Rimtas darbas – juokinti žmones

2006 08 08 Verslo žinios, 2006 08 04

aA

Jerome´ui Thomas cirkas yra viskas, kas vyksta arenoje
Pasakius žodį „cirkas“, mūsų geografinių platumų gyventojui prieš akis turėtų iškilti dresuoti ruoniai ir raudonnosiai klounai. Ypatingesnis atvejis – kinų akrobatų precizika, prilygintina beveik religijai. O kas ateitų į galvą pasakius – naujasis prancūzų cirkas? Štai su šiuo fenomenu turėsime retą progą susipažinti „Sostinės dienų“ metu, kai Menų spaustuvė pristatys naujojo prancūzų cirko savaitgalį.

Cirko savaitgalio metu bus rodomi spektakliai ir filmai, rengiami seminarai, o Sereikiškių parke stovės šapito. Į miestą atvažiuoja visai kitoks cirkas ir vienas iš jo pradininkų, ekstravagantiškasis Jerome´as Thomas. Skyręs visą gyvenimą cirkui pakylėti į naujas meno aukštumas, dabar jis vadinamas naujojo prancūziškojo – teatrališko, magiško, siurrealistinio – cirko krikštatėviu. Supažindiname su juo remdamiesi „Financial Times“ (FT) medžiaga.

Už tai, kad tapo vienas iškiliausių Prancūzijos žonglierių, Jerome´as Thomas turi būti dėkingas savo motinai. Pastebėjusi, kad jos sūnus mokykloje pavyzdingumu neblizga, madam Thomas nusprendė visai netradiciškai: jei vaikui patinka maivytis ir būti juokdariu, tegul jis tai ir daro. Interviu FT žurnalistei Thomas prisimena lemtingus mamos žodžius – esą jei jis iš mokyklos daro cirką, tai nuo šiol lankysiąs cirką, užuot lankęs mokyklą. Taigi, sulaukęs keturiolikos, Thomas jau buvo Annie Fratellini cirko mokyklos Paryžiuje auklėtinis.

Motinos nuojauta pasiteisino: sūnui cirkas buvo labiau prie širdies nei mokykla. Septyniolikmetis Thomas jau dirbo trupėje, o netrukus nusprendė ne tik įkurti savo trupę, bet ir kurti visiškai naują cirką. Dirbdamas ir bendraudamas su džiazo muzikantais, akrobatais, šokėjais ir kabareto artistais, jis mokėsi improvizacijos meno ir kūrė žongliravimo teatrą. Pamažu tolstant nuo tradicinio cirko pompastiškumo scenoje atsirasdavo vis daugiau subtilių efektų ir intymios švelniai nostalgiškos atmosferos. Jis neatmetė tradicinio cirko idėjų, bet ir neįstrigo tos tradicijos rėmuose.

Manipuliuoti objektais

1993 m. Jerome´as Thomas įkūrė savo bendrovę A.R.M.O. (pranc. Atelier de Recherche en Manipulation d´Objects - Manipuliavimo objektais tyrimų dirbtuvė), dirbančią dviem kryptimis: kuriančią programas ir rengiančią mokymus. Bendrovės bagaže – nemažai programų ir spektaklių, apkeliavusių daugelį šalių ir žemynų. A.R.M.O. pasirodymai trina ribas tarp cirko, šiuolaikinio šokio ir akrobatikos – tai tarsi nauja meno forma, kuriama naujosios – itin energingos ir kūrybingos – cirko artistų kartos. Jos idėjinis variklis Jerome´as Thomas teigia, kad „šios dienos cirkas – tai visa, kas vyksta arenoje.“

15 m. tolęs nuo senojo cirko idėjų, Thomas pasiekė tašką, kai ėmė grįžti prie cirko šaknų ir sukūrė trilogiją, kurią sudaro spektakliai „IxBE“ (žongliravimo ir choreografijos spektaklis), „Podmoskovnyje venera“ (Maskvos cirko mokyklos auklėtinio žonglieriaus Timuro Kaibjanovo spektaklis) ir „Cirque Lili“.

