Režisierius juokiasi ir iš savo silpnumo

Audronis Liuga 2006 04 14 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas, 2006 04 11

aA

Arpadas Schillingas „Sirenų” festivalyje. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Trisdešimtmetis vengrų režisierius Arpadas Schillingas Lietuvos publikai įsiminė pernai rudenį. „Sirenų“ festivalis rodė du jo spektaklius: „Žuvėdrą“ pagal Antoną Čechovą ir „Juodą šalį“ pagal faktus, Vengrijoje ir pasaulyje įvykusius per vienerius metus.

A.Schillingas, įkūręs „Kretakor“ teatrą, jau keletą metų pripažįstamas vienu įdomiausių jaunų Europos teatro režisierių. Kitą savaitę jis dirbs Vilniuje su jungtine vengrų ir lietuvių aktorių trupe.

Su A.Schillingu kalbėjomės Budapešte po jo spektaklio „Iki ir po“ premjeros. Spektaklis pagal naujausią Rolando Schimmelpfennigo pjesę yra respektabiliausio Vengrijos teatro, pavadinto Jozsefo Katonos vardu, koprodukcija su bename, tačiau visai Europai žinoma „Kretakor“ trupe.

Premjeroje vaidina abiejų teatrų aktoriai ir spektaklis buvo sumanytas kaip savotiškas iššūkis repertuarinio teatro standartams.

J.Katonos teatras taip pat pažįstamas Lietuvos publikai. Pirmajame LIFE festivalyje viešėjo šiuolaikiškas šio teatro „Revizorius“, režisuotas Vengrijos teatro legendos Gaboro Zambeki.

Atvėrus „Iki ir po“ uždangą, žiūrovai sutrinka pamatę savo atvaizdą tikrame didžiuliame scenos veidrodyje. Aktoriai yra tarp žiūrovų, ir jų monologai arba dialogai skamba kaip atsitiktinių žmonių mintys. Žiūrovai nejučia paverčiami personažais, o aktoriai veikia lyg savotiški jų minčių mediumai. Spektaklio kūrėjai neflirtuoja su žiūrovu ir specialiai jo neprovokuoja. Netgi priešingai – teatro sąlygiškumas panaudojamas kaip prasminis pjesės, vaizduojančios bendravimo katastrofą, akcentas.

* * *

– Jūsų spektaklis „Iki ir po“ – originalus teatro eksperimentas. Kokie jo motyvai? – paklausiau A.Schillingo.

– Mes ieškome naujų būdų bendrauti su žiūrovu. Mus domina ne koks nors abstraktus naujumas, o nauja patirtis. Tokiame eksperimente aktoriai išplečia vaidybos galimybes ir žiūrovai patiria naujų iššūkių. Kartu tai yra naujas etapas mano ir aktorių kūrybiniame kelyje. Tęsiame savo teatro paieškas. Visas mūsų darbas susideda iš atskirų etapų, kai ieškome patys savęs, tačiau tai nereiškia, kad kuriame kokį nors savo teatro stilių.

Nors kiekvienas naujas „Kretakor“ darbas yra savotiškas mūsų egzistavimo įrodymas, tuo pat metu norime išsaugoti laisvę – neprivalėti pateisinti žiūrovų arba kieno nors lūkesčių.

Tokiai teatrinei formai, kurią mes naudojame spektaklyje pagal R.Schimmelpfennigo pjesę, žiūrovas gali arba priešintis, arba ją priimti. Pjesėje „Iki ir po“ jungiamos paprastos istorijos, bet jose keliami mirties, laiko, vienatvės klausimai, ir tokio pobūdžio istorijos man yra įdomios.

Ši pjesė atspindi ir vieną šiuolaikinės dramaturgijos tendencijų – provokuoti žiūrovą netradiciškai mąstyti. Ir jeigu teisingai suprantu šią tendenciją, tai ją išreiškia ir mano pasirinkta teatrinė forma.

Tai interaktyvi pjesė, nes joje pasitelkiant žodžius bandoma kurti žmonių minčių bendravimą. Kuriame savotišką bendruomenę.

– Kokios jūsų spektaklio temos, prasmės, tikslai?

