Warlikowskis sugebėjo perskaityti Kushnerio pjesę taip, lyg ji būtų parašyta čia ir dabar. Ir tarsi apibendrintų pastarojo meto Lenkijos politinės situacijos ir tautos mentaliteto perturbacijas.

Vis dėlto koks yra šiuolaikinis šveicariškas šokis? Labiausiai į akis krinta tematika – šokio savirefleksija, mąstymas apie tai, kas yra kūniška reprezentacija ir reprezentacija apskritai.

„Rough Cut“ – tipiškas Pinos Bausch kūrinys: lengvas šokio detalėmis, spalvotas kostiumais bei scenografija, ilgesingas ar net graudus solo gabaliukais, erotiškas duetais, žaismingas grupiniais šokiais.

Berlyno šokio festivalis ir spektakliais, ir pačiu organizavimu atspindėjo tai, ką žodis „šokis“ reiškė senovinėje prancūzų kalboje. T.y. beprotišką elgesį.

Idėjos, iš kasdieninio gyvenimo situacijų perkeltos į sceną, bei naujos, iliuzijas kuriančios technologijos veikė ne tik daugybę teatro kūrėjų bei menininkų, bet ir išplėtė paties teatro kaip meno žanro ribas.

Gruodžio 12 d. Turine įvyko Oskaro Koršunovo režisuotos Wolfgango Amadeus Mozarto operos „Užburtoji fleita“ premjera, kurią drauge kūrė ir Alessandro Baricco.

Atsiveria antrosios salės durys ir reginys prasideda. Žiūrovai kaip katinai smalsiai subėga į vidų ir ima šniukštinėti po visus kampus. O kampų čia daug.

Cezario Graužinio spektaklis „Dafnis ir Chlojė“, pastatytas Atėnų „Poreia“ teatre, sulaukia vis daugiau atsiliepimų graikų spaudoje. Pateikiame dar keletą recenzijų.

Žiūrėdamas, keikdamasis, tarpais ir nuobodžiaudamas, vis tiek supranti, kad tai yra lygis, ta kokybė, kuri garantuoja, jog per spektaklį patys žiūrovai nejaus gėdos dėl aktorių ir dėl režisieriaus.

Kai Lietuvoje praūkė „Sirenos“ ir iki pavasario nenusimato jokio festivalio, pats laikas krautis lagaminus ir šįkartinė teatrinė stotelė tebus Berlynas su seniai jau bematytais jų garsiųjų režisierių spektakliais.