Netekome gatvės akcijų ir Senamiesčio legendų kūrėjo

2006 07 10

aA

„Mirties banalybė tokia pat kaip ir buvimo banalybė. Numirti – tai tik pabaigti tų pačių judesių kartojimą. Niekas neturi prasmės; žinant tai, išėjimo laukimas nesudaro problemų.“

Algimantas Krinčius

Ketvirtadienį, liepos 6 d. iš gyvenimo pasitraukė aktorius, režisierius, buvęs Vilniaus Senamiesčio teatro vadovas (1995-2005 m.) Valdas Pranulis – vienas iš netradicinės teatro krypties menininkų Lietuvoje.

Gimė 1965 metais gruodžio 22 d. Vilniuje. 1986-1988 m. aktoriaus meistriškumo mokėsi tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje profesorės Algės Savickaitės kurse, 1988-1993 m. studijavo dramos režisūrą režisieriaus Jono Vaitkaus kurse. 1996-2005 m. vadovavo Vilniaus Senamiesčio teatrui.

Valdas Pranulis, tapęs Vilniaus Senamiesčio teatro vadovu, tęsė šio teatro (įkurtas 1989 m.) įkūrėjo Vlado Limanto teatrines tradicijas. Tai akcijos ir vaidinimai netradicinėse erdvėse  –  gatvėse, aikštėse, bažnyčiose, pilyse, parkuose, gamtoje ir t.t..  Valdo Pranulio organizuoti renginiai, vaidinimai, akcijos, skirtos Vilniaus šventėms –  „Trys karaliai“ (nuo 1999 m. kiekvienais metais sausio 6 d. vykstanti eisena ir rodomas vaidinimas), „Pašvęstojo gimimas“ (1999 m. Pranciškonų bažnyčioje), „Napoleono dienos Vilniuje“ (2003 m. renginių režisierius ir organizatorius),  „Teatras be stogo“ (2004 m. tarptautinis gatvės teatrų festivalis Vilniuje),  pasaulio turizmo savaitės organizatorius  ir teatralizuotos ekskursijos „Vilniaus vaiduokliai ir mistinės istorijos“ sumanytojas (2004 m.),  lauko vaidinimas „Sidabrinė metų naktis“ pagal  Birutės Mar eilėraštį (2004 m.)... Valdas Pranulis neapsiribojo vien gatvės akcijų, miesto švenčių kūrimu. Rūpindamasis Vilniaus Senamiesčio teatro repertuaru režisavo spektaklius vaikams ir suaugusiems. 1996 m. su Vilniaus Universiteto studijas baigusiais aktoriais-lituanistais,  Vlado Limanto ir Algės Savickaitės kurso studentais  (vėliau teatro branduolį sudarė šio kurso studentai) sukūrė spektaklius – Kazio Sajos „Mamutų medžioklę“, 1997 m. – Vytautės Žilinskaitės „Berniuką iš albumo“, 1997 m. – Rene de Obaldia „Agrikultūrinį kosmonautą“, 1998 m. – Alvydo Bausio „Veršio sapną“ (spektaklis Lietuvos profesionalių teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ apdovanotas buvo net trimis prizais), 1999 m. – Davido Harrowerio „Peiliai vištose“, 2000 m. – Snieguolės Dikčiūtės ir  Alvydo Bausio muzikinį žaidimą „Penklinės gatvė“,  2000 m. – Eugene‘o Ionesco „Plikagalvę dainininkę“. Pastarasis vaidinimas buvo pastatytas ir Klaipėdos dramos teatre, kaip ir 1998 m. Nikolajaus Gogolio „Vedybos“. Taip pat režisavo spektaklius Šiaulių ir Panevėžio dramos teatruose. Suvaidino kursiokų Oskaro Koršunovo ir  Audriaus Nako,  taip pat keliuose dėstytojo Jono Vaitkaus spektakliuose ( „Dar kartą apie tą patį“, „Dievo avinėlis“ ), sukūrė pagrindinį vaidmenį Jono Vaitkaus filme „Pabudimas“.

 ....Ir nereikia iliuzijų vėjo.
Nuogas gimęs, nuogas išeisiu,
Neturėsiu net vargšo drabužių.
Bus sekmadienis, o gal ketvirtadienis,
Nesvarbu, nes tai nieko nekeičia, –
Paslaptinga viešnia jau ateis pas mane –
Ji dienų nepažįsta.

Algimantas Krinčius, „Mirtis sekmadienio nepripažįsta“. 

 

Antradienį, liepos 11 d. Vilniaus Arkikatedroje 8 val. už velionį bus laikomos mišios. Atsisveikinimas su velioniu vyks tą pačią dieną laidojimo namuose  „Nutrūkusi styga“ (Ąžuolyno g. 10) iki 14 val.. Velionis bus palaidotas Karveliškių kapinėse.

Vilniaus senamiesčio teatras

 

Naujienos