklausiau J.Onaitytės.

- Žanras kristalizavosi sunkiai. Teatro vadybininkai jį pavadino tragikomedija. Kalbėdami apie skaudžius dalykus, mes iš tiesų bandome ir juokauti, kad spektaklis pasakytų daugiau už laikraščio straipsnį apie emigracijos dramatizmą.

- Spektaklio herojė Birutė gali būti tarsi apibendrintas pačios Lietuvos prototipas – iš namų bėgančios, dėl iliuzinės laimės svetur su namais ryšius naikinančios. Kuo ši tema jums įdomi asmeniškai?

- Teko girdėti, kad naujoji emigracija jau palietė kas trečią Lietuvos šeimą. Taip yra ir mano giminėje, tarp pažįstamų. Man asmeniškai ši tema labai skaudi. Nemanau, kad verta bėgti nuo realybės paskui iliuziją. Aš esu už tai, kad realybę reikia keisti čia patiems.

- Vadinasi, teko vaidinti priešingybę sau?

- Taip, Birutės nuostatos, jos pasaulėjauta man yra visiškai svetima. Gal todėl buvo įdomu įveikti šį vaidmenį, suvokti emigraciją išganymu vadinančių žmonių motyvus ir savijautą.

Dar nemanau, kad iš mudviejų priešingybių atsirado vienovė. Birutė man dar slidinėja iš rankų, tačiau jaučiu, kad jau greitai ją sugriebsiu tvirtai.

- Kokiam moterų tipui priskirtumėte Birutę? Ar teko tokių sutikti?

- Perskaičiusi M.Macevičiaus pjesę, pajutau stiprią trauką šiai herojei, kuri niekuo nepanaši į mane. Tai personažas, kuris, nepaisant aplinkos reakcijos, artimųjų žmonių praradimų, paliekamo ligoto sūnaus, fanatiškai siekia to, ką sumanė.

Škotijoje valytoja dirbanti Birutė pagal mentalitetą, kalbėjimo ir elgesio stilių tikrai yra ne profesorė, nors jos buvęs socialinis statusas pjesėje nenurodytas. Gyvenime kartais pavydžiu moterims, kurios gali savo emocijas išreikšti taip, kaip nori, be inteligentiškų kompleksų. Kurdama šį vaidmenį ir aš gavau galimybę pabūti tokia moterimi.

- Didžiausios sėkmės sulaukę jūsų vaidmenys paprastai kildavo iš klasikinės dramaturgijos. Kuo ypatingas buvo darbas dabar kuriančio jauno dramaturgo pjesėje, kurios tema dar sutampa su dienraščių tema?

- M.Macevičiaus pjesė parašyta sklandžiai, jauti, jog autoriui skauda tai, apie ką rašo, bet teatrui reikia kai ko daugiau, kad galėtum giliau pažvelgti į temą ir ją apibendrinti. Tam reikia laiko atstumo, apsivalymo nuo buities detalių, užstalių, valgymų. Daug pastangų reikia scenoje nugalėti buitį, kad galėtum pažvelgti tarsi iš šono į tai, apie ką nuoširdžiai rašo dramaturgas.

- Bet Antono Čechovo pjesėse irgi nuolat tarsi geriama arbata, tarsi sėdima prie stalo, bet tuo metu dūžta likimai.

- Suprantu, ką norite pasakyti. Gerti arbatą dūžtant likimams ir nepaskęsti stiklinėje – štai kur klasikos ir šiuolaikinės dramaturgijos skirtumas. Todėl jei tik būtų galimybė rinktis tarp klasikos ir šiuolaikinės pjesės, visada rinkčiausi klasiką.

- Vis dėlto per 30 metų teatre ir kine esate vaidinusi ne vieną Lietuvos ir užsienio šiuolaikinės dramaturgijos heroję. Kuri jų visu savo dramaturginiu turiniu buvo įdomiausia?

- Išskirčiau nebent Elzę Sauliaus Šaltenio „Duokiškio baladėse“. Tačiau ir ten buvo kalbama ne apie premjeros amžininkus, o apie praeities įvykius, kuriuos ir dramaturgas, ir režisierius Eimuntas Nekrošius išgrynino kaip klasiką, poetiškai ir be banalybių.

- Kas yra tai, ko pasigendate šiuolaikinėje dramaturgijoje?

- Teatre kalbėti apie konkrečius šiandienos įvykius įdomiau ir išsamiau, negu apie juos kalba visos žiniasklaidos priemonės, yra sveikintinas, bet nepaprastai sunkus dalykas. Bandymai teatre kalbėti konkrečiai apie tai, kas vyksta šiandien, man kartkartėmis primena kvietimą trumpai „pasinervinti“.

Tai toks pat beprasmis darbas, kaip kvietimas „pasinervinti“ kokiame nors mitinge prie Seimo. Teatrui reikia smulkmenų atsikračiusio temos koncentrato, kad jis apibendrintai galėtų atpažįstamą žmonių grupės problemą pakelti iki bendražmogiško aktualumo.

Labai gerbiu naujų dramaturgų pastangas kalbėti apie dabar aktualias temas, bet matau ir tokios dramaturgijos kraštutinumus. Vienos pjesės gąsdina vien tiktai nuoga, vos ne kosmine idėja, skęstančia kažkokių ambicingų, bet sunkiai apčiuopiamų samprotavimų migloje, o kitos – tarsi gausi, pernelyg lengvai atpažįstamos buities mišrainė, iš kurios vos kyšo temos siūlas.

„Antoškos kartoškų“ dramaturgas davė galimybę atsisakyti gausiai aprašytos buities, keptų žąsų, silkės valgymų dėl to, kad galėtume visas jėgas skirti dramatiškiems, kartais komiškiems žmonių likimams atskleisti. Bandėme tuo maksimaliai pasinaudoti.

Naujienos