Aktorių atranka: kiek Hamletui metų?

Vaidas Jauniškis 2006 07 30

aA

Išgirdus žodį „atranka“ ar „kastingas“, prieš akis turėtų iškilti žiauri menininko egzistencija kapitalistinėse džiunglėse, pro kurias prasimušti beveik neįmanoma: talentingų aktorių eilė prie durų, įtampa, vaikštantys tylomis ant nervų galiukų pretendentai-konkurentai, repetuojantys ar tyliai murmantys savo pusvalandžio ilgio tekstą. Ir kulka išlekiantys po atrankos su šūksniais „idiotas, jis net trečdalio neišklausė!“, „kuilys, jis man siūlė nusirengti“, „prodiuserė – aiškiai jo meilužė ir nepakenčia, kad aš gražesnė“ ir pan.

Palyginus su šiomis scenelėmis, matytomis daugelyje kino filmų, mūsų teatrinis gyvenimėlis dvelkia kaimo idile. Tačiau ir čia kartais iškyla klausimai, kaip jauniems aktoriams prasimušti pro „teatrų ansamblines“ džiungles, kaip jie gali pakliūti į sceną ir parodyti, kad ir jie – žvaigždės. Prieš gerą dešimtmetį vienoje TV laidoje Dainius Kazlauskas, tik suvaidinęs diplominį spektaklį „Pamišėlio užrašai“, užsiminė apie „Hamletą“. Palauk, ramino jį Valentinas Masalskis, Hamleto vaidmeniui dar reikia įgyti gyvenimiškos patirties. „Bet juk man jau 22!“ – desperatiškai sušuko Dainius, nesuprasdamas – kada gi Hamletą vaidinti, jei ne dabar? Kodėl monologą „būti ar nebūti“ reikia skaityti į jį sudedant visą filosofiją – nuo Antikos iki Fromo? Ar tik ne dėl teatrinių sistemų netobulumo mūsų hamletai pasirodo scenoje pasiekę karalių lyrų amžių?

Einant iš Menų spaustuvės po įvykusios pirmosios aktorių atrankos Lietuvoje lydi anaiptol ne tokios mintys, kaip po minėtų filmų scenų. Lietuviškasis kastingas visais būdais paneigė geležinę taisyklę „time is money“. Laikas yra pinigai, bet mes turtingi ir dalinamės juo su kitais – nes čia nenusipirksi aktorių gebėjimų bendrauti, įsiklausyti į režisieriaus pageidavimus, o jų kuo patogesnį (dvasiškai, dvasiškai) buvimą už durų gali tik sukurti. Humaniška – tai, ko gero, tinkamiausias žodis. Nors pralaimėjusiųjų bus, bet to šiame žaidime neišvengsi. Ir Sakalas Uždavinys, tarp Kanados Vinipego scenos vilkų patyręs atrankų skonį, pirmiausia stengėsi, kad pretendentai jaustųsi kuo geriau.

Todėl už durų – jokios eilės. 22 aktoriai atėjo jiems paskirtu laiku ir turėjo po 15-20 minučių „atsiskleisti“. Muzikos ir teatro akademijos pirmakursiai, trečiakursiai, Lietuvos scenos žvaigždės, teatro ragavusieji tik mokykloje. „Jūs studijuojate?“ – paklausė režisierius „beveik žvaigždės“. Jūs ką, nudžiugo ji, sulaukusi netikėto komplimento, aš jau penkeri metai kaip vaidinu teatre! Šiuo požiūriu atranka yra „švari“: nebuvęs Lietuvoje ilgą laiką režisierius atrodo kaip balta lenta, į kurią kiekvienas turi įrašyti tai, ką ji parodys per tas 15-20 minučių, o ne ką sukūrė prieš trejetą metų.

Apie ką Rolando Schimmelpfennigio pjesė „Moteris iš praeities“? Į šį pirmąjį klausimą aktoriai pateikdavo toli gražu ne vien „apie meilę“. Daugiau – apie meilės košmarą, apie praeities skolas, apie žodžių svarbą ir atsakomybę. O po to jau rėždavo juos sudominusių veikėjų monologus ar dialogus.