– Visada sunku abstrakčiai kalbėti apie mirtį arba vienatvę. Verčiau jų patirtį sužadinti žmonių mintyse. Man pačiam tai smagus spektaklis, ir džiaugiuosi, kai matau, kad ir žiūrovams smagu. Džiaugiuosi, kai jie juokiasi ir kai sutrinka iš nuostabos.

Pagrindiniai reikalavimai žiūrovui yra dėmesys ir tyla. Tai padeda užmegzti ryšį su pasiūlyta spektaklio konstrukcija. Esu sukūręs keletą spektaklių, kuriuose naudojamas stiprus fizinis veiksmas ir emocijos, todėl man svarbu atskleisti ir kitą savo individualybės pusę.

Spektaklis „Iki ir po“ – žaidimas, kurio taisykles supratęs žiūrovas gali teatre gerai praleisti laiką. Mes nesiekiame kokios nors didaktikos ir nesistengiame atrodyti protingesni už žiūrovą, tiesiog kviečiame jį būti mūsų pasiūlyto žaidimo partneriais.
Toks santykis su žiūrovu apskritai yra mūsų teatro kredo. Manau, žmogus klysta, šiuolaikiniame teatre ieškodamas savo atspindžio. Teatras gali mesti iššūkį, kurį supratęs įgysi naują patirtį.

– Spektaklio lankstinuką, kuriame panaudotos vien tik aktorių nuotraukos, užbaigia sakinys iš pjesės „Aš padariau tai, kad nematyčiau savęs“. Kodėl?

– Atvirai sakant, teatro darymas man yra kaip pabėgimas iš kasdienybės ir kartu bandymas pabėgti nuo to, ką žinau apie save. Spektaklyje „Iki ir po“ prieš žiūrovą pastatytas veidrodis išreiškia šią nuolatinę kovą su savimi. Matome save, kokie esame, ir kartu norime keistis, eiti toliau.

Mane persekioja pojūtis, kad kuo labiau pasineriu į darbą teatre, tuo labiau jaučiuosi išsigandęs ir sutrikęs realiame gyvenime.

Šiuolaikinio teatro menininkai stengiasi kuo labiau išreikšti save, savo tapatybę. Jie neina nuolatinės kaitos, metamorfozės keliu. Anot K.Stanislavskio, neįeina į personažą, eksponuoja save.

– Kaip jūs žiūrite į tokį kelią?

– Nebandau slėptis nuo šios tendencijos. Bet, jausdamas atsakomybę už ją, stengiuosi ieškoti tokių išraiškos būdų, kurie padėtų skleistis mūsų prigimčiai. Tik atsinaujindami mes galime atskleisti savo prigimtį, kuri padėtų palaikyti ryšį su žiūrovu.

Turiu omenyje abipusį mokymosi procesą, kai žiūrovams reikia mūsų ir mums reikia žiūrovų tam, kad visi ką nors nauja suprastume. Ir todėl aš pabrėžiu savo kolegoms būtinybę pasinaudoti kiekviena situacija, mokytis iš jos.

To paties tikiuosi ir iš žiūrovo. Man svarbus žiūrovo nusiteikimas ne šiaip pažiūrėti spektaklį, bet atsiverti susitikimui ir pasinaudoti galimybe pasimokyti iš jo.

Juk galima pasimokyti ir iš nesėkmės, kaip iš neįvykusio susitikimo. Jeigu menininko intencija aiški ir motyvuota, tai jau ką nors reiškia.

– Ar tikrai „padarėte viską, kad nematytumėte savęs“?

– Minėtoje citatoje galima įžvelgti dar ir programinį atsisakymą pateikti savo režisūrinę viziją, sukuriant tik sąlygas aktorių ir žiūrovų minčių dialogui.

Manęs visai nežavi, kai privaloma sekti paskui kieno nors vieno viziją, apie ją nediskutuojant. Negalėčiau pasitikėti savimi be partnerio. Mano stiprybė kyla iš partnerystės. Idėjos neatsiranda be diskusijos. Galiu dirbti ir mąstyti tik kartu su savo kūrybiniais partneriais ir žiūrovais.

Teatre pavojinga pasikliauti vien savo vizijomis. Man svarbu matyti švytinčias aktorių akis, nes tada suprantu, kad esu teisingame kelyje. Dirbu su savo draugais, o ne su teatro darbuotojais. Ir „Kretakor“ teatro eksperimentai išreiškia bendrą grupės refleksiją.