„Cirque Lili“ – paskutinė trilogijos dalis, pirmą kartą parodyta Londone 2001 m., rugsėjo 7-9 d. bus pristatyta Vilniuje. Spektaklio atspirties taškas – tradicinio cirko nostalgija ir Jerome´o prisiminimai, susipynę su šiuolaikiškais eksperimentais bei manipuliavimu daiktais. Tai lyg kelionė per cirko emocijas, susitikimas su archetipinėm cirko figūrom – klounu, jojiku, dresuotoju, žonglieriumi. Tai – savotiškas Jerome´o „Amarcordas“.

„Cirque Lili“ – tai Jerome´o Thomas „Amarcordas“. Ludovico Leleu nuotraukos
Čia Thomas ir jo žonglieriai ne tik rodo triukus – jie tampa priešininkais, svaido vienas kitam kamuolius ir kitokius daiktus, čia vystosi tikra drama – užuomazga, įtampa ir atomazga, o viską lydi gyva muzika. Daiktai, kuriais žongliruojama, arenoje tarsi kuria savo vaidmenis: tampa savarankiški, griauna artistų planus, persikūnija į kitus daiktus ar gyvūnus. Čia plunksnos plevena savomis trajektorijomis, visai nekreipdamos dėmesio į žonglieriaus pastangas, kamuoliukai šoka artistams ant rankų, o balionai virsta pijaukintais liūtais.

Specialiai šiam spektakliui prancūzų architektas Gilles´is Audejeanas sukūrė raudoną palapinę. Joje telpa 280 žiūrovų; kiekvienas iš jų gali stebėti veiksmą priešais save – viduryje aplink savo ašį nuolat sukasi medinė arena. Palapinė keliauja kartu su artistais –išdygsta vis naujoje vietoje, vis kitoje šalyje. Ji tarsi dar vienas keliaujančio cirko trupės narys, prisidedantis kuriant ypač jaukią atmosferą, kai žiūrovai junta tiesioginį ryšį su artistais.

Sunki lengvumo iliuzija

Nors žiūrovams gali pasirodyti, kad žongliravimas yra tik iliuzija ar apgaulė (ir ne vienas nejučia ima ieškoti paslėptų virvelių ar kitų apgavystės įrodymų), Thomas tvirtina, kad tai – viso labo tik sunkus darbas. Nuo vaikystės jis kasdien žongliruoja po 6 val. ir dar 2 val. šoka. Per vieną pasirodymą jis numeta 2 kg, o „Cirque Lili“ programa negali būti rodoma daugiau kaip 5 kartus iš eilės. Kad ir kaip būtų, ne visi triukai jam pavyksta. Tai turbūt dar vienas dalykas, skiriantis jį nuo kitokio cirko: šis yra gyvas, o ne sukarinto muštro

pavyzdys. Tiems, kas nori išmokti žongliruoti, Thomas primena: „pirmuosius 10 m. jūs tik mokysitės teisingos laikysenos ir pusiausvyros. Kai vienuoliktais metais suklysite, žinokite, kad problema – ne kūne, o galvoje.“

Net būdamas savo karjeros viršūnėje Thomas prisipažįsta, kad užtenka vieno neįprasto garso salėje per pasirodymą, ir jis lengvai gali padaryti klaidą. Beje, apie visa tai pats Thomas pasakos seminare Vilniuje visiems, norintiems susipažinti su šio cirko tradicija.

Siurrealistinis ir mistiškas, jungiantis tradicinio cirko, fizinio teatro ir šiuolaikinio šokio elementus bei gyvą muziką, „Cirque Lili“ sukuria kitos tikrovės iliuziją. Tikrovės, kurioje susilieja praeitis, dabartis ir ateitis – ir visa tai be jokių lazerių, plazminių ekranų, gremėzdiškos aparatūros ar kitų šiuolaikinės technologijos triukų. „Cirque Lili“ skiriamas ieškantiesiems asmeninio ryšio su menu.

Parengė Kristina Savickienė

Naujienos