Pirmas įspūdis: vieni labai nori čia vaidinti, kiti dar abejoja patys. Todėl kiek pasyvesni. Ne, jie, ačiū Dievui, dar nešaukia „Man būtinai reikia šito darbo!“, nes čia jiems dar ir nežadamas žvaigždės tramplinas ir vila už honorarą. Čia yra tiltas į sceną ir pabandymas dirbti kiek kitaip. Kitaip – galima sakyti – ir griaunant tą mūsų teatro pasididžiavimą – ansambliškumą. Tačiau jis jau seniai nepriklauso nuo trupės ilgaamžiškumo. Jis atsiranda tik konkrečiame spektaklyje, o jau tai pareina nuo aktorių ir režisieriaus.

Antra mintis: jau keletą metų dirbantys scenoje aktoriai net ir po, sakytum, nereikšmingais dialogais kloja dramaturginį pagrindą, momentaliai iš menkų frazelių vysto intrigą, augina ją nuo pirmo žodžio iki kulminacijos. Kitiems tai – herojaus būdas atskleisti jo ir savąjį charakterį. Nei viena nei kita nėra blogai. Režisierius kiekvienam kartoja, kad čia neįmanoma suklysti. Nes net ir klaida gali būti labai gerai, nes ji kaip tik gali parodyti, kas už drąsaus, besišypsančio ar susikuklinusio fasado.

Trečia: įtampos metu (o visgi tai įtampa) erdvė beveik nedalyvauja. Labai retas kūrė etiudą, retas išnaudojo daugiau nei 1 kv.m scenos. Bet užtat koncentravimasis į tekstą – didžiulis. Net atsipalaidavus, net keikiantis, improvizuojant, pridedant nuo savęs, kad maža nebūtų.

Rezultatas – nors kurk spektaklį su dubleriais, nors imk antrą sudėtį. Bet dėl finansų ir laiko reikia tik penkių aktorių. Ir režisieriui sunkiausia, regis, atsisveikinti. Ypač jei jau matai (bet – ar jis iškart matė?), kad tas žmogus – ne šiam spektakliui. Arba – netinka prie kitų, kurie jau mintyse pasirinkti. Arba – be minimaliausios sceninės patirties, o laiko mokyti abėcėlės nebus. Todėl nepasigirdo ta chrestomatinė „Mes jums paskambinsime“. Sakalas Uždavinys pasakoja, kad kartais būna ir dar vienas atrankos etapas, jau paskelbus rezultatus. Surenkami visi, ir režisierius jiems argumentuoja, kodėl jų nepasirinko. T.y. kokie jo motyvai („nesiklijavo“ prie kitų, ne tas tipažas etc.) ir kokios buvo jų silpnesnės pusės. Surenkama tam, kad pretendavusieji taip pat tobulėtų ir iš atrankos gautų ne vien „Ačiū, buvo malonu susitikti“. Dabar režisierius visiems yra davęs savo koordinates, ir bandžiusieji jam gali paskambinti ir pašnekėti.

Po atrankos kurti „Moterį iš praeities“ pasirinkti: Petras Lisauskas (LMTA, IV kursas, šokio specialybė), Loreta Raškevičiūtė (šįmet baigusi aktorės-šokėjos specialybę LMTA), Daumantas Ciunis, Olga Generalova (abu LMTA, aktoriaus specialybė, III kursas), Severija Janušauskaitė (LMTA magistrantė).

Galbūt jie ir bus laimingieji, nes kiti, atsirinktieji, aukoja likusį vasaros mėnesį ir jau šį antradienį pradeda repetuoti. Moteris iš praeities su visomis skolomis, paslaptimi ir ryžtu negailestingai apversti ramų biurgerišką gyvenimą į Menų spaustuvės Kišeninę salę turi įžengti rugsėjo pabaigoje.

Naujienos