Naujausias mūsų spektaklis, sukurtas bendradarbiaujant su Jozsefo Katonos teatru, irgi grindžiamas tais pačiais tarpusavio pagarbos ir suinteresuotumo principais.

– Kaip atrodė jūsų bendras darbas su pripažinto valstybinio teatro aktoriais?

– Smagiausi darbo momentai man buvo tie, kai galėjome nevaržomai pasijuokti iš savo silpnumo arba kvailumo. Tai žmogiška.

Darydami šį eksperimentinį darbą kartu su garsiais valstybinio teatro aktoriais nepatyrėme jokių konfliktinių situacijų. Žinoma, mes diskutavome, tačiau tik dėl bendros idėjos, o ne stengdamiesi primesti savo tiesas. Man patinka, kai aktoriai vienas kitam pataria arba kartu tikslinasi, ar viskas jiems yra suprantama. Jėga slypi sugebėjime suteikti kitam laisvę.

„Juoda šalis”
– Šiemet atsisveikinate su spektakliu „Juoda šalis“, kuris daugeliui įsiminė kaip šiuolaikinio socialinio teatro pavyzdys. Kokią vietą šis spektaklis užėmė jūsų teatro gyvenime?

– Mums jis buvo svarbus kaip eksperimentinis būdas kalbėti apie šiandienes visuomenės problemas. Manau, kad jis pasisekė ir mes radome ryšį su įvairia publika ne tik Vengrijoje, bet ir kitose šalyse.

Viena sėkmės priežasčių – atvira ir daugeliui suprantama spektaklio meninė kalba. Sugebėjome populiarius žanrus pritaikyti aktualiam turiniui, nenusileisdami iki bulvarinio lygio.

R.Schimmelpfennigo pjesėje, kurią dabar pastačiau, yra teiginys, kad humoro jausmą turi tas, kuris sugeba pasijuokti iš savęs. Tai yra ir spektaklio „Juoda šalis“ efektas. Jį suprato tie žmonės, kurie moka pasijuokti iš savęs. O šitaip besijuokiantis gali ištrūkti iš „juodos šalies“, nebebūti jos gyventojas.

Mano manymu, didžiausias pavojus mums yra įklimpti į diskusijas apie tautinį charakterį, užuot klausus savęs, ką šiais laikais apskritai reiškia būti žmogumi.

– Po savaitės Vilniuje vyks bendras „Kretakor“ ir lietuvių aktorių seminaras, kurio rezultatą publika matys balandžio 26 dieną. Ko jūs pats tikitės iš to bendro darbo?

– Savęs ieškojimo procesas gali vykti tik kitų žmonių dėka. Todėl mums svarbu sutikti žmones, kuriuos galime panaudoti savo tobulėjimui ir kurie tuo pačiu tikslu gali panaudoti mus.

Pagrindinis šio seminaro, kurį vadinčiau susitikimu, klausimas mums yra, ką nauja galime sužinoti apie save. Žinoma, mane labiau domina bendri dalykai negu skirtumai. Ir jei pavyks tarp mūsų ir lietuvių aktorių sukurti nors kelias minutes, kai jie kartu jausis patogiai, tai jau bus gera patirtis.

Šiuolaikiniame Europos teatre jaunųjų režisierių kūryba plačiai aptarinėjama, bet norėčiau, kad kalbantys apie mane patikėtų, jog man yra daug svarbiau kurti tokias bendro džiaugsmo akimirkas negu išreikšti savo vizijas. Prieš keletą metų būčiau teigęs, kad svarbu susitikti su kuo daugiau Europos teatro grupių, bet dabar manau, jog svarbiausios yra būtent tokios akimirkos. Pabandykime išmokti jose egzistuoti, kad suprastume, kokia jų vertė.

Jeigu mums jos pasirodys prasmingos, tai galėsime galvoti, kaip jas pratęsti. Bet net jeigu kas nors nepavyks, tai irgi patirtis. Toks yra ir „Kretakor“ išeities taškas – kiekvienas darbas pradedamas be išankstinio žinojimo, kaip pasiseks.

Naujienos