Autoportretas su prisiminimų potėpiais

Ramutė Vaitiekūnaitė 2006 07 09 Kauno diena, 2006 07 08

aA

Algimantas Masiulis. Vytauto Tamoliūno nuotrauka iš www.photosight.ru
75-ąjį gimtadienį liepos 10-ąją švęsiantis teatro ir kino aktorius Algimantas Masiulis vis daugiau laiko praleidžia su teptuku ir palete

Aktoriaus Algimanto Masiulio namuose neseniai viešėję estų kinematografininkai, filmo „Fricai ir blondinės“ kūrėjai, rudenį žiūrovams pateiks šmaikščią staigmeną, kurios vienas herojų bus Algimantas Masiulis. Tai 71-asis filmas, kuriame filmuojasi garsus menininkas. Kūrybinė aktoriaus biografija prasidėjo Panevėžio dramos teatre, kai septyniolikmetis jaunuolis pravėrė šiame teatre veikusios dramos studijos duris. Dabar kūrybinėje aktoriaus biografijoje – daugiau kaip pusantro šimto vaidmenų, sukurtų Panevėžio ir Kauno scenose.

„Masiuliški“ personažai

Likimas aktoriui nepašykštėjo įsimintinų vaidmenų. Vienas tokių – Henris II spektaklyje „Liūtas žiemą“. Dvidešimt metų svajojęs apie šio personažo sukūrimą, aktorius pasitelkė visą savo gražbylystę, kad įtikintų režisierių Gytį Padegimą imtis šio kūrinio ir įtraukti pjesę į repertuarą. Spektaklis padovanojo aktoriui sielos ramybę, nors vaidmens sukūrimas iš jo pareikalavo begalinės kūrybinės ir fizinės įtampos. Tai – chrestomatinis kūrybinio vyksmo pavyzdys, kai menininkas savo noru užsimeta ant pečių didžiulę naštą ir vargdamas nuo jos svorio braukia prakaitą, sumišusį su džiaugsmo ašaromis, aplinkiniams aiškindamas, kad jam pačiam šis sunkus išmėginimas atneša gyvenimo džiaugsmą.

„Menininkas gali būti laimingas, jei daro tai, ką nori, tačiau negali būti savimi patenkintas“, – tikina aktorius ir šią mintį pakartoja ne kartą.

Karalius, bet dar ne Lyras. „Liūtas žiemą”. Nuotrauka iš teatras.mch.mii.lt
Anglijos karalius Henris II ir rašytojas Bernardas Šo pjesėje „Mielasis apgavikas“ – „masiuliški“ personažai. Aktorius nebijo būti atpažintas, nes, jo žodžiais, toks atpažinimas – lyg prabos ženklas, tikrumo patvirtinimas. „Apie aktoriaus atpažinimą kelis vakarus kalbėjomės su Regimantu Adomaičiu. Jis irgi nesibaimina būti atpažintas“, – menininkas džiaugiasi atradęs bendramintį. Ir priduria, kad Juozas Miltinis sakydavęs, jog tik saviveiklininkas „daro“ charakterį, o aktorius – mąsto, tapatindamasis su charakteriu, personažu. Tuo jis ir įdomus žiūrovams, nes scenoje nereikia žaisti slėpynių, svarbiau – kviesti žiūrovus mąstyti.

„Dar negaliu pakęsti gana populiaraus aktorinės kaukės termino“, – tvirtina A.Masiulis. Jis įsitikinęs, kad prasto spektaklio nuo žiūrovų nepaslėpsi jokiomis gudrybėmis. „Publikos reakciją geriausiai nuspėsi iš kosčiojimų salėje: kai spektaklis prastas, atrodo, kad į jį ateina daug „peršalusių“ žmonių, visi pajunta, kad salėje laikas taisyti girgždančias kėdes“, – juokais reziumuoja scenos veteranas.

Paklaustas, ar šiandien slapčiausiose svajonėse yra koks rūpimas herojus, aktorius atsako kaipmat: „Taip. Karalius Lyras“.

Suprasti spektaklio kodą

„Lyrą aktorius gali suvaidinti tik pasiekęs intelektualinę brandą, turėdamas didelę sceninio darbo ir gyvenimo patirtį. Tačiau kol šitai pasieki, jau vaikštai pasiramstydamas lazda. O Lyro vaidmens tekstas – pats ilgiausias iš visų, kuriuos sukūrė Viljamas Šekspyras”, – plėtoja mintį jubiliatas. Lyras, kaip anksčiau Romulas Didysis, Bernardas Šo ar Henris II tikrai neduoda A.Masiuliui ramybės. Kartą kolegai klaipėdiškiui Vytautui Paukštei įsakmiai sakė, kad šis turįs suvaidinti Lyrą. Kolegai mintis turbūt nebuvo svetima, nes siūlymą atrėmė retoriniu klausimu: „O kas jį pastatys?“.

