Jie žengia koja kojon ir veikia arba sinchroniškai, arba partneriauja taip, jog vieno judesys užpildo ir pratęsia kitą. Ir čia vėl galima galvoti apie meilę, tarpusavio ryšį – kad jis turi papildyti, o ne redukuoti.
Antanas Obcarskas iki galo nesuvaldo ambicingos spektaklio koncepcijos sujungti Ionesco dramaturgiją su kino estetika – scenoje medžiaga ir priemonės nesusilieja į prasmingą vienį taip, kaip norėta.
Įdomiausia spektaklyje buvo stebėti į nieko neveikimą susikoncentravusius aktorius, o bandymai ką nors įprasminti ar ryškiau charakterizuoti personažus gramzdino kūrinį į nuobodulio liūną.
Sceną okupuoja Valentino Masalskio Teisėjas, veikiantis visomis prasmėmis [i]va bank[/i]. Jis iš tiesų yra ir viskas, ir niekas. Per Teisėją pasiekia mintis, kad barbarai esame mes patys.
Rolandas Kazlas, kaip ir jo pasirinktas tekstas „1892 m. progreso idėja“, kalba užuominomis, mažais atsivėrimais. Šiuo spektakliu režisierius tarytum pasisako prieš savitiksles teatro naujoves.
Nepaisant choreografės Tinos Tarpgaard suformuluotų judesio gimimo „iš krūtinės srities“ nurodymų ir maksimalaus šokėjų atsidavimo kūriniui, spektaklis paliko mechaniškos konstrukcijos įspūdį.
Egzistenciniu siaubu nepažymėtas Didi ir Gogo laukimas pabosta. Jie dar ne viską išbandę, jų daiktai kalba daug ir garsiai, jie dar turi neperskaitytų knygų ir net jų laikysenose įrašytos vilties.
Įspūdis publikai čia kuriamas kone išimtinai vizualiomis priemonėmis. Kūrėjai atsižvelgė į žmonijos polinkį mieliau priimti besikeičiančius vaizdus nei per ilgai užsibūti vienoje temoje.
Spektaklyje „Tėtis“ – daug ašarų ir tėvo, ir dukters akyse; jis jaudina ir graudina žiūrovą. Ribinės gyvenimiškos situacijos skausmą spektaklio kūrėjai paverčia meno formų grožiu ir harmonija.
„Tylėjimai“ kartais, atrodo, mėgina sulynčiškėti. Galima pasijusti it bandyme (pabrėžiu – bandyme) sukurti savo „Club Silencio“ pasaulio versiją iš Davido Lyncho režisuoto „Malholando kelio“.
