Režisierius Agnius Jankevičius: „Iki devintos klasės nieko neveikiau gyvenime. Devintoje klasėje, kai gavau pasą, pamaniau – jau esu pilietis. Reikia kuo nors būt. Tuo metu nebuvau perskaitęs nė vienos knygos. Neįdomu man buvo".

„ ...Bandysiu įsileisti daugiau profesionalių kolektyvų. Kad teatre būtų mažiau vadinamųjų renginių, kurie apšnerkščia teatrą, suardo atmosferą ir scenos aurą. Bandysiu Rusų dramos teatro pastatą paversti daugiau teatro namais, o ne kažkokių renginių klubu... “

... Ona Juodytė užleido jai savo vietą primadonų grimo kambaryje ir davė patarimą: „Genečka, gyvenk, vaikeli, labai įdomų gyvenimą ir nieko nesigailėk, ką padarysi ir pridarysi - kad išėjusi į pensiją turėtum ką prisiminti, nes pensija yra toooks ilgas laikas.“ ...

„... Man nesuprantama, kad dabar klasikiniame šokyje – tik aukštos pozos. Juk turi būti ir piano, ir cantilena, – kaip muzikoje. Man juokinga įsivaizduoti, kas būtų, jei tenoras tą savo aukštąją „do“ per visą ariją kartotų? ...“

Gegužės 26, 27 ir birželio 3 d. įvyks antroji šį pavasarį OKT/Vilniaus miesto teatro premjera. Sigito Parulskio pjesę „Keltininkas“ režisuoja Paulius Budraitis, spektakliai bus vaidinami Rusų dramos teatre.

Liūdna ir baisu rašyti apie tuos, kurių nebėra. Tad šįkart savo rašinio nenoriu vadinti atsisveikinimu. Tebus tai didelės mano pagarbos ir meilės artistui Pranui Piaulokui išraiška.

Stengiuosi prie nieko neprisirišti. Prie vaidmenų – taip pat. Neturiu nei nuotraukų, nei programėlių, nei iškarpėlių... Neturiu tokios dėžutės, kurią reikia tąsytis, o paskui gaila išmesti. Neleidžiu sau tų pačių durų atidarinėti kelis kartus...

„Aš kaip gyvatė išsinėriau iš savo odos ir esu visai kitur, o kai kurie žmonės naršo tą išnarą ir ieško Kazlo. Manęs ten jau seniai nėra”, - sako aktorius Rolandas Kazlas.

„... Mane ne kartą kritikai vadino „juodąja“ choreografe. Spektaklį kuriu kaip mozaiką. Tai daugybė spalvų ir atspalvių –­ kaip vitraže. Žiūrovas mato tas spalvas, kurias jis sugeba, pasirenka matyti. ...”

„... Šereikienei aš nieko iš piršto nelaužiau ir iš fantastinio filmo nesiskolinau. Ką pastebėjau, kas man užstrigo, tą ir sudėjau. Man buvo ypatingai malonu tą daryti ir šito neslepiu ...“

Svarbiausias Onos Knapkytės vaidmuo – Režisieriaus žmona. Knapkytė šį „vaidmenį“ atliko itin korektiškai, išmintingai, be kaprizų ir pretenzijų, be parodomųjų šeimyninių konfliktų ar priekaištų.