Panevėžys. Bomaršė „Sevilijos kirpėjas”, 1957 m. Rozina - Laima Liesytė, Almaviva - Algimantas Masiulis, Figaro - Gediminas Karka. Nuotrauka iš teatras.mch.mii.lt
Paprašytas išvardyti vaidmenis, kurie jam pačiam brangiausi, galbūt kainavę daugiausia įtampos, nervų, A.Masiulis prisimena Kauno scenoje sukurtus personažus: Romulą iš Fridricho Diurenmato „Romulo Didžiojo“, Bernardą Šo iš „Mielojo apgaviko“, Daktarą Gibsą iš „Mūsų miestelio“, Herdalą iš H.Ibseno „Statytojo Solneso“. Aktorius brangina savo personažus, sukurtus režisieriaus Juozo Miltinio spektakliuose. Arčiausiai širdies – didelę įtaką Lietuvos teatro raidai ir jo istorijai padarę spektakliai F.Diurenmato „Frankas V“, A.Strindbergo „Mirties šokis“, B.Johnsono „Volponė“, A.Milerio „Komivojažerio mirtis“, beje, nuo pastarojo prasidėjo didysis Panevėžio teatro „bumas“.

Aktorius Algimantas Masiulis Panevėžyje pasiekė savo meninę brandą. Kūrybingas, savarankiškas žmogus, bijodamas visiškai priklausyti nuo režisieriaus, jis pats rūpestingai ieškodavo savo herojaus elgesio motyvų, lipdydavo kiekvieną savo personažą ir juo įtikindavo net kategoriškąjį Juozą Miltinį ar valdingąjį Joną Vaitkų. Aktoriaus kūrybos tyrinėtojai į klausimą, kodėl laimėdavo jo vizija, atsako labai paprastai: A.Masiulis supranta esminę režisieriaus sumanymo liniją ir moka ją labai kūrybingai papildyti: „A, tikrai įdomu, po perkūnais“, – taip ar panašiai aktoriui pritardavo kuris nors iš režisierių. „Žinoma, ir su G.Padegimu, ir su J.Vaitkumi buvo konfliktų, tačiau dažniausiai laimėdavo mano pateiktoji vaidmens vizija, o vaidmuo – kokį nors prizą“, – juokiasi senus ginčus prisimindamas A.Masiulis.

Jam, Juozo Miltinio mokiniui, primarijui, likimas buvo maloningas, leidęs dirbti legendinėje Panevėžio trupėje, vaidinti garsiuose Jono Vaitkaus spektakliuose. Gaila, kad prasilenkta su Jonu Jurašu. Nors A.Masiuliui režisierius buvo skyręs profesoriaus vaidmenį „Smėlio klavyruose“, spektaklyje aktoriui neteko vaidinti dėl kojos traumos.

Tikras paryžietis

Pokalbis, vingiuojantis tarp scenos ir užkulisių, tarsi vyksta tarp dviejų Masiulių. To, kuris, emocingai kalba apie teatro laiką ir laiką teatre, ir kito, kiek šelmiškai žvelgiančio iš neseniai akvarele nulieto „Autoportreto“. Pastarasis toks aktyvus dalyvis, kad norom nenorom turiu paklausti, ar autoportretą, kaip ir daugelis profesionalų, liejo todėl, kad pats sau žmogus yra kantriausias pozuotojas. „Ne, – sako aktorius, – ne, per daugelį metų grimuodamasis prieš spektaklius įgudau, pažįstu savo veidą, todėl ir „Autoportretą“ nuliejau greitai.“

„A.Masiulis savo personažų tipus nupiešdavo, todėl jis gerai ir įdomiai grimuodavosi – koks jo veidas „Franke V“ , kur jis sukūrė personalo šefą Eglį. Tai muzikalus, plastiškas, gražiai dainuojantis aktorius, jo balsas iki šiol tebėra „Prieblandos“ fonogramoje, – tai režisieriaus Vaclovo Blėdžio pastebėjimas.

„Ar bėgant metams reikia vis daugiau grimo? Ne, mano kuriamieji personažai vejasi mano amžių“, – tvirtina A.Masiulis. Ir prisimena, kad labiausiai grimavosi, net plaukų spalvą keitė jaunystėje, Panevėžyje vaidindamas „Šiaudinėje skrybėlaitėje“. Savo herojaus – jauno dabitos, širdžių ėdiko Fadinaro A.Masiulis nešaržavo, tačiau buvo spontaniškas, gražiai šoko ir dainavo, aristokratiškai elegantiškai atmesdavo savo frako „uodegą“ atsisėsdamas, smagiai improvizuodavo. J.Miltinis iškart priėmė A.Masiulio vaidmens piešinį, o po keliolikos metų sumanęs šį publikos pamėgtą spektaklį tą patį Fadinaro vaidmenį vėl patikėjo „tikram paryžiečiui“ A.Masiuliui. Grimo, tiesa, prireikė: „širdžių ėdiko“ smilkiniai jau buvo žilstelėję. „Turėdavau vargo po spektaklio trinkdamas galvą – dažai lengvai nenusiplaudavo, tačiau tai vieni niekai, palyginus su tuo, kad turėjau numesti net 16 kilogramų, kad tikčiau scenai gyvenau kava ir cigaretėmis“, – prisimena A.Masiulis.

