„Manau, Lietuvos meno lauke yra spragų, ypač matyti režisierių ar kitų „viršesnių“ asmenų poreikis laikytis hierarchijos“, - pastebi teatro ir kino dramaturgė Teklė Kavtaradzė.

Manau, turime būti atsakingi už tai, kaip ir kiek laiko praleidžiame tokiose programėlėse kaip „TikTok“, „Snapchat“, „Facebook“.

Aktorė Nelė Savičenko: „Daugybė dalykų gimsta tik iš bendravimo. Kitaip teatro nesuprantu. Visi galime sėdėti namie ir vaidinti monospektaklius, bet kas juos žiūrės?“

Teatras negali būti per rimtas, jo rimtumas baigiasi, kai nusileidžia uždanga. Jaučiu, kad dar egzistuoja požiūris į teatrą kaip į kažkokį aukštąjį meną. Noriu, kad taip nebūtų.

„Noriu kovoti, kad Lietuvoje turintiesiems menininko statusą nebereikėtų užsiimti pašalinėmis veiklomis“, - sako šokėja ir choreografė Vilma Pitrinaitė, šiuo metu kaip kūrėja reziduojanti Belgijoje ir Lietuvoje.

Pokalbis su choreografe Austėja Vilkaityte apie jos kūrybą ir atliktą tyrimą, atskleidžiantį, kaip šokio praktikai vertina ir mato pasirodymo žanrus.

Nesu rami siela, mano kūne nuolatos labai daug fizinės artikuliacijos, lyg iš tiesų egzistuotų vidinis gyvūnas.

Mene mėgstame rūpintis žmogaus egzistencija, kalbėti apie gyvenimą plačiąja prasme, apie žmogaus likimus. Bet kai įvyksta reali krizė, puolame rūpintis labiau savo reikalais.

Net jei žmonės nesupranta, ką darai, vis tiek vyksta dialogas - tarp kompanijų, tarp žiūrovų. Man tai vienas įdomiausių procesų.

„Visi mano vaidmenys tokie, lyg kalbėčiau apie vieną žmogų, lyg apie save. Nesvarbu, ar tai būtų vienas personažas, ar kitas“, - teigia aktorius Arūnas Sakalauskas.

Išmokusi tekstą ir nubrėžusi pagrindinę vaidmens liniją, Genzel pradeda šlifuoti niuansus, o tada jau laikykis, partneri: bus ir juoko, ir ašarų iki soties.