Daugiau nei pusę amžiaus į Avinjoną buvo vykstama žiūrėti teatro – per jį pažinti žmones ir pasaulį, juo numalšinti meno, atitinkančio aukščiausius kriterijus, troškulį.
Gegužės 30 ir 31 dienomis Makvoje parodytas Kauno valstybinio dramos teatro spektaklis „4.48 Psichozė“ tapo svarbiausiu Mejerholdo centro jubiliejaus įvykiu.
Kartais Torūnėje prizais sninga mums. Bet panašu, kad ši pūga baigėsi. Šįmet lietuvių teatralai pasitenkino dviem antrojo ešelono prizais, o jų net šešetą susišlavė vengrai.
Kylant Londono metro eskalatoriais tave lydi jau pabodę plakatai, iš kurių žiūri aibės miuziklinių herojų. Išlipančius iš metro lifto Kovent Gardeno stotelėje tave informuoja, kad opera bus po dešinei, o Russelo skvere laukia Teatro muziejus.
Pamatęs tokį reginį supranti, kad vieno aktoriaus teatrui pavaldžios pačios keisčiausios idėjos, neįtikimiausios formos, ir monospektaklį galima sukurti iš bet ko. Reikia tik talento.
Panašu, kad didžioji dalis Londone organizuojamų teatrinių projektų skirti pusiau aklam ir pusiau kurčiam londoniečiui. Patys britai pripažįsta, kad didžioji jų dienų tragedija – abejingumas, dažnai slepiamas po santūrumo ir tolerancijos kauke.
Balandžio 20 d. Gioteborgo miesto teatro didžiojoje scenoje įvyks Rimo Tumino režisuoto „Vyšnių sodo“ premjera. Jam talkina Adomas Jacovskis ir Faustas Latėnas.
internetu. Kainos – 210-230 Švedijos kronų.
Pasibaigus forumui vienbalsiai buvo nuspręsta palaikyti nuolatinį kontaktą – o tai reiškia, kad nuo šiol kiekvienais metais teatro dieną švęsiu tik Mogiliove!
Kovo 4 dieną Helsinkio Švedų teatre įvyko Cezario Graužinio spektaklio „Žiemos pasaka“ pagal Williamą Shakespeare´ą premjera. Valandą prieš spektaklį mažame rūkomajame režisierius supažindino su personažais, kurie rūkė tame pačiame kambarėlyje.
Sekmadienio vakaro apdovanojimų ceremonijoje jis tapo neatpažįstamas: tikras velnių priėdęs menininkas – ir šokiruojantis savo tiesomis, ir klystantis, bet aistringai, ir trokštantis dalintis tuo, ką sumąsto vienumoje.