Laukia premjeros

„Ne, būsimąjį sezoną teatre naujų vaidmenų neturiu. Bent kol kas. Ištempęs ausis klausiau, kai buvo pristatomi būsimieji spektakliai ir juose vaidinantys aktoriai, bet savo pavardės neišgirdau. Todėl susidomėjęs laukiu filmo „Fricai ir blondinės“. Estų kinematografininkai, prisimindami tarybinių laikų tradiciją, kai mes, Baltijos šalių artistai nuolat vaidindavome vokiečių karininkus, sumanė papokštauti šia tema, pažvelgti į mus iš arčiau. Filme bus sąmojo, gyvenimiškų pastebėjimų. Lietuvai filme atstovaujame mudu su Juozu Budraičiu. Latvijai – aktorė Vija Artmanė, estė Eva Kivi, taip pat keli Latvijos ir Estijos aktoriai vyrai. Filmo premjera taip pat numatyta Rygoje“, – pristato aktorius rudenį įvyksiančią premjerą. Rudenį aktoriaus, kartu anykštėnų mėgėjų teatre suvaidinusio įspūdingą vyskupo Antano Baranausko vaidmenį, laukia išvyka į Seinus, kur ne vienus metus gyveno nemirtingojo „Anykščių šilelio“ autorius.

Kai režisieriaus J.Matvejevo filme „Pergalė“ A.Masiulis suvaidino JAV prezidentą Harį Trumeną, „Mosfilmo“ meno tarybos nariai negailėjo pagyrimų. Tačiau jokios premijos už šį vaidmenį aktorius negavo: filmas buvo sukurtas 1984-aisiais, o tais laikais neigiami personažai nebūdavo premijuojami. Gal aktorių sutapatindavo su herojumi? Estų kinematografininkai savo filme ir plėtoja šią mintį – jie kalbina ir filmuoja aktorius, kurie vaidino įsimintinus personažus, kurių teigiamais herojais niekas nevadino.

Generolas iš „10 indėniukų” su Vera Kleitorn - Goda Piktyte. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Knygos žmogus

Pačiam aktoriui itin svarbi kino juosta „Laiku suspėjome pasikalbėti“. Režisierius Vytautas V.Landsbergis patikėjo aktoriui du operatorius ir jis kelias valandas kalbėjosi su nebepagydomai sergančiu režisieriumi Raimondu Vabalu. Po penkių dienų telefono skambutis pranešė apie netektį – Raimondas mirė. Autentiškas dviejų menininkų pašnekesys – gyvenimiškosios ir meninės tiesos paralelės pačiam A.Masiuliui atrodo pagarbos kūrybos bendražygiui gestas, kurį, ačiūdie, suspėta padaryti.

Dar vienas pačiam aktoriui svarbus vaidmuo – A.Grikevičiaus filme „Faktas“ sukurtas kaimiečio Rapolo Peciukonio personažas. Žmogus, kokių gyvenime A.Masiulis sako yra sutikęs, – tokie kaip Peciukonis kaime yra ir laikraštis, ir radijas, jie ir išmintingi, ir praktiški, jie – ypatingi. „Tris dienas ieškojau kepurės, kuri būtinai buvo reikalinga“, – sako aktorius, pabrėždamas, kokios svarbios yra detalės.

Dar viena sritis, kuriai A.Masiulis skiria daug laiko – poezijos skaitymas, daugiausia per radiją. Pažįstantieji aktorių žino, kad jis ne tik scenos, kino, bet ir knygos žmogus. Jis nesutinka būti vadinamas tarpininku tarp poeto ir klausytojo: „Žinoma, turi būti atsargus, savo interpretacija neužgožti ir neiškreipti poeto minties, tačiau eilutę turi skaityti ją suvokdamas, sakau ją taip, lyg pats ją tuo metu rašyčiau“.

Daugybė įrašų radijuje patvirtintų griežtą aktoriaus atranką. Jo įskaityta ankstyvoji ir finalinė Vinco Mykolaičio-Putino poezija, Maironio brandžiojo laiko kūriniai, taip pat Vytauto Mačernio, Oskaro Milašiaus, V.Vitmeno, Edgaro Po, M.Lermontovo eilėraščiai. Šią vyrų kompaniją papildo Aldonos Elenos Puišytės kūryba klausytojams perteikiama su tokia pat didele atsakomybe, kurią A.Masiulis atsinešė iš gimtųjų namų ir subrandino gyvenime.

Naujienos